ĮVADAS
Pasirinkti būtent šia tema rašyti referatą lėmė keli veiksniai, kuriais vadovavausi. Pirmasis iš jų buvo, kad tema būtų plati ir aiškiai apibrėžta, kad plačią temą galėčiau susiskirstyti į atskirus skyrius, kurie atskleistų darbo temą. . Antrasis veiksnys – įdomi man pačiai tema, kad nereiktų sėsti prie knygų prievarta, o kad pačiai būtų įdomu ir iš to turėčiau sau naudos – žynių, nes iki šiol buvau nagrinėjusi šį laikotarpį per Lietuvos istorijos prizmę.
Minėtus kriterijus atitiko tema „Lenkija Antro pasaulinio karo metu“. Tema konkreti ir interpretacinio pobūdžio, tokio įvykio negalima vienareikšmiškai vertinti, nes tokio mąsto kare daug kas yra politika, kuri dar ir iki šių dienų nežinoma ir istorikam belieka spėlioti, ką Stalinas galvojo ir ko siekė skatindamas sukilimą Lenkijoje, nes jokių dokumentų išlikę nėra, tačiau daug ką istorikams pasako konkretūs SSRS ar Vokietijos veiksmai ir jų pasekmės.
Manau sunkumų rašant šį darbą netrurėtų iškilti, nes tema aiškiai apibrėžta ir informacijos šiai temai atskleisti yra gan daug. O tikslai, iškelti pradėjus rašyti šį darbą, turėtų atsispindėti turinyje t.y. karo Lenkijoje pretekstas, karo eiga, Lenkijos sukilimas, Lenkijos žydai Atrojo pasaulinio karo metu, vokiečių ir SSRS santykiai karo metu, trėmimai ir teroras, lenkų pasipriešinimo veiksmai, karo padariniai Lenkijai. Šiame referate bus atskleista Norman Davies nuomonė apie šį laikotarpį taip pat Č. Laurinavičiaus nuomonė. Jų nuomonių supriešinimas.
Rašant šį darbą naudosiuos Norman Davies. „Dievo žaislas Lenkijos istorija II tomas“ bei Algimanto Kasparavičiaus straipsniais „Lietuvos Metrikos negrąžinimo istorija. bei medžiaga rasta moksliniuose internetiniuose puslapiuose www.lenkukultura.lt bei http://lt.wikipedia.org/
Šis darbas – tai santrauka apie įvykius Lenkijoje Antro pasaulinio karo metu. Manau šis referatas turės išliekamąją vertę, nes jame informacija panaudota susisteminta, aiškūs skyriai, kurie atspindės atskiras temas, o visumoje visas darbas atskleis plačią referato temą. Kai kurias Antrojo pasaulinio karo problematikas pateiksiu per skirtingas istorikų nuomones. KARO LENKIJOJE PRETEKSTAS
1939 m. balandį Hitleris įsakė vermachtui ruoštis pulti Lenkiją. 1939 m. rugsėjo 1 d. jis sulaužė nepuolimo ir gerų santykių paktą, pasirašytą prieš penkerius metus. Vokiečių kariuomenė įsiveržė į Lenkiją. Hitleris pasinaudoja pretekstu, neva lenkų kareiviai įvykdę „agresiją“ vokiečių radijo stotyje prie Vokietijos – Lenkijos sienos. Tačiau šįkart Prancūzija ir Didžioji Britanija nesileido į kompromisus ir laikydamosi įsipareigojimų ginti Lenkijos nepriklausomybę 1939 m. rugsėjo 3 d. paskelbė karą Vokietijai. Per kelias „žaibo karo“ (Blitzkrieg) savaites oro pajėgos ir tankai, veikdami išvien, priverčia Lenkiją pasiduoti. Raudonoji armija užima šalies rytinę dalį, kaip ir sutarta Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo pakte, dar žinomame Ribentropo – Molotovo pakto vardu.(2)
Antrojo pasaulinio karo pretekstą davė Vokietijos saugumo tarnybos šturmbanfiureris Alfredas Helmutas Naujocksas. 