Liberalizmas2
5 (100%) 1 vote

Liberalizmas2

1121

PLANAS

Įvadas

I. Liberalizmo idėjų atsiradimas………………………………………………….3

II. Klasikinis liberalizmas (principai ir sąlygos)

II.1 Žmogaus laisvė………………………………………………………………..3

II.2 Ekonominė liberalizmo doktrina………………………………………..4

II.3 Pliuralizmo principas………………………………………………………..5

III. Naujasis liberalizmas

III.1 Liberalioji demokratija…………………………………………………….6

III.2 Socialinis liberalizmas……………………………………………………..6

III.3 Neoliberalizmas………………………………………………………………7

III.4 Konservatyvusis liberalizmas……………………………………………8

Išvados

Literatūra

Įvadas

Liberalizmas yra ideologija ir politika, apimanti individualias žmogaus teises, laisvos rinkos ekonomiką su būdinga jai konkurencija, minimalų valstybinį reguliavimą ir nuosaikų reformizmą socialinėje sferoje. Kaip ideologija liberalizmas susiformavo griūvant feodalinei tvarkai ir įsitvirtinant kapitalistiniams visuomeniniams santykiams. Jis buvo trečiojo luomo – daugiausia miestiečių – ideologija. Tarp liberalizmo klasikų yra daug plačiai žinomų vardų: Džonas Lokas, Volteras, Imanuelis Kantas, Bendžamenas Konstantas, Adomas Smitas, D.S.Milis (pastarajam priklauso populiari liberalizmo maksima: “Žmogus geriau, negu bet kokia vyriausybė, žino ko jam reikia”).

Pagrindinės liberalizmo idėjos susiformavo XVIII a. antroje pusėje. Glaustai jos išdėstytos JAV Nepriklausomybės deklaracijoje (1767 m.) ir Prancūzijos revoliucijos metu priimtoje “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje” (1789 m.). Pastarojoje sakoma: “Bet kokio politinio susivienijimo tikslas yra neatimamų žmogaus teisių gynimas. Tos teisės yra laisvė, nuosavybė, saugumas ir pasipriešinimas priespaudai”. Pagrindiniai liberalizmo principai ankstyviausiai buvo įgyvendinti JAV, D.Britanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse.

Kaip masinis judėjimas liberalizmas ypač stipriai išaugo Anglijoje ir Amerikoje. Anglijoje ypatingą reikšmę liberalizmo plitime suvaidino nonkonformistinės religinės sektos, siekusios apsaugoti savo laisvę ir teises, ir auganti vidurinioji klasę, o jo ideologija aiškiai suformulavo ir išplatino ir pavertė tikrai tautine filosofija radikalūs filosofai.

I. Liberalizmo idėjų atsiradimas

Liberalizmo idėjų atsirado XVII – XVIII a. Vakarų Europoje tose vietose, kur lobstantys miestelėnai ėmė maištauti prieš esamą tvarką ir jos principus. Liberalizmo idėjų atsiradimą sąlygojo būtinybė pateisinti šį maištą, ideologiškai apibrėžti naujas antifeodalines visuomenines pareigas. Keliose šalyse miestiečiai įgijo galimybių kelti ir realizuoti liberalizmo idėjas pirmiausiai dabartinėje Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Valstijose ir Prancūzijoje. Jose susiformavo pirmoji, klasikinė, liberalizmo atmaina. Tarp daugelio mąstytojų, kūrusių šią pirminę liberalizmo atmainą, buvo Džonas Lokas (John Locke) ir Benžamenas Konstantas (Beniamin Constant). Džonas Lokas (1632 – 1704) filosofas, logikas, ideologas. Svarbiausias iš Loko darbų yra „Du traktai apie valdžią“ (1690). Benžamenas Konstantas (1767 – 1830) ideologas ir rašytojas. Konstantas sukūrė liberalius konstitucijos mokslo principus, buvo žymiausias opozicijos atstovas.

