Liberalizmo ideologijos
5 (100%) 1 vote

Liberalizmo ideologijos

11213141

Klasikinis liberalizmas

( Lot. liberalas) – individo laisvė. Liberalizmo ideologijos pagrindiė vertibė yra individo laisvė.

Yra ne daug terminų, kurie turėtų tiek daug reikšmių kaip liberalizmas:

1. Kai žmogus visuomeniniame gyvenime yra atviras naujoms idėjoms ir situacijoms, geranoriškai ir supratingai vertina kitų asmenų pozicijas bei pažiūrasč jis vadinamas liberalu. Taip pat reikėtų pabrėžti polinkį į kompromisą ir diskusijas siekiant nustatyti tai, kas jos dalyvius sieja ir kas skiria. Žmogus, kuriam būdingi šie bruožai, yra liberalus ir užima liberalią poziciją.

2. Kiekvieną kartą, kai senosios nekintamos tvarkos išlaikymo šalininkai susiduria su tradicinių suvaržymų ir struktūrų panaikinimo rėmėjais, antruosius vadiname liberalais.

3. Kartais liberalų idėjos praktiškai neatitinka pasirinkto pavadinimo – liberalistai, nes tai sąmoningas manevras.

Taigi reikia atrasti tam tikrus bruožus, idėjas, kurios leistų apibrėžti teorinę ir praktinę liberalizmo apraišką.

Liberalizmas yra ideologija ir politika, ginanti individualias žmogaus teises, laisvos rinkos ekonomiką su būdinga jai konkurencija, minimalų valstybinį reguliavimą ir nuosaikų reformizmą socialinėje sferoje. Kaip ideologija liberalizmas susiformavo griūvant feodalinei tvarkai ir įsitvirtinant kapiatalistiniams visuomeniniams santykiams. Jis buvo trečiojo luomo – daugiausia miestiečių – ideologija.

Pagrindinės liberalizmo idėjos susiformavo XVIII a. antroje pusėje. Glaustai jos išdėstytos JAV Nepriklausomybės deklaracijoje (1767 m.) ir Prancūzijos revoliucijos metu priimtoje “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje” (1789 m.). Pastarojoje sakoma: “Bet kokio politinio susivienijimo tikslas yra neatimamų žmogaus teisių gynimas. Tos teisės yra laisvė, nuosavybė, saugumas ir pasipriešinimas priespaudai”. Pagrindiniai liberalizmo principai ankstyviausiai buvo įgyvendinti JAV, D.Britanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse.

Kaip masinis judėjimas liberalizmas ypač stipriai išaugo Anglijoje ir Amerikoje. Anglijoje ypatingą reikšmę liberalizmo plitime suvaidino nonkonformistinės religinės sektos, siekusios apsaugoti savo laisvę ir teises, ir auganti vidurinioji klasė, o jo ideologijaa aiškiai suformulavo ir išplatino ir pavertė tikrai tautine filosofija radikalūs filosofai: John Locke, Voltaire, Montesquieu, Immanuil Kant, Goethe, Diderot, Franklin Jefferson, Adam Smith, J.S.Mill (pastarajam priklauso populiari liberalizmo maksima: “Žmogus geriau, negu bet kokia vyriausybė, žino ko jam reikia”).

Tarp daugelį mąstytojų, kūrusių šią pirminę liberalizmo atmainą, buvo Džonas Lokas ir Benžaminas Konstanas.

Džonui Lokui ( 1632 – 1704 ) buvo būdingi labai platūs moksliniai interesai: jis domėjosi teologija, logika, filosofija, pedagogika, įgijo gydytojo išsilavinimą ir medicinos istorijoje pagarsėjo kaip pirmasis išoperavęs kepenų abscesą, – tačiau visos šios studijos netrugdė politinei veiklai. Po 1688m. Šlovingosios revoliucijos reiškėsi kaip veiklus antiabsoliutinės konstitucijos ir laisvės šalininkų stovyklos politikas bei pagrindinis ideologas. Iš gausybės Loko darbų ypač svarbūs “ Du traktatai apie valdžią ”.