1939 m. rugpjūčio 31 d., 8 val. Vakaro, jis įsakė pulti vokietijos radijo stotį Aukštutinėje Silezijoje. Jo būrį sudarė keliolika nusikaltėlių. Mainais jiems už bendradarbiavimą buvo pažadėta panaikinti nuosprendį. Po trumpo susirėmimo su stoties sargyba jie įsiveržė į vieną iš studijų, perdavė patriotišką pranešimą lenkų kalba, choru užtraukė uginingą dainą, iššovė keletą šūvių ir pasišalino. Lauke minėtus nusikalėlius išguldė SS patrankos. Kruvinus jų kūnus po kurio laiko rado vietos policija. Dar rytui neišausšs, per pasaulį pasklido žinia, esą, kad Lenkijos kariuomenė be jokios dingsties pradėjusi puolimą prieš Trečiąjį reichą. Taip galvoja Norman davies, tačiau Č. Laurinavičiaus nuomonė kitokia. Jis teigia:“ Apie organišką Antrojo pasaulinio karo ir VRE regiono ryšį liudytų pati karo pradžia. Nes formaliai karas prasidėjo, kai Vokietija užpuolė vieną iš VRE šalių –Lenkiją. Be to, kadangi karų priežastį paprastai siejame su status quo keitimu, tai tokiu žingsniu buvo Čekoslovakijos, Albanijos bei Klaipėdos krašto okupacija. Tačiau, prieš tai dar buvo įvykdyta aneksija Austrijos, kuri jau nepriklausytų VRE regionui ir jau vien ta aplinkybė verstų status quo keitimą sieti ne tiek su VRE regionu, kiek su Vokietijos problema. Verta prisiminti dar ir tas aplinkybes, kad karas nekilo nei dėl Čekoslovakijos, nei dėl Albanijos ar Klaipėdos. Ir netgi po Lenkijos užpuolimo kilęs karas buvo „keistas“, t.y., lyg ir ne karas. O tikras pasaulinis karas prasidėjo tuomet, kai Vokietijos agresija pasisuko į Vakarus. (3)
Kovos veiskmai pradėti rugsėjo 1 d. 4 val. 40 min. Iš ryto, kai senas vokiečių karo laivas, atvykęs su draugišku vizitu, prisišvartavo Gdansko uoste ir ėmė šaudyti į lenkų fortą Westerplattėje. Jau po valandos buvo išgriautas užtvaras dešimtyje pasienio punktų ir pereita į puolimą.
KARO EIGA
Lėktuvų antskrydžiai surengti virš Varšuvos, Čenstakavos, Krokuvos ir Poznanės. Bombonešiai bombardavo oro uostus, nes norėjo sunaikinti Lenkijos oro pajėgas. Naciu veiksmo grupės siautėjo užnugaryje terorizuodamos vietinius gyventojus,
šaudydamos priešus ir belaisvius. Rugsėjo 6 dieną Lenkijos vadovybė atsisakė plano ginti valstybės sienas. Gugeriano pajėgos jau buvo perkirtusios Koridorių ir pasiruošusios puolimui iš Rytų Prūsijos ir Bresto kryptim. Lenkų gynybai vadovavo generolas Tadeuszas Kutrzeba. Pre Bzuros upės jie išsilaikė tris dienas ir padarė didžiulių nuostolių beziveržiantiems vokiečiams, tačiau šiems pavyko juos apeiti iš šiaurės ir iš pietų, tuomet lenkų kariuomenė nebepajėgė atsilaikyti. Baigiantis antai savaitei buvo apsupta ir Varšuva. Rugsėjo 17 dieną, nieko nepaskelbusi, rytinę sieną peržengė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Maskvoje molotovas pasikvietė Lenkijos ambasadorių ir trumpai paaiškino, kad „Lenkijos Respublika nebeegzistuojanti“, tad imtasi priemonių apsaugoti Baltarusijos ir vakarų Ukrainos gyventojus. Vienur sovietų karius vietiniai gyventojai pasitiko džiaugsmingai, klaidingai manydami, kad sovietai atėjo duoti atkirčio vokiečiams, o kitur – juos šaudė. Tuo metu lenkai ir toliau priešinosi. Varšuva buvo palikta vyriausybės ir vyriausiojo štabo, ji skendėjo gaisruose, tačiau buvo ginama iki rugėjo 27 d. Helio nerija išsilaikė iki spalio 2 d. Lvove generolas Sosnkowskis greitai organizavo gynyba prieš vokiečius ir prieš sovietus. Tačiau Vokietijos ir Sovietų sąjungos sąmokslo padariniai jau buvo visiems aiškūs. Lenkai pateko į spąstus. Prezidentas ir vyriausis karo vadas išvyko į Rumuniją, kur buvo internuoti. Visiems kariniams junginiams buvo įsakyta ginklus paslėpti, o kareiviams gelbėtis, kaip išmano. Per keletą valandų, kol sovietų kariuomenė dar nebuvo spėjusi uždaryti pietinės ir rytinės sienos, dešimtys tūkstančių lenkų pabėgo į Rumuniją ir Vengriją. Paskutinis lenkų karinis dalinys pasidavė spalio 5 d. Prie Kocko. Vėliau lenkai kovėsi tik pogrindyje arba užsienyje.
