TURINYS
ĮVADAS 2
1. LIAUDIES MEDICINOS KILMĖ 3
2. LIGŲ KILMĖ 3
3. LIGOS SUASMENINIMAS IR BADYMAI NUO JOS APSISAUGOTI 4
4. LIGŲ GYDYMO BŪDAI 4
5. TERMOTERAPIJA 5
6. GYDYMAS ŽOLELĖMIS 6
7. VAISTAŽOLIŲ RINKIMO LAIKAS 6
8. KITI GYDYMO BŪDAI 7
9. GYDYMAS GYVULINĖS KILMĖS MEDŽIAGOMIS 7
10. SENOVĖS PRIETARAI 7
11. MAGIŠKI GYDYMO BŪDAI 8
12. VAIKŲ LIGOS 10
13. MOTERIŠKOS LIGOS 10
14. DANTŲ GYDYMAS 11
15. LIAUDIES MEDICINĄ IŠSTUMIA KRIKŠČIONIŠKI GYDYMO BŪDAI 11
16. RECEPTAI 12
17. IŠVADOS 14
18. LITERATŪROS SĄRAŠAS 15
ĮVADAS
Prie¬žas¬čių ir ap¬lin¬ky¬bių, ska¬ti¬nu¬sių ma¬ne pa¬si¬rink¬ti šią pla¬čią te¬mą yra ke¬le¬tas. Pir¬mo¬ji – įdo¬mu ras¬ti pa¬na¬šu¬mų tarp liau¬dies me¬di¬ci¬nos ir šiuo¬lai¬ki¬nės. Ant¬ro¬ji – su¬ži¬no¬ti, ko¬kius li¬gų gy¬dy¬mo bū¬dus ap¬i¬ma lie¬tu¬vių liau¬dies me¬di¬ci¬na. Tre¬čio¬ji – įdo¬mu, ko¬kios bu¬vo se¬no¬sios gy¬dy¬mo prie¬mo¬nės, ku¬rio¬mis dar ner¬e¬tai ir šian¬dien gy¬do¬ma.
Sun¬ku bū¬tų įsi¬vaiz¬duo¬ti šiuo¬lai¬ki¬nę me¬di¬ci¬ną be de¬on¬to¬lo¬gi¬jos prin¬ci¬pų, gy¬dy¬mo vais¬ta¬žo¬lė¬mis ir iš jų pa¬ga¬min¬tais pre¬pa¬ra¬tais, mi¬ne¬ra¬li¬nio van¬dens, įtai¬gos, ma¬sa¬žo, fi¬zio¬te¬ra¬pi¬nių prie¬mo¬nių. Vi¬sa tai pe¬rim¬ta iš liau¬dies me¬di¬ci¬nos. Liau¬dies me¬di¬ci¬na – tai per il¬gą lai¬ką em¬pi¬riš¬kai su¬kaup¬tos ži¬nios, nau¬do¬ja¬mos iš¬veng¬ti bei gy¬dy¬ti li¬goms. Re¬fe¬ra¬te pa¬teik¬ti re¬cep¬tai ir pa¬ta¬ri¬mai kaip li¬gų iš¬veng¬ti re¬mian¬tis liau¬dies me¬di¬ci¬nos iš¬min¬tim, ži¬nios ap¬ie gy¬do¬mą¬sias žo¬le¬les, ka¬da jas rink¬ti ir kaip var¬to¬ti, liau¬dies me¬di¬ci¬nos kil¬mė, prie¬ta¬rai ir ti¬kė¬ji¬mai su¬si¬ję su li¬go¬mis ir jų gy¬dy¬mu.
Žy¬miau¬sia lie¬tu¬vių et¬no¬lo¬gė Pra¬nė Dun¬du¬lie¬nė pla¬čiai ap¬ra¬šė liau¬dies me¬di¬ci¬ną, įvai¬rių li¬gų gy¬dy¬mo bū¬dus. Ra¬šant re¬fe¬ra¬tą, su¬pran¬ta¬ma, bu¬vo pa¬si¬rem¬ta ir mi¬nė¬tos et¬no¬lo¬gės pa¬ra¬šy¬to¬mis kny¬go¬mis bei kny¬ga “Liau¬dies me¬di¬ci¬nos pa¬ta¬ri¬mai”.
