Liberalizmas3
5 (100%) 1 vote

Liberalizmas3

112131

Politinės doktrinos

Vienokiomis ar kitokiomis idėjomis yra paremti bet kuri politiniai projektai bei politinė veikla apskritai ir net pačios šiuolaikinės valstybės. Susistemintos į vientisą junginį politinės idėjos sudaro vienokią ar kitokią politinę doktriną. Politinė doktrina (lot. Doctrina – mokymas, mokslas) – tai ištisa viena iš kitos išplaukiančių ir tam tikrą hierarchiją sudarančių idėjų sistema, tam tikrų politinių pažiūrų sistema, kurioje galima išskirti pakankamai aiškius sudedamuosius elementus ir pakankamai griežtą vidinę logiką. Politinės doktrinos remiasi ne tik kasdienine patirtimi, bet ir bendresnėmis pažiūromis į žmogaus ir visuomenės prigimtį, valstybės paskirtį ir santvarką, žmonių santykį su vyriausybe. Žinomiausias ir įtakingiausias politines doktrinas kuria ir plėtoja iškilūs mąstytojai, teoretikai, filosofai. Tačiau daugelį naujų ir originalių idėjų suformuluoja realioje tikrovėje veikiantys politikai, kurie, tiesiogiai bendraudami su žmonėmis, geriausiai yra susipažinę su jų interesais ir problemomis. Politinės doktrinos kuriamos pirmiausia tam, kad paveiktų politiką, padėtų atitinkamas idėjas įgyvendinti tikrovėje. Tais atvejais, kai atitinka daugelio žmonių ar net ištisų socialinių sluoksnių interesus, jos įgyja milžinišką galią ir gali vienam ar kitam politiniam veiksmui sumobilizuoti dideles žmonių mases. Todėl doktrinos plėtojasi ir keičiasi drauge su visu politiniu procesu, reaguoja į naujas problemas ir poreikius. Politikos praktika ir politinės doktrinos, nors gana glaudžiai susijusios tarpusavyje, vis dėlto lieka santykinai savarankiškos. Politinės doktrinos kinta lėčiau nei politinis procesas ir yra daug pastovesnės. Politinės doktrinos yra ne tik politikos kūrimo, politinio veikimo priemonė, bet ir palengvina bei supaprastina politikos, konkrečių politinių problemų suvokimą, padeda žmonėms geriau ir greičiau susiorientuoti sudėtingame politikos įvykių pasaulyje. XVII-XIX a. formuojantis šiuolaikinėms valstybėms, Vakarų pasaulyje išryškėjo trys pagrindinės politinės doktrinos: liberalizmas, konservatizmas ir socializmas. Jų tarpusavio ginčo ribose vyko ir tebevyksta dauguma politinių debatų.

Savo darbe plačiau nagrinėsiu ir pristatysiu liberalizmą.


Liberalios tradicijos vientisumas

Nors istorikai yra atradę liberalios pasaulėžiūros elementų dar Antikos pasaulyje, ypač klasikinėje Graikijoje ir Romoje, šie elementai sudaro greičiau liberalizmo priešistorę negu Naujųjų laikų liberalaus judėjimo dalį. Kaip politinė srovė ir intelektualinė tradicija, kaip išsiskirianti minties ir praktikos versmė, liberalizmas nėra senesnis už XVII amžių. Pažyminys „liberalus” pirmą kartą buvo pavartotas apibūdinant tam tikrą politinį judėjimą tik XIX a., kai 1812 m. jį sau pritaikė vadinamųjų Liberales partija Ispanijoje. Iki 1812 m. klasikinio liberalizmo idėjų sistema kūrėsi visų pirma škotų Švietimo laikotarpiu, kai Adamas Smithas kalbėjo apie „liberalų lygybės, laisvės ir teisingumo planą”, tačiau terminas „liberalus” buvo vartojamas kaip liberalumo – klasikinės žmogiškumo dorybės, didžiadvasiškumo ir proto atvirumo – vedinys. Norint tiksliai suprasti liberalizmą, būtina atsižvelgti į jo istoriškumą, ištakas konkrečioje kultūrinėje ir politinėje dirvoje ir jo pagrindą europietiško individualizmo kontekste ankstyvaisiais Naujaisiais laikais. Nors liberalizmas neturi vienos nekintamos prigimties ar esmės, tačiau jam būdingi tam tikri bruožai, kurie parodo o modernybę ir kartu išskiria jį iš kitų Naujųjų laikų intelektualinių tradicijų bei su jomis susijusių politinių judėjimų. Visi šie bruožai visiški suprantami tik istorinėje perspektyvoje, kurią žymi kelios naujųjų laikų krizės – feodalinės santvarkos irimas XVI ir XVII a. Europoje, įvykiai, susiję su Prancūzijos ir Amerikos revoliucijomis XVIII a. paskutiniajame dešimtmetyje, demokratinių ir socialistinių masinių judėjimų atsiradimas XIX a. antroj pusėje ir liberalios visuomenės traukimasis įsigalint totalitarinėms valdžioms mūsų laikais. Taigi liberalios žmogus ir visuomenės sampratos, atsiradusios XVII a. Anglijoje, skiriamieji bruožai keitėsi ir modifikavosi, tačiau nepasikeitė neatpažįstamai, kai individualistinės visuomenės, davusios pradžią liberalioms idėjoms, patyrė daug naujų ir įvairių išmėginimų.

