Šiandien kalbėsim apie gersų rusų rašytoją Levą Tolstojų ir trumpai supažindinsiu jus su jo realistiniu romanu “Karas ir taika”.
Rašytojas Gorkis apie jį rašė: “Tolstojus – tai visas pasaulis…nežinant Tolstojaus, negalima savęs laikyti kulturingu žmogumi”
Aš nrėčiau jums užduoti klausimą, ar kas nors iš jūsų prisimenat save kūdikiu?…
Tolstojus turėjo negailestingą, visą atkuriančią atmintį, prisimindavo tai, ko niekas iš mūsų prisiminti negali.
Dabar aš paskaitysiu ištrauką iš jo prisiminimų. “Štai pirmieji mano prisiminimai, tokie, kurių aš nemoku sudėti iš eilės, nes nežinau, kas buvo pirmiau, kas paskiau. Štai jie. Esu surištas, noriu ištraukti rankas ir negaliu to padaryti. Aš rėkiu ir verkiu, ir man pačiam nemalonus mano riksmas. Prie manęs kažkas stovi pasilenkę, nebeatsimenu kas, ir visa tai darosi prietamsy, bet prisimenu, kad dviese, ir mano riksmas juos veikia: jie nerimauja dėl mano riksmo, bet neatriša manęs, nors aš to noriu, ir rėkiu dar balsiau. Jiems atrodo, kad taip reikia (atseit, kad aš būčiau surištas), o tuo tarpu aš žinau, kad taip nereikia, ir noriu jiems tai įrodyti, ir aš šaukiu visa gerkle, nors tai bjauru man pačiam, ir negaliu susilaikyti. Aš jaučiu, kad neteisingi ir žiaurūs ne žmonės, nes jie manęs gaili, bet likimas, ir gailiuosi pat savęs”.