1. LIAUDIES MEDICINOS KILMĖ
At¬ski¬rą liau¬dies kul¬tū¬ros sri¬tį su¬da¬ro me¬di¬ci¬na. Liau¬dies gy¬dy¬mas bu¬vo ži¬no¬mas pir¬mykš¬tė¬je ben¬druo¬me¬nė¬je jau prieš dau¬ge¬lį tūks¬tan¬tį me¬tų. Su¬si¬rgu¬sį daž¬niau¬siai gy¬dy¬da¬vo gi¬mi¬nai¬čiai, o jei tai ne¬pa¬dė¬da¬vo, tik ta¬da kreip¬da¬vo¬si į žy¬nius ar žo¬li¬nin¬kus. Nuo se¬no¬vės li¬go¬nius gy¬dė mo¬te¬rys. Jos ži¬no¬jo dau¬gy¬bę gy¬do¬mų¬jų žo¬lių, šak¬nų, taip pat bur¬tų, ma¬giš¬kų prie¬mo¬nių. Tuo tar¬pu chi¬rur¬gi¬nius veiks¬mus, pa¬vyz¬džiui, krau¬jo nu¬lei¬di¬mą, daž¬niau¬siai at¬lik¬da¬vo vy¬rai. Nuo įvai¬rių li¬gų už¬kal¬bė¬da¬vo daž¬niau¬siai mo¬te¬rys, re¬čiau – vy¬rai. Į gar¬sius už¬kal¬bė¬to¬jus kreip¬da¬vo¬si ne tik apy¬lin¬kės, bet ir to¬les¬ni kai¬mų gy¬ven¬to¬jai. Vie¬ni jų gy¬dė, no¬rė¬da¬mi pa¬dė¬ti, ki¬ti iš to už¬dar¬biau¬da¬vo. Vie¬ni gy¬dė ko¬kią nors vie¬ną li¬gą, ki¬ti – įvai¬rias. Daž¬niau¬siai kiek¬vie¬na li¬ga tu¬rė¬da¬vo sa¬vo gy¬dy¬to¬ją. Ypa¬tin¬gą ga¬lią gy¬dy¬ti ner¬vų ir pro¬to li¬gas liau¬dis ma¬ny¬da¬vo tu¬rint psichiš¬kai ne¬nor¬ma¬lius žmo¬nes, lin¬ku¬sius į eks¬ta¬zę.
2. LIGŲ KILMĖ
Li¬gų šal¬ti¬niu bu¬vo lai¬ko¬mi kai ku¬rie kos¬mi¬niai ir at¬mos¬fe¬ri¬niai reiš¬ki¬niai, že¬mė, ug¬nis, van¬duo, už¬si¬krė¬ti¬mas. Bu¬vo ti¬ki¬ma, kad žmo¬gus su¬ser¬gąs ap¬švies¬tas mė¬nu¬lio, kad jam ken¬kiąs sau¬lės ir mė¬nu¬lio už¬te¬mi¬mas, nes krin¬tan¬ti iš dan¬gaus kenks¬min¬ga mig¬la. Pla¬čiai bu¬vo pa¬pli¬tęs ir iki ne¬se¬nų lai¬kų iš¬si¬lai¬kęs ti¬kė¬ji¬mas, kad li¬gą at¬ne¬šąs vė¬jas. Ypač pik¬tas ir įvai¬rias li¬gas ga¬lįs at¬neš¬ti vė¬jo sū¬ku¬rys. Nuo jo sun¬kiai su¬ser¬gą žmo¬nės bei gy¬vu¬liai. Nuo to¬kio vė¬jo žmo¬gus su¬ser¬gąs pa¬ra¬ly¬žiu¬mi, vo¬ti¬mis, kvai¬tu¬liu, su¬stings¬tąs, ap¬an¬kąs ir pa¬na¬šiai. Li¬gos bū¬da¬vu¬sios nuo van¬dens, nuo že¬mės, nuo ug¬nies, nuo kir¬mi¬nų, “esan¬čių” žmo¬gaus or¬ga¬niz¬me, dan¬ty¬se, nuo me¬džių ar¬ba juo¬se “gy¬ve¬nan¬čių” dva¬sių, nuo “pa¬te¬ku¬sių” į žmo¬gaus or¬ga¬niz¬mą gy¬va¬čių ar var¬lių. Iš “vaikš¬čio¬jan¬čių” po žmo¬gaus or¬ga¬niz¬mą li¬gų mi¬nė¬ti¬nas gum¬bas, gim¬da. Tos li¬gos bu¬vo įsi¬vaiz¬duo¬ja¬mos gy¬vo¬mis esy¬bė¬mis.