Benžaminas Konstanas ( 1767 – 1830 ) nagrinėdamas individo laisvės ir konstitucinės santvarkos problemas, sukūrė liberalios konstitucijos mokslo principus. Restauracijos laikais jis gynė liberalizmo idėjas ir buvo žymiausias opozicijos atstovas, o 1830 m. aktyviai dalyvavo Liepos revoliucijoje.

Liberalizmo idėjos atsirado XVII – XVIII a. Vakarų Europoje – tose vietose, kur lobstantys miestelėnai ėmė maištauti prieš esamą tvarką ir jos principus.

Liberalizmo idėjų atsiradimą sąlygojo būtinybė pateisinti šį maištą ir ideologiškai apibrėšti naujas antifeodsalines visuomenės jėgas. Tuo metu keliose šalyse miestiečiai įgijo galimybių kelti ir realizuoti liberalizmo idėjas – pirmiausia dabartinėje Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse valstijose ir Prancūzijoje. Būtent šiose šalyse susiformavo pirmoji, mūsų požiūriu, klasikinė, liberalizmo atmaina.

Liberalizmo idėjų pamatas – individualistinė ir racionalistinė savo likimo kūrėjo, žmogaus, pažįstančio savo poreikius ir svarbesnio už visuomenę, valstybę bei valdžią, samprata.

Liberalams svarbiausia vertybė yra žmogus ir jo laisvė, taip pat ir laisvė veikti. Kiekvienam individui turi būti leista sąmoningai veikti kiekvienoje savo gyvenimo srityje. Viena iš individui priderančių laisvių yra teisė įgyti nuosavybę ir palikti ją paveldėtojams. Laisvų žmonių aktyvumas, liberalų nuomone, daro pasaulį geresnį – žmogus vis daugiau išmoksta, daugiau išmano ir daugiau turi.

Žmogaus pastangos kaupiasi, net klaidos ir pralaimėjimai žmogų turtina, nes moko išminties. Žmonija siekia vis geresnės egzistencijos, geresnieji laimi, o blogesnieji pralaimi.

Visuomenė liberalams tėra tik individų suma, o kiekvienas individas svarbesnis už visuomenę. Kiekvienas individas vis kitoks, kiekvienas savaip veikia visuomenę, todėl socialinis pliuralizmas liberalams yra ir faktas, ir trokštamas tikslas. Be individų nebūtų bendruomenės; mintis, kad visuomenė savarbesnė už individą, liberalui atrodo absurdiška. Individas pats turi rūpintis savo likimu, todėl negalima jam trukdyti. Stipri
valstybė bando įsakinėti individams ir kelia didelį pavojų jų laisvei. Valstybė turi egzistuti individams, ji sukurta individų ir gali imtis tik to, ką individai jai patiki. Kuo mažiau jai patikima tuo geriau. Jie tai grindžia prigimtinės teisės idėja ( teisė gyventi ir būti sveikams, teisę būti laisvam ir teisę būti laimingam. Vienas kelių į laimę yra teisė įgyti nuosavybę ).

Liberalizmo ideologijos šalininkams privati nuosavybė – tvirčiausias žmogaus laisvės pamatas , be nuosavybės laisvė miršta, lieka vien jos fikcija, todėl privalu ginti nuosavybę ir savininkus. Dar daugiau, nėra nuosavybės ribų, tūrėti galima be galo. Liberalai skelbia tik prigimtinę žmonių lygybę. Jie tvirtina, kad visi gimsta lygūs, o feodalinės privilegijos grindžiamos prievarta ir melu. Lygybė liberalams yra tik lygybė prieš gamtos dėsnius, savotiškas šansas, kurį kiekvienas turi išnaudoti savo galva. Tai jog vieniems tai pavyksta geriau, kitiems blogiau, o dar kitiems išvis nepavyksta, liberalų nuomone, tai natūralu, veiksmų nelygybė yra būtina, kad egzistuotų laisvė. Gyvenimas yra nenutrūkstama kova dėl sėkmės.

