Leninas
(1870 – 1924)
Vladimiras Iljičius Uljanovas buvo politinis vadas, turėjęs didžiausią įtaką komunizmo įsitvirtinimui Rusijoje. Uolus Karlo Markso ir F. Engelso darbų tęsėjas pradėjo politiką, apie kurią Marksas tik užsiminė. Lenino pasaulėžiūra formavosi veikiama pažangios rusų literatūros, ypač N. Černyševskio, bei marksizmo pradininkų kūrinių. Leninas – TSKP organizatorius, Tarybų valstybės organizatorius.
Leninas gimė 1870 m. Sibirske (dabar jo garbei pavadintame Uljanovsku), Rusijoje. Jo tėvas buvo teisininkas, tačiau vyresnysis brolis Aleksandras, jaunas radikalas, buvo nužudytas už dalyvavimą pasikėsinime į carą. Iki 23 metų Leninas pats tapo karštu marksistu. 1895 m. už revoliucinę veiklą jis buvo suimtas caro vyriausybės ir 14 mėnesių praleido kalėjime, po to buvo ištremtas į Sibirą.
Užmezgęs ryšius su miestų socialdemokratais, tremtyje rūpinosi revoliucinės marksistinės partijos įkūrimu Rusijoje. Minske įvykęs RSDDP I suvažiavimas partijos faktiškai neįkūrė, nes neparengė jos programos, įstatų, nesujungė Rusijos socialdemokratų į vieningą organizaciją. Leninas parengė konkretų partijos įkūrimo planą. Jo įgyvendinimo pagrindinė priemonė buvo nelegalus politinis visai Rusijai skirtas laikraštis. Gyvendamas Sibire trejus metus (kurie, atrodo, nebuvo jam itin nemalonūs), vedė bendramintę revoliucionierę. Jo tremtis baigėsi 1900 m. vasarį, ir po kelių mėnesių jis emigravo į užsienį (iki 1905 gyveno Miunchene, Londone, Ženevoje). Vėliau Leninas parašė RSDDP įstatų projektą, parengė RSDDP II suvažiavimo, kuriame buvo įkurta partija, darbo planą ir beveik visų rezoliucijų projektus. Lenino pastangomis 1903 kaip politinės minties srovė ir politinė partija susiformavo bolševizmas. Leninas tapo bolševikų kovos su menševizmu vadovu. RSDDP suvažiavimuose, knygose, daugelyje straipsnių išdėstė bolševikų partijos strategiją ir taktiką burž. dem. Revoliucijoje, atvykęs į Peterburgą vadovavo bolševikų partijos CK ir Peterburgo k-tui, ginkluoto sukilimo rengimui. Policijos persekiojamas 1906 išvyko į Suomiją, vėliau – į Šveicariją, Prancūziją (Paryžių). 1908-10 reakcijos metais kovojo už bolševikų partijos nelegalių organizacijų išsaugojimą. Dirbdamas Europoje, kaip profesionalus revoliucionierius, jis praleido 17 metų. Kai Rusijos socialdemokratų darbininkų partija, kuriai jis priklausė, suskilo į 2 frakcijas, Leninas tapo didesnės frakcijos, bolševikų, vadu.
I-asis Pasaulinis karas suteikė Leninui puikias sąlygas pasireikšti. Dėl karo Rusija patyrė karinių ir ekonominių nuostolių, labai padidėjo nepasitenkinimas visa carine sistema. 1917 m. kovą caro vyriausybė buvo nuversta, ir kurį laiką atrodė, kad Rusijoje įsigalės demokratinis režimas. Sužinojęs apie caro nuvertimą, Leninas bematant grįžo į Rusiją. Ten jis suprato, jog demokratinės partijos, nors jau sukūrusios laikinąją vyriausybę, nėra stiprios ir jog tai ideali proga nors ir negausiems, bet gerai organizuotiems komunistams perimti valdžią. Taigi, Leninas paragino bolševikus nedelsiant nuversti laikinąją Vyriausybę ir pakeisti ją komunistine. Pirmasis bandymas liepos mėnesį buvo nesėkmingas, ir Leninui teko slėptis. Antrasis bandymas 1917 m. lapkritį pasisekė, ir Leninas tapo naujosios vyriausybės galva. Jis vadovavo šalies socialistiniams pertvarkymams, proletariatinės diktatūros organų kūrimui.
Nuo 1918 m. kovo gyveno Maskvoje – ten buvo perkelta Tarybų valstybės sostinė. 1918.08.30 Leniną sunkiai sužeidė eserė. Pagijęs jis toliau vadovavo partijos ir valstybės veiklai. Vadovaudamas vyriausybei, jis buvo žiaurus, bet labai pragmatiškas. Pirma, jis vertė be kompromisų ir greitai pereiti prie socialinės ekonomikos. Kai tai nepavyko, jis buvo pakankamai lankstus, kad pakeistų savo nuomonę ir sukurtų kapitalistinę–socialistinę ekonomiką, kuri vyravo Tarybų Sąjungoje kelerius metus. Lenino vadovaujamos RKP ir RTFSR vyriausybė per trumpą laiką pertvarkė šalies ekonomiką karo reikalams, parengė ir įgyvendino karinio komunizmo politiką – ypatingas priemones, būtinas tuo metu Tarybų valdžiai išlaikyti. Leninas parengė svarbių partijos dokumentų projektus, tarp jų tezes ryšium su Rytų fronto padėtimi. Jis tiesiogiai vadovavo pagrindinių Raudonosios armijos strateginių operacijų prieš baltagvardiečius ir interventus, parengimui. 1922 parengė tarybinių respublikų lygiateisio ir savanoriško susijungimo į vieną valstybę pagrindinius principus; tokia valstybė – TSRS – buvo įkurta 1922.12.30.
1922 m. gegužę Leninas patyrė smarkų priepuolį ir iki savo mirties 1924m. jis buvo beveik neveiklus. Paskutinį kartą viešai kalbėjo 1922.11.20 Maskvos tarybos plenume. Vėliau, sveikatai smarkiai pablogėjus, persikėlė į Gorkus. 1924. sausį sveikata staigiai pablogėjo. 1924.01.21 6h 30 min. nuo kraujo išsiliejimo į smegenis Leninas mirė. 01.23 buvo pašarvotas Maskvoje, Sąjungų rūmų Kolonų salėje. 5 dienas ir naktis darbo žmonės ėjo atsisveikinti sus savo vadu. 01.27 palaidotas Maskvos Raudonojoje aikštėje įrengtame mauzoliejuje.
Leninas atvedė bolševikus į valdžią Rusijoje ir taip įtvirtino pirmą komunistinę vyriausybę pasaulyje. Jis pirmasis Karlo Markso teorijas pavertė tikra politine praktika. Tai buvo lūžis šiuolaikinėje
istorijoje. Nuo 1917 iki 1979 m. visame pasaulyje komunistų valdžia be paliovos plėtėsi ir kurį laiką beveik trečdalis Žemės žmonijos buvo valdomas komunistų.