Visoms liberalios tradicijos atmainoms būdinga apibrėžta, aiškiai moderni žmogaus ir visuomenės samprata, kuri yra:

-individualistinė, nes teigia moralinę asmens pirmenybę prieš bet kokio visuomeninio kolektyvo pretenzijas;

-egalitarinė, nes suteikia visiems žmonėms tą patį moralinį statusą ir atmeta kaip teisinei ar politinei tvarkai bereikšmius moralinės vertės skirtumus;

-universalinė, nes teigia žmonių giminės moralinę vienybę ir teikia tik antrinę reikšmę specifinėms istorinėms asociacijoms ir kultūrinėms formoms;

-melioristinė teigdama visų socialinių institucijų bei politinių santvarkų pertvarkymo ir tobulinimo galimybę.

Kaip tik ši žmogus ir visuomenės samprata suteikia liberalizmui tą aiškų tapatumą, kuris išlieka nepaisant didžiulės jo vidinės įvairovės ir sudėtingumo. Kai ką ši samprata perėmė iš stoicizmo ir krikščionybės, ją
įkvėpdavo skepticizmas ir fedeistinis tikėjimas dieviškuoju apreiškimu, ji aukštino žmogaus proto galią, nors kituose kontekstuose mėgino tramdyti proto pretenzijas. Be to, liberalioji tradicija ieškojo savo pagrindimo ar pateisinimo labai skirtingose filosofijose. Liberalios moralinės ir politinės idėjos buvo grindžiamos prigimtinių žmogaus teisių teorijomis taip dažnai, kaip jos buvo ginamos remiantis utilitarinėmis veiklos teorijomis ir ieškojo paramos moksle ir religijoje. Pagaliau, kaip ir kiekviena pažiūrų srovė, liberalizmas įgavo įvairių atspalvių priklausomai nuo įvairių nacionalinių kultūrų. Per visą istoriją Prancūzijos liberalizmas smarkiai skyrėsi nuo anglų, vokiečių visada susidurdavo su unikaliomis problemomis, o Amerikos liberalizmas, kad ir skolingas anglų bei prancūzų teorijai ir praktikai, greitai įgijo naujų savo bruožų. Kartais idėjų ir judėjimų istorikui gali atrodyti, kad nėra jokio liberalizmo apskritai, o egzistuoja begalė liberalizmų, kuriuos sieja tik bendri kilmės panašumai.

Liberalizmo pagrindai

Liberalizmas (lot. libere – laisvas ) – aukščiausia vertybe pripažįstanti individą, jo laisvę, teises, ginanti laisvos rinkos ekonomiką su jai būdinga konkurencija, minimalų valstybinį reguliavimą ir nuosaikų reformizmą socialinėje sferoje. Kaip politinė doktrina jis formavosi apie du su puse amžiaus. Jis atsirado XVII a., suklestėjo laisvojo kapitalizmo vystymosi laikotarpiu, tarpukaryje pergyveno gilią krizę ir atgimė nauju neoliberalizmo pavidalu po Antrojo pasaulinio karo. Kaip ideologija susiformavo griūvant feodalinei santvarkai ir įsitvirtinant kapitalistiniams visuomeniniams santykiams. Jis buvo trečiojo luomo – daugiausia miestiečių – ideologija.

Liberalizmas kaip apibrėžta idėjinė ir praktinė srovė, nuo pat savo atsiradimo Naujųjų laikų pradžioje Europoje nagrinėja savo paties pagrindus. Visi didieji teoretikai ieškojo savo ištikimybės individualiai laisvei pagrindimo , kuris būtų ne vien lokalinis, bet potencialiai universalus. Liberalius reikalavimus patys liberalai traktavo ne kaip grupinių interesų ar atskirų kultūros ciklų, bet kaip visos žmonijos reikalavimus. Todėl liberalizmo pagrindimas turi būti įtikinamas visiems žmonėms, o ne tik tiems, kurie jau gyvena individualistinėje visuomenėje.