Li¬gų šal¬ti¬niu bu¬vo lai¬ko¬mos įvai¬rios ra¬ga¬nys¬tės, pa¬de¬dant, duo¬dant žmo¬gui su¬val¬gy¬ti už¬ke¬rė¬tą daik¬tą, už¬ri¬šant ja¬vuo¬se už¬keik¬tus maz¬gus ir kt. Žmo¬nės ma¬nė, kad pe¬rženg¬ti per žmo¬gų, ypač per vai¬ką, yra la¬bai kenks¬min¬ga, nes jis bus nes¬vei¬kas, ne¬ga¬luos ir dau¬giau ne¬be¬augs.
Pla¬čiai ži¬no¬mas li¬gų kil¬di¬ni¬mas iš de¬mo¬nų, ta¬ria¬mai ap¬si¬gy¬ve¬nu¬sių žmo¬gaus or¬ga¬niz¬me ir su¬ke¬lian¬čių įvai¬rias li¬gas: plau¬čių
už¬de¬gi¬mą, džio¬vą, šir¬dies li¬gas ir kt. Kai ku¬rios už¬kre¬čia¬mos li¬gos, kaip ma¬ras, cho¬le¬ra ir kt., il¬gai¬niui bu¬vo įas¬me¬nin¬tos. Žmo¬nės daž¬niau¬siai jas ėmė įsi¬vaiz¬duo¬ti ant¬gam¬ti¬nės mo¬ters pa¬vi¬da¬lo, ap¬ie jas su¬kū¬rė daug mi¬tų ir pa¬da¬vi¬mų. Pa¬sak jų, prieš ma¬rą vaikš¬čio¬da¬vu¬sios pa¬mėk¬lės. Jos su¬neš¬da¬vu¬sios ant kal¬no įvai¬rių daik¬tų, kau¬ko¬lių, plau¬kų, ra¬gų ir už¬deg¬da¬vu¬sios. Į ku¬rią pu¬sę ei¬da¬vę dū¬mai, ten kil¬da¬vęs ma¬ras. Ma¬ro me¬tu tos pa¬mėk¬lės dau¬žy¬da¬vo¬si į na¬mų si¬e¬nas. Kiek kar¬tų su¬duo¬da¬vu¬sios, tiek žmo¬nių tuo¬se na¬muo¬se nu¬mir¬da¬vę. Ki¬tuo¬se pa¬sa¬ko¬ji¬muo¬se ma¬ro li¬ga nu¬sa¬ko¬ma kaip mer¬gi¬na su rau¬do¬nu dro¬bės ga¬ba¬lu ran¬ko¬je, ku¬rį ji įkiš¬da¬vu¬si per lan¬gą, ple¬vė¬suo¬da¬vu¬si ir to¬kiu bū¬du skleis¬da¬vu¬si li¬gą ir mir¬tį. Li¬gos bu¬vo vaiz¬duo¬ja¬mos va¬ži¬nė¬jan¬čios ka¬rie¬to¬mis, jo¬jan¬čios ir pa¬na¬šiai. Ret¬kar¬čiais ma¬ny¬ta, kad tai bai¬sūs vy¬rai, šu¬nys ir pan. De¬mo¬nai ga¬lė¬da¬vę nak¬tį žmo¬gų ap¬sarg¬din¬ti jį pa¬bu¬čiuo¬da¬mi. Iš pa¬sa¬ko¬ji¬mų ži¬no¬me, kad de¬mo¬nai (upa¬rai, ple¬vė¬sos) ga¬lį iš¬čiulp¬ti iš žmo¬gaus krau¬ją, nuo ko žmo¬gus su¬men¬kė¬jąs, iš¬blykš¬tąs. Įvai¬rūs dieg¬liai, žmo¬nių ma¬ny¬mu, at¬si¬ran¬da ta¬da, kad į žmo¬gų iš¬šau¬nan¬ti ra¬ga¬na, to¬dėl daž¬nai jie bu¬vo va¬di¬na¬mi “ra¬ga¬nos šū¬viais”. Vai¬kams ne¬mi¬gą ir li¬gas ga¬lin¬čios at¬neš¬ti lau¬mės. Kad nuo jų ap¬sau¬go¬tų, prie nau¬ja¬gi¬mio nuo¬lat de¬gin¬da¬vo švie¬są, lai¬ky¬da¬vo grau¬du¬li¬nę žva¬kę, ašt¬rius daik¬tus.