Visus bandymus likviduoti socialinę nelygybę ( o ypač įgyvendinti socialinės lygybės principus ) liberalai laiko neteisėtu kėsinimusi į individo laisvę, kuri jiems yra aukščiausia vertybė.

Politiniame gyvenime būtinas nuosavybės cenzas, nes politika turi tapti turtingiausiųjų privilegija. Tokiu principu suformuota valstybė turi turėti kuo mažesnę ir griežtai apibrėžtą kompetenciją; jos darbas – ginti individą ir jo teises. Individų teisės visada viršesnės už valdžios teises, nes kyla iš prigimties, o valdžia – iš visuomenės.

Griežtai apibrėžiant valdžios ribas, reikia atskirti jos funkcias, t.y. padalinti valdžią į tris atskiras šakas: įstatymų leidybos, vygdomąją ir teisminę valdžią. Valstybės santvarkos mechanizmas, grindžiamas trijų valdžių kompetencijos atskyrimu, turėjo užkirsti kelią tironijai ir sutvirtinti individo teisių garantijas, tačiau tikrovė pasirodė esanti žymiai liudnesnė. Nei ten, kur liberalai atėjo į valdžią, nei ten, kur jie turėjo galimybių dalyvauti valdyme, reikalai nesiklostė taip paprastai. XIX ir XX a. liberalizmo istorija atspindi tas pačias problemas ir Europoje, ir Jungtinėje valstijose.

Amerikos liberalizmui būdinga spartesnė praktinė raida, o jo refleksija didesnę įtaką padarė Europos liberalai.

Liberalai JAV netūrėjo rūpesčių, kaip relizuoti savo pažadus. Laukinių Vakarų erdvės kėlė įspūdį, kad kiekvienas gali surasti ten savo šansą, ir tai leido sumažinti nuosavybės cenzą, kuris ir taip buvo nesunkiai pasiekiamas. Šio cenzo sumažinimas, o vėliau ir panaikinimas pagaliau leido įgyvendinti principą, kad visi bendruomenės nariai turi nuosavybę ir yra lygūs tiek teisiškai, tiek politiškai. Visi yra lygiateisiai piliečiai politiniame gyvenime; bet už jos ribų natūralios nelygybės principas buvo visiškai išlaikytas. Taip JAV atsirado liberalioji demokratija ( liberaldemokratija ). Idėjų teisės sferoje tai įvyko Pilietinio karo pabaigoje, kai buvo panaikinta vergija. Liberdemokratinių idėjų triumfo Europos žemyne, ir net ne visame, teko laukti ilgiau, net iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.

Paskutiniai XIX a. dešimtmečiai buvo laikotarpis, kai liberaliosios demokratijos idėjos puikiausiai tiko JAV realiomis. Popieriuje visi turėjo vienodas politines teises, o turtiniai skirtumai darėsi vis didesni. Išmintingiausi Amerikos liberalai ėmė suprasti, kad laisvės ir kiekvieno žmogaus gerovės idėjoms realizuoti nepakanka teisinės lygybės. Ima suvokti kad būtina mažinti nelygybės kraštutinumus ir padėti tiems, kurie atsidūrė socialinės hierarchijos laiptų apačioje, kad jie galėtų įsitraukti į politinį ir visuomeninį gyvenimą kaip iš tiesų lygiateisiai piliečiai. Įrankis šiems procesams realizuoti turėjo būti valstybė; jos kompetencijos turėjo būti praplėstos tiek, kad valdžia galėtų aktyviai kištis į visuomenės reikalus ir gauti lėšų savo užduotims atlikti, didindama mokesčius turtingiausiajai visuomenės daliai. Taip XIX a. gale JAV atsirado socialinis liberalizmas.

