Lęšių bei akinių atsiradimo istorija
5 (100%) 1 vote

Lęšių bei akinių atsiradimo istorija

TURINYS:

Įvadas…………………………………………………………………………………………… 1

Lęšių bei akinių atsiradimas…………………………………………………………………….. 2

Ernesto Abbės ir Karlo Zeiso nuopelnai lęšių atsiradimo istorijoje………………………………3

Naujų gamybos technologijų įtaka dabartinei lęšių bei akinių įvairovei………………………. .6

Išvados……………………………………………………………………………………………7

Naudota literatūra………………………………………………………………………………..8

Priedai…………………………………………………………………………………………… 9

ĮVADAS

Optikos ryšys su jai gimininga astronomija padaro šį mokslą vienu iš seniausių istorijoje. Žmogaus prigimtis vertė jį domėtis aplinka, stebėti, stengtis suprasti. Primityvioji astronomija siekia priešistorinius laikus. Geriausiai išlikęs jos pavyzdys Stonehenge monolitai ( akmens plokštės ). Seniausi archeologiniai optikos radiniai yra šlifuoti kristalai iš Nimrudo (Asirija, 1000 m. pr. m. e. ). Kinai jau tada žinojo „camera obscura‘ ir gaubtų veidrodžių savybes.

Babilonijos ir Egipto kultūros nepaliko pėdsakų optikos moksle.Vakarų kultūroje pirmas mokslinis rašinys apie „Otics“ buvo Euklido Atėniečio (Euklidės, 330 – 280 m.pr. m .e. ). Tuo pačiu vardu po 400 metų savo rašinį pavadino žymus astronomas Claudius Ptolemaios. Jis ir maždaug tuo pačiu metu gyvenę romėnų filosofai Seneca bei Lucretius domėjosi šviesos spinduliais ir veidrodžiais. Šviesos lūžis ir lęšiai jiems liko nesuprantami.

Mokslo tęstinumą tarp romėnų – graikų kultūros ir renesanso palaikė arabai. Jų filosofai Avicena, Averojus, ypač Ibn Al Haitam, be kitų mokslo sričių, domėjosi ir optika, nors nieko naujo neatrado. Averojus pirmas pareiškė nuomonę, kad matančioji akies dalis yra tinklainė, o ne lęšis, kaip kad buvo manę graikų ir romėnų filosofai. Ta nuomonė negreit buvo priimta. Leonardas Da Vinči savo brėžiniuose rodo, kad šviesos spinduliai susirenka lęšyje ir iš ten aplenkdami tinklainę, eina į optinį nervą. Toks supratimas vyravo iki 1619 metų, kol Bavarijos jėzuitas Christopheris Scheineris jau beveik modernišku metodu išpreparavo ir tiksliai aprašė akies anatomiją bei funkciją knygoje

„Oculus“. Tuo pačiu metu įžymusis astronomas Johannes Kepleris išleido knygą „Dioptrice“, kurioje gana tiksliai aprašė akies optinę sistemą.

Tolesnis svarbus optikos mokslo įvykis buvo spalvų spektro atradimas, apie kurį 1704 m. knygoje „Optic“ paskelbė I.Niutonas. Šiame veikale taip pat pateikiamos žinios apie akį ir jos optinę sistemą.

Besivystant optikos mokslui, vis geriau pažįstant akies optinę sistemą, akies refrakcijos ydų koregavimui pradėti naudoti lęšiai. Tikslai nežinoma, kada pagaminti pirmieji akiniai. Galima spėti, kad romėniškų gemų pjaustytojai turėjo vartoti didinamuosius lęšius – jų išdirbimas nepaprastai kruopštus.

Šią temą pasirinkau, norėdama sužinoti apie lęšių bei akinių atsiradimą, jų gamybą ir įvairovę, esant šiuolaikinėms lęšių gamybos technologijoms.