XIX ir XX a. liberalizmo istorija atspindi tas pačias problemas ir Europoje, ir Jungtinėse Valstijose. Amerikos liberalizmui būdinga spartesnė praktinė raida. Garsiausi Europos liberalizmo atstovai buvo britas Džonas Stiuartas Milis (John Stuart Mill) ir prancūzas Aleksis de Tokvilis (Alexis de Tocqueville) . Džonas Stiuartas Milis (1806-1873) filosofas, logikas, ideologas. 1840 -1873 m. Milis parašė savo didžiausius veikalus, tarp jų „Samprotavimus apie atstovaujamą valdžią“ (1861). Aleksis de Tokvilis (1805-1859) teisininkas, politikas. Vienas garsiausių jo kūrinių – dviejų tomų veikalas „Apie demokratiją Amerikoje“.

Ant klasikinio liberalizmo pamatų išaugo XX a. konservatyvusis liberalizmas, dar vadinamas neoliberalizmu. Jo pirmtakas buvo praėjusio amžiaus britų liberalas Herbertas Spenseris (Herbert Spencer) .

II. Klasikinis liberalizmas (principai ir sąlygos)

II.1 Žmogaus laisvė

Svarbiausias liberalizmo principas yra žmogaus laisvė kaip būtina jo kitų teisių realizavimo prielaida. Liberalų požiūriu laisvė yra aukščiausia ir absoliuti vertybė, apribota tik viena sąlyga – nesikėsinti į kitų žmonių laisvę, arba, kaip rašė Immanuil Kant, “mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė”. Kitaip tariant, liberalizmas yra individualizmo politinė filosofija, kurios pamatu yra pagrindinių teisių triada: gyvenimo, laisvės ir nuosavybės teisės.

Jų realizavimo sąlygos yra:

• lygiateisiškumas,

• vienodos galimybės,

• teisinė valstybė,

• tolerantiškumas,

• mažumų teisių garantijos.

Todėl liberalizmo negalima tapatinti su neribota laisve – atvirkščiai, atsakomybė už savo veiksmus yra viena jo pagrindinių normų.
Visi šitie principai tiesiogiai ar netiesiogiai susieti su sutartinių santykių tarp žmogaus ir valstybės koncepcija, anot kurios valstybė egzistuoja pirmiausia tam, kad būtų apgintos žmogaus laisvės. Tokiu būdu liberalizmas yra glaustai susietas su demokratija, vienas neįmanomas be kito.

II.2 Ekonominė liberalizmo doktrina

Ekonominės liberalizmo doktrinos pagrindiniai postulatai yra teisė į nuosavybę, laisva rinka, ekonominės veiklos nepriklausomybė nuo valstybės. Klasikinio liberalizmo požiūriu valstybė turi apsaugoti nuosavybę. Tačiau nuosavybę liberalai neskaito absoliučia vertybe: ji suprantama kaip individo nepriklausomybės nuo valstybės, jos nesikišimo į žmogaus gyvenimą garantija. Kaip sakė amerikiečių mąstytojas Henry Thoreau (1817-1862), “kuo mažiau valdymo, tuo geriau” (the less government, the better). Tas pats principas išreikštas ir prancūzišku terminu laissez faire (“netrukdykite veikti”).

Liberalizmo ideologijos šalininkams privati nuosavybė tvirčiausias žmogaus laisvės pamatas. Be nuosavybės laisvė miršta. Nėra nuosavybės ribų, turėti galima be galo. Kitų žmonių, turinčių teisę tik reikalauti atlyginimo, išnaudojimas yra visiškai natūralus, žmonėms duodamas darbas ir galimybė užsidirbti. Liberalai skelbia tik prigimtinę žmonių lygybę. Jie tvirtina, kad visi gimsta lygūs. Tačiau lygybė liberalams yra tik lygybė prieš gamtos dėsnius. Gyvenimas yra nenutrūkstama kova dėl sėkmės; silpnesnieji ją pralaimi. Todėl socialinė nelygybė teisėta ir prasminga. Bandymus likviduoti socialinę nelygybę liberalai laiko neleistinu kėsinimusi į individo laisvę, kuri jiems yra aukščiausia vertybė.