Didžiosios krizės įvykiai lėmė, kad kai kurie Amerikos liberalai priėjo visiškai kitas išvadas. Savo laikų sukrėtimus ir įtampą jie laikė klasikinio liberalizmo principų išsižadėjimo dėl liberaliosios demokratijos, o vėliau ir dėl socialinio liberalizmo idėjų padariniais. Ši diagnozė nulėmė ir gydymą: šių priedų atsisakymą ir gryžimą prie neiškreipto pirminio liberalizmoč prie laisvos konkurencijos ir apyvartos principų. Taigi ant klasikinio liberalizmo pamatų išaugo XX a. konservatyvusis liberalizmas, dar vadinamas neoliberalizmu. Iš pirmo žvilgsnio pastebimas Amerikos ir Europos konservatizmo skirtumas. Nors ir vadinamas tuo pačiu vardu, Europos konservatizmas išsirutuliojo iš prieštaros liberalizmo ideologijai, tu tarpu Amerikos konservatizmas yra pirmosios klasinės fazės liberalių idėjų prikėlimas ir įtvirtinimas mūsų šimtmečio politinėms ir socialinėmis aplinkybėmis.

Šiuolaikinis liberalizmas

Antrojo pasaulinio karo įšvakarėse Europą pasiekė žinia, jog Amerikos liberalizmo ideologijoje išsiskyrė konservatyvioji, demokratinė ir socialinė kryptis.

Liberalų kelias į demokratiją nebuvo paprastas
nereiškė visiško pritarimo demokratijos idealui.

Demokratija – tai lygybės idėja ir iš jos išauganti ideologija, pripažystanti lygybę aukščiausia visuomenės gyvenimo vertybe. Demokratija – tai socialinė santvarka, kurios pamatas – joje dalyvaujančių subjektų lygybė. Demokratija – tai atstovaujamosios valdžios sistema, kuri remiasi skirtingų lygiateisių grupių konkurencija ir bendradarbiavimu. Demokratija – tai aukščiausios suverenios valdžios priskyrimas visumai, t.y. liaudžiai. Damokratija – tai tokia gyvensena, kai lygybės praktika yra svarbiausias kasdieninių individų santykių elementas visose visuomenės gyvenimo srityse. Pamatinis demokratijos principas yra lygybės ideologija, o kitas demokratijos sampratos traktuojamos kaip antrareikšmemis.

Liberaliosios demokratijos idėjos apibrėžiamos taip:

1. Laisvo individo, valstybės piliečio, teisių pirmenybės.

2. Valstybės valdžia, remdamasi teise, naudojasi savo plačiais įgaliojimais, gindama interesus visos bendruomenės, kurios kiekvienas narys gali siekti skirtingos naudos I, savo prigimtinių teisių ( nuosavybė lieka padalyta nelygiai ).

3. Valstybės santvarka ir politinė sistema turi būti demokratinė. ( parlamentas ir teritorinės savivaldos institucijos, išrinktos visuotiniuose rinkimuose be jokių cenzų, politinės partijos kovoja dėl daugumos atstovaujamuosiuose organuose ).

4. Visuomenė yra ne tik individų suma, bet neretai dar ir priešingų interesų grupių suma. Šiuos interesus, liberdemokratų nuomone, galima suderinti esant demokratinei valdymo sistemai.

5. Svarbus visuomeninio ir politinio gyvenimo demokratizavimo elementas yra visuotinis nemokamas pasaulinis švietimas, kai bažnyčia ir valstybė atskirtos.

Liberaliosios demokratijos samprata paplito tose kapitalistinėse valstybėse, kurios nusikratė autoratarizmo ar fašizmo( Portugalija , Ispanija, Graikija ).

Įvikių Vidurio ir Rytų Europoje raida nuo 1989m. vėl įrašė į visų šios Europos dalies šalių politinio gyvenimo dienotvarkę liberaliosios demokratijos principų problemą. Tuo laiku liberal demokratai prarado prarado pasitikėjimą, nes nevisada realizuodavo “ gerovės ” pažadus, daugelio visuomenės grupių sąmonėje žlugo ir supančios tikrovės, taip pat ir ekonominės, samprata. Žmonės dažnai būdavo labiau linkę tikėti savo galimybėmis, o ne visagalių globėjų biurokratų garantijomis.

