Legenda apie Tristaną ir Izoldą
Fabula:
Viduramžiais Kornvalyje viešpatavo karalius Markas. Rivalenas, Lonua karalius, sužinojęs, jog prieš karalių Marką sukilo jo priešai, atskuba iš už jūrų tarnauti savo karaliui kalaviju bei patarimu, kaip tikras vasalas. Atsidėkodamas Rivalenui už atsidavimą, karalius Markas už jo išleido savo seserį gražuolę Blanšeflerę kurią jisai labai pamilo. Po tuoktuvių karalių Rivaleną pasiekia žinia, jog jo buvęs priešas Morganas įsibrovė į Lonua ir siaubia pilis bei kaimus. Nieko nelaukęs Rivalenas bei jo jau nėščia žmona Blašeflerė iškeliauja į Lonua. Tik išlipęs į krantą karalius pavedė savo žmoną saugoti dvariškiui Rohaltui. Blanšeflerė ilgai laukė Rivaleno, tačiau jam nebuvo lemta grįžti ir netrukus ją pasiekė žinia jog jos mylimasis Rivalenas mirė.
Blanšeflerė neišliejo nei ašaros, bet visa suglebo o jos dvasia rodos norėjo išsiveržti iš kūno. Visai tai truko tris dienas, kol našlė pagimdė savo vaikelį: “Sūnau, seniai aš troškau tave išvysti ir šit regiu gražiausią kūdikį, kokį moteriškė yra kada nors išnešiojusi. Liūdna gimdžiau, liūdna tave sveikinu pirmą gyvenimo valandą, dėl tavęs liūdėdama ir mirštu. O kad tu atėjai į šį pasaulį per liūdesį, tai būsi vardu Tristanas.” Ir su šiais žodžiais ji iškvėpė savo dvasią.
Rohaltas paėmė našlaitį ir augino jį kaip savo vaiką, Tristanas mokėjo daugiau nei riterio sūnus, o Rohaltas buvo tik paprastas pirklys. Vieną dieną Tristanas patenka į laivą, kuris nuplukdo jį Kornvalio žemėn ir ten pradeda tarnauti karaliui Markui. Karalius pamilsta Tristaną, o po to sužino, jog Tristanas jo sūnėnas. Kadangi Markas neturėjo vaikų, visą savo turtą jis norėjo palikti Tristanui, bet tuo nepatenkinti vasalai liepė karaliui jam susirasti žmoną. Tristanas iškeliauja ieškoti karaliui žmonos, keliaudamas jis išgirdo legendą, kad nužudžius slibiną galės gauti gražiąją Izoldą Auksaplaukę. “Kartą atskrido į Tentagelį dvi kregždės ir atnešė vieną tavo auksinį plauką. Aš pamaniau, kad tai draugystės ir sandoros ženklas. Šit kodėl atkeliavau iš už jūrų tavęs ieškoti. Šit kodėl nepabūgau pabaisos nei jos nuodų.”
Tristanas parvežė Izoldą ir karalius Markas vedė ją, bet tikroji meilė užgimė tarp Izoldos ir Tristano. Karalius tai išsiaiškino blogojo nykštuko pagalba ir nutarė nubausti Tristaną ir Izoldą sudeginant juos ant laužo. Tristanas sugebėjo pabėgti įėjęs į koplyčią, o Izoldą teismas atidavė raupsuotiesiems, tačiau išsigelbėjęs Tristanas išgelbėjo ir savo mylimąją.
Įsimylėjėlei gyveno atsiskyrę miškuose pora mėnesių, kol jų slėptuvę pamatė medininkas ir pranešė karaliui. Karalius nedelsdamas nuvyko į mišką, kur rado Tristaną ir Izoldą: „Dieve, ką aš regiu? Argi turiu juos žudyti? Tiek jau laiko juodu gyvena šioje girioje, tad jeigu mylėtųsi beprotiška meile, argi būtų pasidėję tarp savęs kalaviją? O juk kiekvienas žino, kad nuoga geležtė, skirianti du kūnus, yra skaistybės laidas ir sargas.“ Karalius patikėjo savo sūnėno ir žmonos ištikimybe atleido jiems ir Izolda grįžo į rūmus, tuo metu Tristanas, susitaikęs su karaliumi Marku, išvyko į Velsą, kurį valdė karalius Gilenas.
Gilenas turėjo nuostabų šuniuką vardu Mažiulis, kurį paėmus į rankas liūdesys dingdavo, nes jo skambaliukas, kabojęs po kaklu buvo užkerėtas. Tristanas nužudė slibiną, ir už šią paslaugą gavęs dovanų Mažiulį, nusiuntė jį Izoldai. Izolda labai džiaugėsi dovana, tačiau nusprendė, kad ji nėra laiminga jei ir Tristanas nelaimingas, tad stebuklingą skambaliuką sviedė pro langą.