Lapino paveikslas V. Krėvės “Skerdžiuje”
Šiame Vinco Krėvės apsakyme „Skerdžius“, pagrindinis veikėjas yra paslaptingas bei keistas žmogus – Lapinas. Jis buvo įvairiapusė asmenybė, kitoks nei kiti to kaimo gyventojai
Skerdžius buvo ir paslaptingas, keistuolis, ir pokštininkas, mylintis vaikus. Juo niekas taip ir nesidomėdavo, tad mane šis žmonių poelgis kiek nustebino. Lapinas išsiskyrė iš kitų gyventojų tuom, kad jis pasakodavo vaikams išgalvotas savo istorijas kuriomis tikėjo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Jis taip įtikinamai mokėjo meluoti, kad vaikai naktimis bijojo pareiti namo. „Niekas tiek nežinojo pasakų, kiek senasis Lapinas“.
Skerdžius buvo keistas žmogus, tačiau kaimo gyventojai jo nesibijojo. Jis buvo senas, bet niekas tiksliai nežinojo kiek jam galėjo būti metų, o ir pats jis nenorėjo sakyti, tik melavo. Turbūt jis tikrai keistai atrodė, jeigu niekas jo amžiaus taip ir neįminė. „Lapinas nors buvo žemo ūgio, bet drūtas kaip seno ąžuolo apsamanojęs kelmas, visas apžėlęs ir žilas, it žydinti obelis, seniausias tame kaime gyvenančių senelių“.
Lapinas nebuvo turtingas. Jis gyveno sodžiaus gale, dūminėje pirkaitėje, be priemenės su žmona. Savo pirkioje jie turėjo tik pačius reikalingiausius daiktus. Vasaromis „Lapinas ganė gyvulius“, žiemą „mezgė tinklus, bradinius, o kai nebuvo tokio darbo, mezgė moterims petkes“.
Lapinas buvo puikus pasakotojas. Skerdžius savo kaime buvo pagarsėjęs kaip didelis melagis. Jis mėgdavo vaikus gąsdinti savo išgalvotomis baisiomis istorijomis. Lapinas mylėjo kaimo vaikus ir buvo jiems dėmesingas. Vieniems jis darė švilpukus, antriems sukdavo vamzdelius, tretiems duodavo botagu papliauškinti, dar kitiems – ragan papūsti… Vaikai irgi jį mėgo – „gena skerdžius namo – vaikai jį pasitinka dar pamiškėje; gena laukan – vaikai jį lydi net į šilaines“. Skerdžius sutarė su kaimo gyventojais: moterims trūkažolių, skujinių, vantų parnešdavo. Už tai moterys jį pirkion pakviesdavo, pavaišindavo tai ragaišiu, tai sūriu. Su vyrais irgi bendravo. Kartais ir apmeluodavo, o jie skerdžiu senu kvailiu vadino. „Lapinas nepykdavo, neužsigaudavo, nuleisdavo negirdomis – turėjo žmogus orumo“. „Jis niekam nepataikauja ir nesižemina“.
Lapinas tikėjo Dievu, bet apie jį beveik nieko nežinojo, tuo nesidomėjo. Nemokėjo senelis „katakizmų“ ir teisinosi visiems tuo, kad anksčiau to niekas vaikų nemokindavo. Jis nemokėjo katekizmo, bet žinojo, kad žolė ir medis yra Dievo dovana, duota visiems ir nepavaldi žmonių įstatymams.