Lenkijos kariuomenė neprilygo priešininkui jokia vertinimo skale. Priešas buvo stipresnis strategiškai, techniškai ir politiškai, galėjo rinktis palankų laiką ir vietą, turėjo daug daugiau ginklų. Pvz.: priešų 2600 tankų, lenkų – 150, priešų – 2000 naujausių karo lėktuvų, lenkų – 400. motorizuotos tarnybos greitai aprūpindavo priešus atsargomis. Lenkų kariuomenės nesekmes lėmė daug priežasčių, jos buvo sumušamos net nespėjus moblizuoti rezervo, nutraukti ryšių tinklai, menka ginkluotė, prasta organizacija, kelius užplūdę panikos apimti pabėgeliai. O pagrindinis dalykas, kad Lenkija ir nekėlė sau uždavinio nugalėti vokiečius. Vasarą vykusiame pasitarime buvo nutarta, jog Lenkijos kariuomenė turi sulaikyti vermachtą dviem savaitėm. Tiek laiko turėjo užtekti Vakarų sąjungininkams pasirengti pagrindiniam 70 prancūzų divizijų puolimui persikėlus per Reiną. Lenkai savo užduotį įvykdė, prancūzai ir britai – ne. (1, 479 psl.)Lenkai privertė vokiečius sumokėti nemažą kainą – jie neteko 50 000 karių. Karo pasekmės lenkams taip pat buvo siaubingos, žuvo 60 000 ir buvo sužeista 140 000 karių, daugiausiai civilių gyventojų aukų. (1, 480 psl.)
Lenkai kovėsi net tada, kai jau baigtis buvo aiški, kai Raudona armija stojo vokiečių pusėn. Lenkijos kariuomenės veiksmai verti kur kas didesnės pagarbos nei jungtinių Britanijos ir Prancūzijos pajėgų, kurios pirmąjį ugnies krikštą gavo 1940 m. gegužę.(1, 479psl.)
Istorijos kūriniuose sklando legendos apie lenkų kareivių drąsą. Teigiama, kad lenkai „narsūs, bet kvaili“.(1, 480 psl. ) Drįsčiau teigti, kad tai netiesa. Jie liko vieni akistatoj su priešu, su kuriuo niekados negalvojo, kad reiks susikauti. Visi bendrininkai juos paliko vienui vienus mūšio lauke. Tad natūralu, kad išgyvendami tokį skaudų pralaimėjimą ir pažeminimą lenkai patys ėmė skleisti legendą, kaip jie, nors ir pralaimėjo, bet metė didingą iššūkį savo priešui. Tačiau, žiūrint iš ojektyvios pusės jie kito pasirinkimo ir neturėjo. Ir natūralu, kad ir Vakarai, ir Rusija šia legenda tikėjo, nes nenorėjo pripažinti savo negarbingo vyriausybių vaidmens. (1, 480 psl. )