Nors daugelis liberalių autorių remiasi daugiau nei vienos rūšies argumentais grįsdami lygios laisvės ir įstatymu apribotos valdžios principus, liberalioje intelektualinėje tradicijoje reikia skirti tris atskiras liberaliųjų principų grindimo kryptis. Pirmoji iš jų – tai prigimtinių teisių doktrina, kurią klasikiniu pavidalu išdėstė Johnas Locke’as ir kuria naudojasi Robertas Nozickas. Pasak šios teorijos, pamatinė moralinė tiesa yra ta, kad žmogiškos būtybės gali kelti pagrįstus ir svarius teisingumo reikalavimus viena kitai, visuomenei ir valdžiai. Prigimtinės teisės, kurios, pasak šios teorijos priklauso žmogiškosioms būtybėms, yra prigimtinės ta prasme, kad jos yra ikikonvencinės, moraliniu požiūriu pirmesnės už kiekvieną visuomeninę instituciją ar sutartinę tvarką. Šių teisių teorijų moralinis tikslas, joms atsirandant XVII a., buvo pasipriešinti monarchinio absoliutizmo ir patriarchalinės valdžios doktrinoms. XX a. jų tikslas – visų pirma kovoti su moraliniu reliatyvizmu ir utilitarizmu. Daugeliui šiuolaikinių liberalių teisės teoretikų rūpi tiksliai atskirti deontinius argumentus, kurių turinį pabrėžia teisių reikalavimai, nuo agregatinių arba teleologinių argumentų, apibrėžiančių gerovės sumetimus.

Liberalizmo numatymai iki Naujųjų laikų

Liberalizmo, kaip idėjinės ir politinės srovės, ištakų galima rasti jau Antikos laikais. Pasak žymaus XVIII a. prancūzų liberalaus rašytojo Benjamino Constanto, antikinio pasaulio laisvės samprata iš esmės skyrėsi nuo jos sampratos Naujaisiais laikais. Naujųjų laikų žmonėms laisvė reiškia įstatymo saugomą nesikišimo arba nepriklausomybės sritį, o Antikai ji reiškė teisę turėti balsą priimant kolektyvinius sprendimus. Kaip tik šį požiūrį į laisvę mėgino anachronistiškai atgaivinti J.J. Rosseau, šlovindamas disciplinuotą Spartos gyvenimą. Toks Constanto skyrimas yra svarbi įžvalga savo teiginiu, kad dominuojanti laisvės idėja senovės graikų pasaulyje nebuvo saugi erdvė individualiai nepriklausomybei, bet bendruomenei, priimant bendruomeninius sprendimus. Šiuo požiūriu antikinė ir modernioji laisvės idėjos griežtai skiriasi.

Kita vertus, Constanto įžvalga neturi būti pervertinta ir jos esminis pagrįstumas neturi paskatinti neigti liberalių idėjų užuomazgas Antikoje ir ypač Graikijoje. Paminėtini graikų sofistai, mąstytojai skeptikai, kurie, brėždami aiškią ribą tarp prigimties ir konvencijos, buvo linkę ginti visuotinę žmonių lygybę. Sofistas Likofronas teigė: „įstatymas ir valstybė priklauso nuo sutarties, pagal kurią vienintelis įstatymo tikslas yra individo saugumas, o visos valstybės funkcijos yra negatyvios funkcijos, užkertančios kelią neteisingumui.” Sofistinis prigimties ir konvencijos skyrimas buvo specialiai skirtas prigimtinės vergovės idėjai paneigti. Retorius Alkidamas įrodinėjęs, kad dievai sukūrė visus žmones laisvus; prigimtis nė vieno nepadarė vergu. Kaip tik sofistai pirmieji plėtojo
politinės lygybės doktriną, priešingą ezoterinėms ir elitarinėms valdymo koncepcijoms, kurios iki tol vyravo tarp graikų.

Vėlesnei liberalios tradicijos raidai itin svarbūs Periklio garsiojoje Laidojimo kalboje išdėstyti liberalūs egalitarizmo ir individualizmo principai.

Tačiau Platono ir Aristotelio darbuose randama ne tolesnė Didžiosios Kartos liberalios pasaulėžiūros plėtotė, bet reakcija prieš ją – graikiškojo liberalizmo nuskurdinimas arba kontrrevoliucija prieš atvirą Periklio Atėnų visuomenę. Antiliberali Aristotelio mąstymo nuostata nėra tokia stipri kaip Platono darbuose, tačiau ji išlieka griežta ir visa apimanti.

Panašiai Leo Strausas supriešina „klasikinę prigimtinė teisę” su Naujųjų laikų prigimtinių teisių teorijomis aiškindamas, kad antikos prigimtinė teisė grindžiama pilietine pareiga, o moderniosios prigimtinių teisių teorijos individo laisvę laiko nepriklausoma nuo pilietinių įsipareigojimų ir pirmesne negu jie. Visgi reikia paminėti, kad protoliberalinis graikų gyvenimas baigiasi su Aristoteliu ir toliau reikia nagrinėti romėnus.