Žmonių prigimtinės lygybės padarinys yra praktinė visų žmonių socialinė nelygybė, tai natūralu, neišvengiama. Politiniame gyvenime turi dalyvauti tik tie, kurie savarankiškai pasiekė gyvenimo sėkmę. Žmonės, kurie nesugebėjo pasirūpinti savais interesais, negali imtis spręsti visų kitų likimo. Politika turi tapti turtingiausiųjų privilegija. Valstybė turi ginti individą ir jo teises. Individų teisės visada viršesnės už valdžios teises, nes kyla iš prigimties, o valdžia iš visuomenės.

Griežtai apibrėžiant valdžios ribas, reikia atskirti jos funkcijas, t.y. padalyti valdžią į tris atskiras šakas: įstatymų leidybos, vykdomąją ir teisminę valdžią. Šios valdžios padalijimo koncepcijos autorius yra prancūzų liberalas Šarlis Monteskjė (Charles Louis Montesquieu ). Šarlis Monteskjė (1689 – 1755) istorikas, teisininkas, rašytojas. Ieškojo receptų, kaip sukurti išmintingai ir teisingai valdomą valstybę, kurios piliečiai būtų laisvi ir saugūs nuo tironijos. 1721 m. išėjo jo veikalas „Apie įstatymų dvasią“. Valstybės santvarkos mechanizmas, grindžiamas trijų valdžių kompetencijos atskyrimu , turėjo užkirsti kelią tironijai ir sutvirtinti individo teisių garantijas.

II.3 Pliuralizmo principas

Būdingas liberalizmui pliuralizmo principas apima visas sferas: politiką, ekonomiką, kultūrą, žiniasklaidą ir kt. Jo realizavimas praktikoje reiškia, kad sukuriamos ne tik sąlygos konkurencijai ir vystimuisi, bet ir padidėja visuomenės bei politinės sistemos sugebėjimas reaguoti į vidaus bei išorinės aplinkos pokyčius, lengviau įsisavinti naujoves.

Visuomenė liberalams tėra tik individų suma, o kiekvienas individas svarbesnis už visuomenę. Socialinis pliuralizmas liberalams yra trokštamas tikslas. Individas pats turi rūpintis savo likimu. Stipri valstybė bando įsakinėti individams ir kelia didelį pavojų jų laisvei. Valstybė egzistuoja individams, ji sukurta individų ir gali imtis tik to, ką individai jai patiki.

III. Naujasis liberalizmas

XIX a. pabaigoje industrinėse šalyse tapo aišku, kad laissez faire principas, neribojamas kapitalistinių santykių ir laisvos rinkos vystimasis neužtikrina liberalių vertybių įsigalėjimo, interesų harmonijos ir teisingumo didžiulei gyventojų daugumai. Labai padidėjus socialinei diferenciacijai, liberalizmas iš esmės gynė tik privilegijuotų, turtingųjų sluoksnių interesus. Todėl nemažos dalies filosofų, politologų, politinių veikėjų (John A.Hobson /1858-1940/, T.Green, Benedetto Croce, John Dewey) pastangomis įvyko klasikinio liberalizmo revizija, naujai buvo suformuluoti jo postulatai ir principai. Reformuotas liberalizmas buvo pavadintas naujuoju arba socialiniu liberalizmu.

Jam būdinga:

– siekimas surasti optimalų laisvės ir lygybės santykį;

– valstybės politinio vaidmens socialinėje ir ekonominėje sferoje pripažinimas;

– socialinio teisingumo idėja, perimta iš marksizmo ir socialdemokratijos;

– valstybės funkcijų išplėtimas, siekiant liberalių vertybių realizavimo, žmogaus teisės ir laisvių užtikrinimo.

III.1 Liberalioji demokratija

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1299 žodžiai iš 2577 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.