Įgim¬tos li¬gos (ap¬si¬gi¬mi¬mas) liau¬džiai bu¬vo ma¬žai su¬pran¬ta¬mos. Pla¬čiai ži¬no¬ma li¬ga nuo iš¬gąs¬čio, su¬si¬grau¬ži¬mo, “blo¬gų akių”, nuo¬ma¬ris.
3. LIGOS SUASMENINIMAS IR BADYMAI NUO JOS APSISAUGOTI
Li¬gos su¬as¬me¬ni¬ni¬mas pa¬ro¬do, ko¬kia li¬ga bu¬vo svar¬bi žmo¬nių gy¬ve¬ni¬me. Ka¬dan¬gi li¬gą lai¬kė su¬as¬me¬nin¬ta esy¬be, tai ti¬kė¬jo, kad ją ga¬li¬ma nu¬kreip¬ti nuo žmo¬gaus ant sau¬sų me¬džių, ne¬gy¬ve¬na¬mų vie¬tų, klam¬pių pel¬kių. Tai bu¬vo da¬ro¬ma įvai¬riais bū¬dais. Daug kur bu¬vo mė¬gi¬na¬ma ap¬gau¬ti, iš¬gąs¬din¬ti ir nu¬kreip¬ti ki¬tur be¬si¬ar¬ti¬nan¬čią li¬gą. Gre¬siant ma¬ro ar ki¬tų li¬gų epi¬de¬mi¬jai su¬ė¬ju¬sios mo¬te¬rys per vie¬ną die¬ną su¬verp¬da¬vo, ap¬mes¬da¬vo, ap¬ries¬da¬vo ir iš¬aus¬da¬vo rankš¬luos¬čius, juos pa¬ka¬bin¬da¬vo ant abie¬juo¬se kai¬mo ga¬luo¬se pas¬ta¬ty¬tų stul¬pų, ti¬kė¬da¬mos, kad ta¬da li¬ga ne¬pa¬tek¬sian¬ti į kai¬mą. Ki¬ti iš¬aus¬tą au¬dek¬lą (bra¬di¬nį) iš¬temp¬da¬vo ap¬link kai¬mą. Tai bu¬vo ma¬giš¬kas ra¬tas, tu¬rė¬jęs už¬da¬ry¬ti ke¬lią li¬gai. Be to, žmo¬nės kur¬da¬vo gat¬vė¬se lau¬žus, ti¬kė¬da¬mi, kad ug¬nis ir dū¬mai nu¬kreip¬sią li¬gą, taip pat ap¬si¬rū¬ky¬da¬vo ne¬va ap¬otr¬pei¬nę ga¬lią tu¬rin¬čio¬mis žo¬lė¬mis, ru¬gi¬niais mil¬tais, viš¬tų mėš¬lu, ap¬si¬purkš¬da¬vo alu¬mi, val¬gy¬da¬vo čes¬na¬ką bei ne¬šio¬da¬vo¬si jį pa¬žas¬ty¬je, uos¬ty¬da¬vo pa¬žas¬ties pra¬kai¬tą, ger¬da¬vo žo¬lių ar¬ba¬tą ir pa¬na¬šiai.
