LEDYNMETIS
Mes jau žinome, kad ties pusiauju vyrauja šiltas, bet drėgnas klimatas, o ties atogrąžom šiltas ir sausas. Taip pat esame girdėję, kad ašigaliuose labai šalta. Ten ir žiemą,ir vasarą baltas ledo sluoksnis dengia Arkties vandenyną, o žemynas apsigaubęs šviesia sniego anklode. Neklaužada vėjas ne šiaip sau pabučiuoja į žanduką, o kaip reikiant žnybia savo ilgais pirštais. Todėl paklausti koks žemynas vilioja savo atmosfera beveik kas antras atsako Amerika arba Afrika. Gal todėl, kad pas mus ne taip jau ir šilta. Per metus net keturis kartus pasikeičia metų laikai. Bet pažiūrėjus kitomis akimis ir palyginus su prieš 100 tūkst. metų Lietuvoje buvusiais ledynais tai lyg žemės išsivadavimas iš šalčio spąstų. Manoma, kad ši baisi krizė mūsų mažajį kraštą buvo užklupusi bent penkis kartus. Mokslininkai spėja, kad prieš ledynmečius Lietuvoje buvo šilta. Dar šilčiau negu dabar. Gamtininkai-tai savotiški sekliai, jie išrausia, net giliausios senovės smulkmenų trupinėlius.
Nemuno šlaite, kiek žemiau Merkinės, slūgso durpių klodai. Virš durpių- smėlio storymė. Tos durpės yra išlikusios iš ledynmečio laikų. Ištyrus mikroskopu, jose rasta mažyčių gėlių žiedadulkių, kurios kadaise paskendo pelkėje. Iš žiedadulkių sužinota, kad daugelis čia rastų augalų dabar auga žymiai toliau į pietus. Kaip buvusi pelkė atsidūrė po smėlio sluoksniu?
Maždaug prieš 100 tūkst. metų baigėsi šiltasis tarpledynmečio periodas.Vasaros Lietuvoje tapo vėsesnės, o žiemos šaltesnės. Už Baltijos jūros esančios Skandinavijos šiaurės kalnuose žiemą iškritęs sniegas vasarą neištirpdavo. Susislėgęs jis virto ledu. Kalnuose, tolimoje šiaurės Skandinavijoje, susidarė kalnų ledynai. Mūsų krašte to nebuvo. Žiemą sniegas iškrisdavo, vasarą- ištirpdavo. Tačiau žiemos vis šaltėjo. Neretai spusteldavo iki –40 laipnių šalčio. Pradėjo nykti ąžuolynai-šilumomėgiai medžiai ir žoliniai augalai.Išliko tik beržai, pušys.
Klimatas toliau keitėsi. Žeimą giliai įšalusi žemė vėsią vasarą neatitirpdavo. Susidarė amžinas įšalas. Medžių šaknys nebegalėjo įsiskverbti į sušalusią žemę. Vasarą dirva atitirpdavo vos per keletą sprindžių. Galėjo augti tik žoliniai augalai. Be to, dirva vis labiau sausėjo, todėl vilnijo žolių plotai, kuriuose ganėsi ilgavilniai mamutai, gauruotieji raganosiai. Jų kūnus dengė iki pusės metro ilgio plaukai, o po jais dar buvo minkšta vilna, kuri didžiuosius žinduolius saugojo nuo šalčio. Čia ganėsi šiaurės elniai, laukiniai arkliai, avijaučiai. Pastarieji dydžiu prilygo nedidelei dabartinei karvei, tik ragai buvo lyg avinų. Laikėsi bandomis. Užpuolus vilkams, raguotieji avijaučiai jauniklius suvarydavo į būrio vidų, o patys sustodavo ratu aplink juos. Puldami vilkai atsimušdavo į jų palenktus ragus. Plėšrūnai buvo gerokai didesni ir baltesni už dabartinius. Čia gyveno ir baltieji kiškiai, kuriuos medžiojo ne tik vilkai, bet ir poliarinės lapės. Jos žiemą, kaip ir bailiukai, tapdavo baltutėlės, tik akys juoduodavo. Šios gudrutės tykojo ir baltuosius tetervinus- žvyres, kurios žiemą taip pat pasidarydavo, kaip sniegas, tik šoninės uodegos plunksnos būdavo rudos. Skrisdamos jos matydavo viena kitos tamsią uodegą, todėl nepakrikdavo ir galėdavo nusileisti būriu. Naktį miegoti įsikasdavo į sniegą.Taip šilčiau.