Romėnams Dvylikos lentelių įstatymai, kurie galbūt buvo sukurti Solono įstatymų pavyzdžiu, įkūnijo svarbias individualios laisvės garantijas. Pirmasis iš jose surašytų viešų įstatymų skelbia, kad jokios privilegijos ar statutai nebus taikomi vieniems privatiems asmenims kitu privačių asmenų nenaudai prieštaraujant įstatymui, kuris bendras visiems piliečiams, ir kuriuo visi asmenys, nepaisant padėties, turi teisė naudotis. Būtent šiuo pagrindu Romoje atsirado labai išplėtot ir daugeliu požiūrių griežtai individualistinė ir privatinė teisė. Taip pat svarbūs stoikai, kuri savo idėja apie žmonių giminės racionalią vienybę, kurią sukuria dalyvavimas dieviškam logose, numatė liberalų Naujųjų laikų liberalizmo idealą. Tačiau šis stoikų indėlis greičiausiai buvo mažiau svarbus liberalizmo ateičiai negu individualistinė teisinė tvarka, susiklosčiusi tam tikru Romos istorijos periodu. Tad Senovės Romoje, kaip ir klasikinėje Graikijoje, būta liberalios pasaulėžiūros elementų, kurie tam tikrą laiko tarpą buvo įgyvendinami praktiškai per individualistinės teisės institucijas.

Romos atsivertimas į krikščioniškąjį tikėjimą valdant Konstantinui ir vėliau buvo Antikos vertybių – religinės tolerancijos, pagarbos mokymui ir protui – saulėlydis. Krikščionybė atnešė barbarizmo bei religijos triumfą ir pradėjo nepakantumo, tamsumo amžių. Tačiau šiam požiūriui prieštarauja tai, kad ankstyvoji krikščionybė, palyginti su Romos ar Žydų religijomis, buvo individualistinė. Ę)Jos išimtinis rūpinimasis individo išsigelbėjimu ir tikėjimas greita viso pasaulio pabaiga lėmė senųjų religijų moralinės drausmės silpnėjimą ir atitinkamai – individualumo dvasios stiprėjimą, kuris vėlyvosios Romos laikotarpiu išryškėjo daugelyje filosofijų bei religijų. Kai krikščionybė išsilaisvino iš savo judaistinių ištakų, ji tapo universalia religija, kurios doktrina įkūnijo tikėjimą prigimtine visų sielų lygybe.

Dėl visų priežasčių moralinis krikščionybės paveldas Viduramžiais ir Naujaisiais laikais buvo sudėtingas ir net prieštaringas. Nors krikščionybė iš tiesų sužlugdė antikinę tyrinėjimo laisvės ir santykinės religinės tolerancijos tradiciją , kartu ji perdavė universalinę ir individualistinę pasaulėžiūrą. Išlaikydama imperatoriškosios Romos laimėjimus, krikščionybė, papildydama juos savo autentiškais elementais, perdavė Naujiesiems laikams vieną iš pagrindinių gaivalų, lėmusių liberalios tradicijos formavimąsi.

Naujųjų laikų liberalizmas – klasikinis liberalizmas

Kalbant apie liberalizmo ideologiją, kurios pagrindinė vertybė yra individo laisvė, pirmiausia reikėtų suderinti sąvokas. Nedaug tėra terminų, kurie turėtų tiek reikšmių kaip liberalizmas. Pirmiausia, kai žmogus visuomeniniame gyvenime yra atviras naujoms idėjoms ir situacijoms, geranoriškai ir supratingai vertina kitų asmenų pozicijas bei pažiūras, jis vadinamas liberalu. Kartu dera pabrėžti polinkį į kompromisus ir diskusijas, siekiant nustatyti tai, kas jos dalyvius sieja ir kas skiria. Žmogus, kuriam būdingi šie bruožai yra liberalas ir užima liberalią poziciją. Antra, kai senosios nekintamos tvarkos palaikymo šalininkai susiduria su tradicinių suvaržymų ir struktūrų panaikinimo rėmėjais, antruosius vadiname liberalais.

Liberalizmo idėjos iškilo XVII – XVIII a. Vakarų Europoje – tose vietose, kur lobstantys miestelėnai ėmė maištauti prieš esama tvarką ir jos principus.

Liberalizmo idėjų atsiradimą sąlygojo būtinybė pateisinti šį maištą ir ideologiškai apibrėžti naujas antifeodalines visuomenės jėgas. Tuo metu keliose šalyse miestiečiai įgijo galimybių kelti ir realizuoti liberalizmo idėjas – pirmiausia Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Prancūzijoje. Jose susiformavo pirmoji, mūsų požiūriu klasikinė, liberalizmo atmaina.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2280 žodžiai iš 4516 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.