Devintas dešimtmetis Vakarų liberalams demokratams ir socialiniams liberalams buvo idėjinių pralaimėjimų ir atsitraukimo prieš dešiniųjų jėgų antpludį metas.

Panašūs procesai vyksta ir kituose žemynuose, jie nėra nesugrąžinami; liberdemokratijos ideologija grindžiamą valstybės santvarką gali sugriauti autoritarinės jėgos arba grupuotės, atstovaujančiosios antikapitalistinei orientacijai – kairieji revoliucionieriai.

Bet jau kitas dešimtmetis ir įvykiai Europos rytuose buvo didis liberalizmo, visų pirma demokratinio, idėjų triumfas. Bemaž visos naujos 1989m. rudenį suformuotos valdžios komandos buvo linkusios prie liberalistinės demokratijos principų bei institucijų ir skelbėsi siekiančios įtvirtinti jas teisiškai. Šių šalių politiniame gyvenime labai greitai ėmė reikštis jėgos ir organizacijos, pasivadinusios liberaliosiomis – nuo konservatyviųjų liberalų ( Lenkijoje ) iki socialistinių liberalų ( Vengrijoje ).

Socialinio liberalizmo idėjos ir principai papildo ir plėtoja liberaldemokratijos idėjas. Socialinių demokratų nuomone, šių principų “ pačių savaime ” neužtenka individo laisvei realizuoti. Socialinio liberalizmo idėjų atsparos taškas yra tezė, kad galimos ir būtinos esminės kapitalizmo reformos. Teisinė valstybė, turinti plačius įgaliojimus, privalo aktyviai veikti ūkinių ir socialinių bendruomenės reikalų tėkmę. Šiam ekonominiam ir socialiniam valstybės intervencionizmui reikalingos naujos teisinės nuostatos, suformuotas valstybės aparatas ir visų pirma lėšos, įgyjamos apmokestinant nuosavybę progresyviu mokesčiu, t.y. tokiu mokesčiu, kurio didžiausia našta tektų dideliai nuosavybei. Sukaupus biudžete reikiamas lėšas, galima finansuoti ir įgyvendinti pasirinktų socialinio gyvenimo sferų teisines reformas.

Šią paprastą išvadą, kuri, žvelgiant iš klasikinio liberalizmo pozicijų, yra atgrasus kėsinimasis į privačios nuosavybės neliečiamumą, socialiniai liberalai pajėgė padaryti todėl, kad kitaip pažvelgė į privačios nuosavybės esmę. Privati nuosavybė jiems liko individo egzistavimo pamatas, tačiau kartu ji tapo ir funkcija – pareiga kitiems piliečiams. Tokias prievoles bendruomenei turi vykdyti valstybė.

Numatomos reformos turi sutvirtinti ir praturtinti individo laisvę, kuri, be politinių teisių, apima ir valstybės garantuojamas socialines teises. Pagrindiniais žmogaus laisvės sampratos elementais socialiniam liberalizmui tapo kova dėl realios šansų lygybės ir žmogaus, gyvenančio iš grupių ir individų sudarytoje visuomenėje, gyvenimo kokybė. Grupės ir individai privalo būti pajėgūs bendradarbiauti.

Svarbūs socialinio liberalizmo ideologijos siūlymai vygdyti socialines ir ekonomines kapitalistines sistemos reformas. Planinė valstybės politika turėtų pagerinti visuomenės gyvenimo lygė ir padalinti jos narių gerovę. Paprastai tokius siūlymus vadiname “ gerovės valstybės ” doktrina.

“ Gerovės
valstybės ” koncepcija gali būti realizuojama dėl įvairių ideologinių motyvacijų. Papuliariausiai mūsų kraštuose jos realizuojamos Švedijoje.

Socialinio liberalizmo principų fone aiškiai pastebimi konservatyviojo liberalizmo, dažnai vadinamo neoliberalizmu, ypatumai. Neoliberalizmo terminą, kuriuo kartais vadinamos visos dabartinio liberalizmo kryptys, vartosime vien konservatyviajam liberalizmui apibūdinti.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2331 žodžiai iš 4618 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.