4. LIGŲ GYDYMO BŪDAI
Li¬ga iš ser¬gan¬čio¬jo bu¬vo va¬ro¬ma įvai¬riai. Vie¬nas bū¬das – li¬gos iš¬čiul¬pi¬mas: su¬si¬rgu¬sio “nuo akių” vai¬ko mo¬ti¬na pa¬čiulp¬da¬vo aku¬tes ir tris sy¬kius nu¬si¬spjau¬da¬vo, ti¬kė¬da¬ma, kad li¬gos dau¬giau ne¬bu¬vę. Taip pat mo¬ti¬na tris kar¬tus nu¬si¬spjau¬da¬vo į sau¬ją ir praus¬da¬vo vai¬ką, nu¬šluos¬ty¬da¬ma jį pa¬lan¬ka. Pa¬na¬šiai bu¬vo iš¬čiul¬pia¬mos ir žaiz¬dos, iš¬gąs¬tis. Ki¬tos li¬gos bu¬vo iš¬va¬ro¬mos iš¬spau¬džiant, iš¬kra¬tant, nu¬pu¬čiant, nu¬šluos¬tant ar nu¬prau¬siant li¬gą. Li¬gą ga¬lė¬da¬vę nu¬plau¬ti, mau¬dy¬da¬mie¬si sau¬lė¬te¬ky¬je ar sau¬lė¬lei¬dy¬je, per Ve¬ly¬kas ar Jo¬ni¬nes. Bu¬vo prie¬mo¬nių li¬gai iš¬va¬ry¬ti, ją iš¬gąs¬di¬nant: prie li¬go¬nio šū¬kau¬da¬vo, dau¬žy¬da¬vo į si¬e¬ną, barš¬kin¬da¬vo. Vie¬nas iš pir¬mykš¬čių bū¬dų bu¬vo li¬gos va¬ry¬mas dū¬mais ir ug¬ni¬mi. Kaip dū¬mų ir ug¬nies bi¬jo įvai¬rūs vabz¬džiai, plėš¬rūs žvė¬rys, taip ir li¬ga bi¬jan¬ti tų pa¬čių reiš¬ki¬nių. Ser¬gan¬tį vai¬ką už¬dė¬da¬vo ant li¬žės, įkiš¬da¬vo į karš¬tą kros¬nį ir vėl iš¬trauk¬da¬vo, ti¬kė¬da¬mi, kad li¬ga lik¬sian¬ti kros¬ny¬je ir ten su¬deg¬sian¬ti. Kai kur “li¬gą iš¬plak¬da¬vo” ber¬ži¬nė¬mis rykš¬tė¬mis ar¬ba dil¬gė¬lė¬mis. Pla¬čiai bu¬vo ži¬no¬mas ser¬gan¬čio¬jo pe¬rki¬ši¬mas per sky¬lę dvi¬ša¬kai su¬au¬gu¬sia¬me me¬dy¬je, ti¬kint, kad ta li¬ga iš¬ei¬sian¬ti. Te¬ra¬pi¬nė¬je ma¬gi¬jo¬je ne¬ma¬ža vie¬tos už¬i¬ma ban¬dy¬mai pe¬rkel¬ti li¬gą į ki¬tą ob¬jek¬tą me¬dį, gy¬vu¬lį ar pa¬ša¬li¬nį as¬me¬nį.
