Rašinio “Lapino paveikslas V.Krėvės “Skerdžiuje” planas.
I. Įžanga. Lapinas – pagrindinis apsakymo veikėjas.
II. Dėstymas. Keistuolis, paslaptingas Lapinas.
1. Išskirtinė Lapino “profesija”.
2. Išorinis portretas.
3. Lapinas ir turtai.
4. Santykiai su kaimo žmonėmis;
a) pasakorius, melagis, bet ir jautrus,
b) leidžiasi pajuokiamas, bet turi ir orumo,
c) dėmesingas kaimo žmonėms,
d) myli vaikus,
e) reikalingas, kaimas jo gailisi.
5. Lapino tikėjimas, santykis su krikščioniškuoju Dievu.
6. Lapino artumas gamtai – svarbiausias jo paveikslo bruožas;
a) tikėjimas gamtos gyvybe (panteizmas),
b) Lapino mintys apie girią, mišką,
c) Lapino ir liepos mirtis.
7. Paslaptinga Lapino mirtis.
III. Pabaiga. Lapinas – senojo pasaulio atstovas, “išeinančio” žmo-
gaus tipas.
Pats apsakymas pardedamas taip: “Du senu buvo Pagirių sodžiuje;
Grainio liepa ir skerdžius Lapinas.” Ir tai padeda suprasti,
kad visa apysaka bus apie vieną iš šių dviejų veikėjų – skerdžių
Lapiną, mat Grainio liepa tai ne veikėjas, o tik augalas. Lapinas nusi-
pelnė būti traktuojamas kaip pagrindinis veikėjas, nes jis išskirtinė asmenybė, apie kurią tikrai yra ką parašyti.
Skerdžius Lapinas buvo keistas ir paslaptingas, bet tai žavėjo
kaimo gyventojus. Jiems skerdžius atrodė įdomus žmogus. Jis puikiai mokėjo įsiteikti žmonėms; iki soties priganydavo gyvulius, vaikams pagamindavo švilpukų, mokėdavo su jais nuoširdžiai bendrauti.
Jis buvo vienintelis skerdžius kaimelyje. Butent dėl jo profesijos ir įspūdingo amžiaus Lapiną visi didžiai gerbė.
Skerdžius buvo stiprus, nors žemo ūgio, bet drūtas kaip stipriai
žemėn įaugęs ąžuolo kelmas, visas apžėlęs ir žilas it žydinti obelis,
seniausias visų tame kaime gyvenančių senelių.
Lapinas gyveno visai gerai kol gyva buvo žmona, tokia pat neišma-
nėlė ir sena kaip jis pats. Nors jie buvo įsikūrę sodžiaus gale dūmi-
nėje pirkaitėje be priemenės, bet vertėsi visai neblogai; kiekvieną vasarą Lapinas ganė gyvulius, o jo žmona rinko uogas, kremblius, ne-šiojo artiman miestelin ir pardavinėjo žydams. Žiemą gamino tinklus, bradinius, o kai nebuvo jokio darbo mezgė moterims petkes; jo žmo-
na verpė ūkininkėm pakulas. Taigi galima spręsti, kad Lapinai visai neblogai vertėsi, o dar vaikų neturėjo, tik vienu du gyveno.
Didelis turtas buvo Lapino ir Lapinienės gera nuotaika, sugebėji-
mas džiaugtis gyvenimu, gera sveikata. Visa tai matydami kiti ūki-
ninkai pavydėdavo, nors pinigų gal net daugiau turėjo, bet juk šei-
myninės laimės nenusipirksi. Lapinas buvo turtingas ir savo siela, vi-
dumi.
Skerdžius buvo didis pasakorius, melagis, bet ir jautrus. Mėgdavo
pasakoti vaikams ir suaugusiems apie praeitį, kokių būta stiprių žmonių anais laikais. Jis sekdavo ir įvairias mistines istorijas
apie tai kaip lapės ant kiaušinių tupi, kaip vanagai žindo vanagynus,
kaip vilkai vaikus peri, volungės kiškius melžia. Dar baisiau vaikams
skambėjo pasakojimai apie laumes, ir tai, kaip jos maišus mezga, au-
deklus velėja, saulei nusileidus vaikus balose murkdo. Prisiklausę
tokių Lapino pasakojimų kaimo vaikai bijodavo ir namo grįžti. Jis
vaikus ne tik gąsdindavo, bet ir naudingų dalykų apie senas girias,
tankius šilus, klampius raistus pripasakodavo. Visa tai darydavo su
atsidavimu, nuoširdžia meile, dėmesiu. Skerdžius džiaugėsi, kad yra
kažkam reikalingas. Niekas sodžiuje taip įtikinamai, gražiai ir įdo-