Meno studijos
Leonardas da Vinčis ( 1452 – 1519m.), dar gyvas būdamas, garsėjo kaip nepaprastai gabus žmogus ir vienas talentingiausių Italijos dailininkų. Nuo pat mažens, trykšdamas neapsakoma energija, jis iš visų jėgų siekė savo tapybos ir piešimo tobulumo. Be to, kruopščiai tyrinėjo gamtą, žmogaus anatomiją bei mechaniką.
Leonardas gimė jaudinančiu Italijos istorijoje laikotarpiu, vėliau pavadintu renesanso vardu. XIV a. pradžioje domėjimasis graikų ir romėnų kultūra skatino mokslo ir menų atgimimą. Turtingi Italijos miestai valstybės, kaip Florencija, traukė talentingiausius to meto mokslininkus, menininkus ir amatininkus.
Jaunasis Leonardas gavo įprastą ano meto išsilavinimą, tačiau jau tada ryškėjo jo didis tapytojo talentas. Sakoma, kad senjoras Pjeras pirmąkart supratęs sūnų turint gabumų, kai Leonardas papuošė skydą slibino atvaizdu. Pabaisa, nutapyta pagal varlių ir driežų piešinius, buvo tokia tikroviška, kad tėvą net išgąsdino.
Kai Leonardui buvo apie penkiolika metų, jį pasiuntė mokytis tapybos ir skulptūros pas vieną žymiausių Florencijos menininkų – į Andrėjos del Verokjo dirbtuvę. Kartu su kitais jaunais mokiniais Leonardą mokė piešimo ir tapybos, skulptūros įgūdžių. Jis taip pat padėjo Verokjui tapyti kai kuriuos paveikslus.
Profesionalus menininkas
Leonardas buvo vienas geriausių Verokjo dirbtuvės mokinių. Sakoma, kad mokinio darbas padarė tokį įspūdį mokytojui, jog šis metė tapybą ir atsidėjo skulptūrai.
Leonardas negalėjo tikėtis geresnio lavinimosi. Studijuoti buvo sunku : jis turėjo mokytis piešti, po to – spalvų maišymo technikos, tapybos ir kalti bei lieti skulptūras iš akmens, bronzos. Taip pat studijavo krumpliaračių ir svertų mechanizmus, geometriją bei anatomiją. Mokslus dailininkas baigė po šešerių metų. 1472 m. Jis tapo Šv. Luko tapytojų gildijos nariu. Dauguma kurios nors profesijos žmonių būrėsi į gildijas. Šios saugojo savo narių interesus ir rūpinosi, kad būtų laikomasi taisyklių.
Greitai Florencijoje Leonardas įsigijo nuosavą dirbtuvę. Kūrėjas, pradėjęs trečiąją dešimtį, buvo išvaizdus vyras ilgais, šviesiais plaukais ir ryškiai mėlynomosis akimis. Savo išvaizdai jis skyrė daug dėmesio. Menininkas mėgo gyvūnus ir puikiai valdė arklius. Be to, jis valgė vegetarišką maistą, o tai anais laikais buvo neįprasta. Leonardą, pagarsėjusį pokštininką ir gabų muzikantą, žmonės mėgo. Tačiau genijus jautėsi vienišas ir visą savo energiją atiduodavo darbui. Jis niekada nesukūrė šeimos.
Leonardas da Vinčis parodė didį talentą, žmonių kūnams suteikdamas apvalumo ir vientisumo įspūdį. Jis tai sugebėjo padaryti vaizduojamas, kaip šviesa ir šešėlis krinta ant veidų, rankų, kojų ir drabužių. Dailininkas suprato, jog norint tai nutapyti, geriau vartoti aliejinius dažus, nes jie suteikia galimybę dažų sluoksniais sukurti įvairius atspalvius. Aliejinė tapyba atsirado Nyderlanduose, o Italijoje tai buvo dar nauja technika.
Nauji horizontai
Milanas negarsėjo daile ir kitais menais kaip Florencija. Todėl Ludovikas Sforca triumfavo, iš ten prisiviliojęs tokį žymų, jauną menininką kaip Leonardas.
Genijui buvo suteiktas “hercogo rūmų dailininko ir inžinieriaus” vardas. Jis turėjo atlikti įvairius darbus: tapyti portretus, kurti dekoracijas ir kostiumus rūmų festivaliams bei spektakliams, lieti miestui skulptūras bei patarti karo architektūros, miesto gynybos ir mechaninės inžinerijos klausimais.
Leonardas vertino savo naująjį darbą ir laisvę, nes galėjo toliau viskuo domėtis. Milane jis praleido septyniolika metų. Per tą laiką dailininko įgūdžiai dar labiau ištobulėjo. Per savo amžių tapytojas užbaigė tik apie 25 paveikslus, iš jų išliko vos apie dešimt.
Rūmų dailininkas
Milane Leonardas išplėtojo keletą tapybos teorijų. Jis tikėjo, kad atidžiai stebint galima suvokti dalyko esmę ir kad menininkai turėjo atlikti svarbų vaidmenį, nes tai, ką suvokė, jie galėjo tiksliai ir kruopščiai užfiksuoti paveiksluose. Leonardsas piešė viską, kas jį supo, ypač dažnai darydavo veidų ir kūno dalių eskizus. Jis taip pat stebėjo, kaip ant veidų, pirštų, plaukų ir drabužių krinta šviesa, atskleisdama jų struktūrą. Tai, ko išmoko, dailininkas perteikė savo portretuose. Dėl šviesos ir šešėlių jo tapytos figūros atrodo trimatės ir tikroviškos. Šis įspūdis vadinamas chiaroscuro, itališkai “šviesa ir šešėlis”. Portretuose Leonardas daug dėmesio skyrė detalėms – papuošalams, drabužiams, plaukams.
Leonardo da Vinčio tapyba savita tuo, kad jis sugebėjo viską vaizduoti susiedamas bei trimatėje erdvėje. Tapytojui tai pavykdavo, atidžiai ištyrinėjus šešėlius ir atsargiai parinkus spalvas. Šioje srityje menininkas savo amžininkus buvo pralenkęs mažiausiai penkiasdešimt metų. Kiti dailininkai grūmėsi su ta pačia problema, tačiau daugelis jų darbų, palyginus su Leonardo, atrodo plokšti. Naudodamas paprastą, tamsų toną, kūrėjas savo portretams suteikė papildomą jėgą. Todėl šviesa, krintanti ant lygios pozuotojų odos, stebina dar labiau.