ka¬bi¬nant ant me¬džio me¬džia¬gos ga¬ba¬lą, juos¬tas, ku¬rio¬mis nu¬šluos¬to¬ma li¬go¬nis ir pa¬na¬šiai. Bu¬vo ti¬ki¬ma, kad li¬ga su¬pū¬sian¬ti ar¬ba su¬deg¬sian¬ti. Li¬go¬nio pra¬kai¬tu su¬vil¬gy¬tas si¬ū¬las bu¬vo ap¬vy¬nio¬ja¬mas ap¬link me¬dį. Ser¬gan¬tį dru¬giu ve¬žio¬da¬vo tuš¬čiais ra¬tais, kad li¬ga iš¬si¬kra¬ty¬tų. Gy¬dy¬da¬vo nu¬mi¬rė¬lių kau¬lais, dan¬ti¬mis, pirš¬tais ir kt. Į skau¬da¬ma dan¬tį dė¬da¬vo slap¬tai pa¬skus¬to nu¬mi¬rė¬lio kau¬lo. La¬vo¬no pirš¬tu trin¬da¬vo ap¬ga¬mus, de¬der¬vi¬nes, kar¬pas. Kad ne¬pra¬kai¬tuo¬tų ran¬kos, jo¬se pa¬lai¬ky¬da¬vo nu¬mi¬rė¬lio kau¬lų.
Vai¬kai ir pa¬aug¬liai daž¬nai si¬rgda¬vo kir¬mė¬lė¬mis. Nuo jų duo¬da¬vo ger¬ti de¬gu¬to, sū¬ry¬mo, čes¬na¬ko.
Lie¬tu¬vių liau¬dies me¬di¬ci¬no¬je ypa¬tin¬ga ga¬lia bu¬vo pri¬ski¬ria¬ma mo¬ti¬nos ves¬tu¬vi¬niam žie¬dui, ku¬riuo ap¬rė¬žiant bu¬vo gy¬do¬mos kar¬pos, ro¬žė, įvai¬rūs ap¬ga¬mai, taip pat gim¬dy¬mo me¬tu dė¬vė¬tiems marš¬ki¬niams, pla¬cen¬tai ir virkš¬te¬lei. Pas¬ta¬ro¬sios bu¬vo su¬džio¬vi¬na¬mos ir jo¬mis bars¬to¬mos žaiz¬dos, iš¬šu¬ti¬mai, su¬ti¬ni¬mai, stab¬do¬mas krau¬jo¬plū¬dis.
Krau¬jas bu¬vo nu¬lei¬džia¬mas, sta¬tant dė¬les ar¬ba pe¬rpjau¬nant ve¬ną.
Dėl sun¬kių gy¬ve¬ni¬mo są¬ly¬gų, pe¬rša¬li¬mo, ne¬vi¬ta¬mi¬nin¬go mais¬to, dėl šva¬ros ir hi¬gie¬nos sto¬kos nuo se¬nų se¬no¬vės bu¬vo pa¬pli¬tu¬sios įvai¬rios odos li¬gos: nie¬žai, vo¬tys, ro¬žės, de¬der¬vi¬nės, kar¬pos. Jei nie¬žais su¬si¬rgda¬vo vie¬nas žmo¬gus, grei¬tai jie pa¬plis¬da¬vo vi¬sa¬me kai¬me, net apy¬lin¬kė¬je. Ra¬di¬ka¬lių gy¬dy¬mo prie¬mo¬nių ne¬ži¬no¬ta. Nuo nie¬žų pa¬ruoš¬da¬vo skys¬tį iš mė¬ly¬no¬jo ak¬me¬nė¬lio, drus¬kos ir rau¬gin¬tų ko¬pūs¬tų ir juo trin¬da¬vo¬si. Be to, praus¬da¬vo¬si aguo¬nų nuo¬vi¬ru, te¬pda¬vo¬si de¬gu¬tu. Daž¬nai bu¬vo ser¬ga¬ma įvai¬rio¬mis vi¬du¬rių li¬go¬mis. Bai¬siau¬sia kai¬me li¬ga bu¬vo va¬di¬na¬ma¬sis gum¬bas (apen¬di¬ci¬tas), nuo ku¬rio daž¬niau¬siai žmo¬nės mir¬da¬vo. Nuo gum¬bo spe¬cia¬lių vais¬tų ne¬ži¬no¬ta, var¬to¬ta tie pa¬tys, kaip ir nuo ki¬tų vi¬du¬rių li¬gų, ar¬ba bu¬vo ei¬na¬ma pas už¬kal¬bė¬to¬jus.