Vasarą ir poliarinės lapės, ir baltieji zuikiai ar žvyrės virsdavo rudais, ant žemės sunkiai pastebimais.
Pelkėse, ežeruose gageno laukinės žąsys, klykavo baltosios poliarinės gulbės, kvaksėjo antys, švilpavo tilvikai.
Taip tęsėsi daugelį tūkstančių metų Šiuo ilgu ledynmečio laikotarpiu buvo ir atšilimų, kai ištirpdavo įšalas, vėl imdavo augti neūžaugos medžiai, orams atšalus, medžiai sunykdavo. Tam tikrais laikotarpiais gebėjo augti tik reta skurdi žolė ir kerpės.Atviruos plotuose siautė žiaurūs šalti vėjai, sūkuriais keldami dulkes nuo apmirusios žemės
Ledynų kalnai atslinkdavo beveik iki Lietuvos, bet atšilus vėl atsitraukdavo.Kyla klausimas, kaip ledynai slinko
Skandinavijos kalnuose, kurie ir dabar slūgso už Baltijos jūros, šalčio laikais susikaupė ištisos ledo storymės. Kai ledyno storis pasiekė puskilometrį ar daugiau, nuo didžiulio slėgio jo apatinė dalis suminkštėjo, pavandenijo ir ledas nuo kalnų pradėjo slinkti žemyn, užpildamas tarpeklius ir slėnius.Virš kalnų ledo kepurė storėjo ir platėjo. Ledynai išplito plačiai šiaurėje ir ėmė slinkti į pietus. Slinkdami ledo luitai laužė atsikišusias uolas. Jų nuolaužos slenkant ledynui buvo zulinamos , trinamos, skaldomos. Aplygintų, suapvalintų kalnų uolų gabalų randame ir dabar. Tai laukų akmenys. Garsusis Anykščių Puntukas taip pat ledyno atvilktas aptrintas uolos gabalas. Galima įsivaizduoti, kokia didžiulė ledyno jėga, jeigu tokį milžinišką akmenį, trindamas lyg smiltelę, nešė šimtus kilometrų.
Ledynai uolų nuolaužas trupino iki akmenėlių. Šiuos dar toliau triuškino iki žvyro. Jį malė iki smėlio grūdelių. Šį vertė smulkiomis dulkėmis, iš kurių vėliau susiklostė molio sluoksniai.
Trimis plačiausiais ledo liežuviais ledynai prieš 24 tūkst.metų pasiekė Lietuvos žemę. Vienas, atslinkęs iš šiaurės, užkabino rytinę dalį. Du platūs srautai užplūdo Vidurio Lietuvą ir jos
vakarinę dalį. Tarp jų atsidūrė kalvotoji Žemaitija, lyg sala ledų jūroje. Vėliau ir ją ledynai pridengė. Šie baisūs padariniai šliaužė iki mūsų krašto pietrytinių pakraščių ir čia išsikvėpę sustojo. Kiek jų atšliauždavo, tiek po kiek šimtmečių ištirpdavo. Ledynai, lyg milžiniškas buldozeris, sustūmė smėlio kalnus. Sustojęs, tas kalvas ir paliko. Kiti atšliaužę ledo luitai taip pat paliko viską, ką su savimi nešėsi. Taip didėjo kalvos, vadinamos morenomis