Leonardas da Vinčis (1452-1519), Florentinos menininkas, vienas iš didžiausių aukštojo renensanso meistrų, žinomas kaip tapytojas, skulptorius, architektas, inžinierius ir mokslininkas. Jo gili pažinimo ir tyrinėjimo meilė buvo pagrindinė mintis jo meniniam ir moksliniam stengimuisi. Jo naujovės piešinių lauke įtakojo Italijos meno eigą daugiau nei šimtui metų, o jo mokslinės studijos numatė didelį šiuolaikinio mokslo išsivystimą.
Leonardas gimė mažmae Vincio miestelyje, Toskanoje, netoli Florencijos. Jis buvo sūnus turtingo Florentinos notaro ir darbininkės moters. Viduryje 1460-ųjų metų šeima persikėlė į Florenciją, kur Leonardui buvo suteiktas geriausias mokymas, kokį tik Florencija galėjo pasiūliti. Jis buvo žymus, įtikinamas kalboje ir geras muzikantas bei improvizatorius. Apie 1466 metys jis buvo atiduotas mokytis amato kaip studentas į Andrea del Verrocchio, pirmaujančio Florentinos tapytojo ir skulptorius, rankas. Verrocchio dirbtuvėje Leonardo buvo supažindintas su daug dakykų, nuo paprasčiausių panelinių paveikslų iki didžiulių marmurinių ir bronzinių skulptūrų. 1472 metatais jis buvo įtrauktas į Florencijos tapytojų gildiją, bet 1476 metais jis vis dar buvo laikomas Verrocchio asistentu. Verrocchio piešinyje Kristaus krikštas (1470, Uffizi, Florencija), klūpantis angelas piešinio kairėje yra nupieštas Leonhardo.
1478 metais Leonradas tapo nepriklausomas meistras. Jo pirmas pavedimas, nutapyti Florentinos rotušės aikštėje esančios koplyčios altorių, niekada nebuvo įvykdytas. Jo pirmas didelis piešinys, Magijos garbinima (pradėtas 1481, Uffizi), likęs neužbaigtas, buvo sutvarkytas 1481 metais Florencijos SanDonato a Scopeto vienolynui. Kiti darbai priskirti jo jaunystei yra Benois Madonna (1478, Hermitage, Sant Peterburge), Ginevra de‘ Bensi portretas ( 1474, Nacionalinė Galerija, Vašingtonas), ir nebaigtas Saint Jarome (1481, Pinakoteka, Vatikanas).
Apie 1482 metais Leonardas įstojo į Milano hercogo, Luddovico Sforzos, tarnubą, parašęs hercogui stebinantį laišką, kuriame jis parašė, kad gali pastatyti kilnojamus tiltus; kad jis žino bombardavimo konstravimo techniką ir patrankų darymą; kad jis galėtų pastatyti laivus , kurie butų taip gerai šarvuoti kaip vežimai, katapultos ir kitos karo mašinos; ir kad galėtų padaryti skulptūrą iš marmuro, bronzos ir molio. Jis, hercogo gausioje karo įmonėje, tarnavo kaip pagrindinis inžinierius ir taip pat buvo aktyvus architektas. Priedo, jis asistavo matematiko Luko Pacioli garsiame darbe Divina Proportione (1509).
Įrodymai parodo, kad Leonardas turėjo mokinių Milane, kuriems jis paliko daug tekstų, vėliau kompiliuotų kaip Traktatas Piešinyje (1651:išverstas 1956). Pats svarbiausias iš jo nuosavų piešinių per ankstyvą Milnao periodą, buvo Uolos nekaltybė (1483-1485, Louvre, Paryžius; 1490-1508, Nacionalinė Galerija, Londonas) jis dirbi prie kompozicijų ilgą laiką, kaip buvo jo paprotys, matyt nenorėdamas pabaigti tai, ką yra pradėjęs. Nuo 1495 iki 1497 metų Leonradas dirbo prie savo šedevro, Paskutinė Vakarienė.