Darbo tikslas – susipažinti su lęšių bei akinių atsiradimo istorija, gamyba, jos vystymusi bei dabartine jų įvairove, naudojant šiuolaikiškas, modernias gamybos technologijas.

Uždaviniai:

1. Supažindinti su lęšių bei akinių atsiradimo istorija.

2. Išnagrinėti lęšių gamybos atsiradimą.

3. Apžvelgti šiuolaikinių lęšių ir akinių įvairovę.

1

LĘŠIŲ BEI AKINIŲ ATSIRADIMASApie lęšių savybę padidinti daiktų atvaizdą arba juos matyti ryškiau buvo žinoma ir senovės Romoje. Pagal legendą Romos imperatorius Neronas, kurio rega buvo silpna, stebėdamas gladiatorių kovas arenoje, naudojosi specialiai nušlifuotu akmeniu – smaragdu. Jo mokytojas filosofas Seneka, yra pastebėjęs, kad, žiūrint į smulkų ir neaiškų raštą per stiklą, užpildytą vandeniu rutulį, raštas tampa stambesniu ir aiškesniu.

Aiškinant padidinamojo stiklo veikimą, arčiausiai tiesos buvo X amžiuje gyvenęs arabų mokslininkas Al-Chazenas. Anglų filosofas ir mokslininkas Rodžeris Bekonas 1267 m. rašė, kad esant silpnai regai, pasinaudojant specialiai apdorotu stiklu, galima aiškiai matyti smulkų raštą. Apie tai, kad senatvinę silpnaregystę galima koreguoti stiklų pagalba, rašė ir Romos popiežius Jonas XXI, labiau žinomas kaip Ispanijos Petras.

Visa istorijos raida, o taip pat ir bandymai prognozuoti tolimesnį optinės korekcijos vystymąsi, asocijuojasi su žymaus Vokiečių filosofo Hėgelio mintimi apie tai, kad žmogus paėmęs į rankas kažkokią tai priemonę, kuri jam padėtų pažinti aplinkinį pasaulį, ilgainiui suartėja su ja, o vėliau įsiskverbia į jo vidų.

Tai įvyko 1280 metais. Lašas sustingusio skaidraus stiklo, iš kurio gamindavo Venecijos veidrodžius, atsitiktinai atkreipė dėmesį stikliaus, kuris paėmęs jį į ranką, pastebėjo, kad jis ne tik padidina daiktus, bet ir pilnai tinka senatvinės toliaregystės ( presbiopijos ) korekcijai. Taip pirmą kartą dokumentiškai buvo
užfiksuotas lęšio įvaizdis.

Nežiūrint į tai, kad iki šiol yra pateikiami įvairūs išradėjų vardai ir keletas Italijos miestų laiko save akinių tėvyne, vargu ar akinių išradimas yra vieno žmogaus darbas. Greičiausiai tai buvo kolektyvinių pastangų vaisius.

Daugelis istorikų mano, jog akiniai regėjimui sustiprinti pradėti gaminti mūsų eros pirmaisiais šimtmečiais, kai minėtojo arabų mokslininko Ibn al Haitamo veikalas buvo išverstas į lotynų kalbą. Europos mokslininkai išplėtojo šio arabo mintis. 1267 metais pasirodžiusiame Rodžerso Bekono moksliniame traktate „Opus Majus“ štai kas rašoma apie skaitymo lupą: „Dabar ir seni žmonės galės gerai įskaityti mažas raideles“. Po trisdešimties metų pasirodžiusioje kronikoje giriamas ir liaupsinamas naujasis išradimas – stiklai, pavadinti akiniais, „kurie vargšams, silpnų akių ir seniems yra tikra Dievo palaima.“ Iš pradžių sukuriami akiniai skaitymui, gerinantys akomodaciją, kai akies lęšis sausėja bei

netenka elastingumo.

Tikrieji akiniai manoma buvo išrasti Venecijoje. Kodėl Venecijoje? Venecijos miesto valdžios dokumentuose mokslininkai surado štai ką: 1330 metais šio miesto valdžia specialiu įstatymu prisaikdindavo akinių meistrus, kad jų darbo paslaptys, ypač stiklo apdirbimas, liktų Venecijoje. Meistrui nelegaliai išvykus iš miesto, jo padėjėjai buvo sodinami į kalėjimą, o bėglys susekamas ir nužudomas. Vis dėlto toks įstatymas neišsaugojo monopolio – po kelerių metų akinių dirbtuvės buvo atidarytos Olandijoje, Harlemo ir Midelburgo miestuose bei kitur. Akinių stiklo šlifavimas plito labai

sparčiai, nes tuo metu Europoje netrūko trumparegių.

Viduramžiais norint įsigyti akinius reikėdavo keliauti pas meistrą arba laukti atvykstančių prekeivių. Jie traukdami iš miesto į miestą siūlė įvairiausių modelių akinių. Kiekvienas norintysis galėjo išsirinkti

pagal kišenę.

Pirmieji akinių apsodai buvo gaminami iš medžio, aptraukti oda; ištobulėjus metalo gamybos technologijai pradėti gaminti iš plieninės arba varinės vielos. XVIII a. pabaigoje akiniams pritaikomos sidabrinės ienelės. XIX a. pradžioje atsirado vėžlio kiauto bei raginiai, o 1840 m. – nauji sidabro apsodai. Europos šalyse nebuvo vieningos akinių gamybos technologijos. Štai Vokietijoje buvo labai paisoma meistro kvalifikacijos. Tiesa, didžiausias dėmesys buvo skiriamas būtent apsodams, o ne

stiklams – kartais jie būdavo paprasčiausiai liejami. Vokietijoje akinių stiklų gamyboje ypač

2

pasižymėjo Ratenovo miesto pastorius J.Dunkeris. Puikiai išmanydamas matematiką, fiziką ir techniką, apie 1800 metus jis pradėjo gaminti optinius prietaisus. Keplerio spindulių lūžio dėsnio pagrindu savo konstrukcijos mašina pastorius-mokslininkas pradėjo šlifuoti labai puikius, nors mažus ovalinės formos

akinių stiklus.

Ilgą laiką nebuvo skirtingų abiem akims stiklų. Nuo 1784 metų yra pliusinių bei minusinių stiklų kombinacijų. Beje, tokius akinius sukūrė amerikiečių mokslininkas B.Franklenas. Jis į vieną apsodą įtaisė po dvi skirtingų dioptrijų stiklų puses. Pagal šį principą vėliau pradėta stiklus šlifuoti – viršutinę dalį žiūrėjimui į tolį, apatinę – iš arti, mažesnius pliusinius segmentus įlydydavo arba priklijuodavo. Tik 1960 metais prancūzų mokslininkui B. Maitenazui pavyko išspręsti trumparegystės ir toliaregystės problemą. Jis sukūrė stiklus „Varilux“, kuriuose sklandžiai pereinama nuo tolimo regėjimo prie artimo.

Mokslininkų manymu, akinių raidoje svarbus postūmis buvo 1912 metai. Tais metais Jenoje atlikus tikslius apskaičiavimus iš Ceizo stiklo pradedami gaminti aukščiausios optinės kokybės iki 80 mm

skersmens akinių stiklai.

Gerinti regėjimą buvo naudojami ne tik akiniai. Vienas iš akinių pirmtakų – lornetas. Tai akiniai su rankenėle. Jie ypač buvo populiarūs tarp XVIII amžiaus aristokratų. Po šimtmečio kariškiai ir aristokratai pradėjo nešioti monoklius – apvalius stiklus vienai akiai. Monoklis simbolizavo priklausymą visuomenės „grietinėlei“. Šiek tiek vėliau paplito pensnė. Tai akiniai be ragelių, nešiojami ant nosies. Deja, nei monoklis, nei lornetas, nei pensnė nepasiteisino – paprasti akiniai iki šių dienų nepakeičiami.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1329 žodžiai iš 4420 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.