Liberalizmo ideologijos
5 (100%) 1 vote

Liberalizmo ideologijos

Klasikinis liberalizmas

( Lot. liberalas) – individo laisvė. Liberalizmo ideologijos pagrindiė vertibė yra individo laisvė.

Yra ne daug terminų, kurie turėtų tiek daug reikšmių kaip liberalizmas:

1. Kai žmogus visuomeniniame gyvenime yra atviras naujoms idėjoms ir situacijoms, geranoriškai ir supratingai vertina kitų asmenų pozicijas bei pažiūrasč jis vadinamas liberalu. Taip pat reikėtų pabrėžti polinkį į kompromisą ir diskusijas siekiant nustatyti tai, kas jos dalyvius sieja ir kas skiria. Žmogus, kuriam būdingi šie bruožai, yra liberalus ir užima liberalią poziciją.

2. Kiekvieną kartą, kai senosios nekintamos tvarkos išlaikymo šalininkai susiduria su tradicinių suvaržymų ir struktūrų panaikinimo rėmėjais, antruosius vadiname liberalais.

3. Kartais liberalų idėjos praktiškai neatitinka pasirinkto pavadinimo – liberalistai, nes tai sąmoningas manevras.

Taigi reikia atrasti tam tikrus bruožus, idėjas, kurios leistų apibrėžti teorinę ir praktinę liberalizmo apraišką.

Liberalizmas yra ideologija ir politika, ginanti individualias žmogaus teises, laisvos rinkos ekonomiką su būdinga jai konkurencija, minimalų valstybinį reguliavimą ir nuosaikų reformizmą socialinėje sferoje. Kaip ideologija liberalizmas susiformavo griūvant feodalinei tvarkai ir įsitvirtinant kapiatalistiniams visuomeniniams santykiams. Jis buvo trečiojo luomo – daugiausia miestiečių – ideologija.

Pagrindinės liberalizmo idėjos susiformavo XVIII a. antroje pusėje. Glaustai jos išdėstytos JAV Nepriklausomybės deklaracijoje (1767 m.) ir Prancūzijos revoliucijos metu priimtoje “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje” (1789 m.). Pastarojoje sakoma: “Bet kokio politinio susivienijimo tikslas yra neatimamų žmogaus teisių gynimas. Tos teisės yra laisvė, nuosavybė, saugumas ir pasipriešinimas priespaudai”. Pagrindiniai liberalizmo principai ankstyviausiai buvo įgyvendinti JAV, D.Britanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse.

Kaip masinis judėjimas liberalizmas ypač stipriai išaugo Anglijoje ir Amerikoje. Anglijoje ypatingą reikšmę liberalizmo plitime suvaidino nonkonformistinės religinės sektos, siekusios apsaugoti savo laisvę ir teises, ir auganti vidurinioji klasė, o jo ideologijaa aiškiai suformulavo ir išplatino ir pavertė tikrai tautine filosofija radikalūs filosofai: John Locke, Voltaire, Montesquieu, Immanuil Kant, Goethe, Diderot, Franklin Jefferson, Adam Smith, J.S.Mill (pastarajam priklauso populiari liberalizmo maksima: “Žmogus geriau, negu bet kokia vyriausybė, žino ko jam reikia”).

Tarp daugelį mąstytojų, kūrusių šią pirminę liberalizmo atmainą, buvo Džonas Lokas ir Benžaminas Konstanas.

Džonui Lokui ( 1632 – 1704 ) buvo būdingi labai platūs moksliniai interesai: jis domėjosi teologija, logika, filosofija, pedagogika, įgijo gydytojo išsilavinimą ir medicinos istorijoje pagarsėjo kaip pirmasis išoperavęs kepenų abscesą, – tačiau visos šios studijos netrugdė politinei veiklai. Po 1688m. Šlovingosios revoliucijos reiškėsi kaip veiklus antiabsoliutinės konstitucijos ir laisvės šalininkų stovyklos politikas bei pagrindinis ideologas. Iš gausybės Loko darbų ypač svarbūs “ Du traktatai apie valdžią ”.

Benžaminas Konstanas ( 1767 – 1830 ) nagrinėdamas individo laisvės ir konstitucinės santvarkos problemas, sukūrė liberalios konstitucijos mokslo principus. Restauracijos laikais jis gynė liberalizmo idėjas ir buvo žymiausias opozicijos atstovas, o 1830 m. aktyviai dalyvavo Liepos revoliucijoje.

Liberalizmo idėjos atsirado XVII – XVIII a. Vakarų Europoje – tose vietose, kur lobstantys miestelėnai ėmė maištauti prieš esamą tvarką ir jos principus.

Liberalizmo idėjų atsiradimą sąlygojo būtinybė pateisinti šį maištą ir ideologiškai apibrėšti naujas antifeodsalines visuomenės jėgas. Tuo metu keliose šalyse miestiečiai įgijo galimybių kelti ir realizuoti liberalizmo idėjas – pirmiausia dabartinėje Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse valstijose ir Prancūzijoje. Būtent šiose šalyse susiformavo pirmoji, mūsų požiūriu, klasikinė, liberalizmo atmaina.

Liberalizmo idėjų pamatas – individualistinė ir racionalistinė savo likimo kūrėjo, žmogaus, pažįstančio savo poreikius ir svarbesnio už visuomenę, valstybę bei valdžią, samprata.

Liberalams svarbiausia vertybė yra žmogus ir jo laisvė, taip pat ir laisvė veikti. Kiekvienam individui turi būti leista sąmoningai veikti kiekvienoje savo gyvenimo srityje. Viena iš individui priderančių laisvių yra teisė įgyti nuosavybę ir palikti ją paveldėtojams. Laisvų žmonių aktyvumas, liberalų nuomone, daro pasaulį geresnį – žmogus vis daugiau išmoksta, daugiau išmano ir daugiau turi.

Žmogaus pastangos kaupiasi, net klaidos ir pralaimėjimai žmogų turtina, nes moko išminties. Žmonija siekia vis geresnės egzistencijos, geresnieji laimi, o blogesnieji pralaimi.

Visuomenė liberalams tėra tik individų suma, o kiekvienas individas svarbesnis už visuomenę. Kiekvienas individas vis kitoks, kiekvienas savaip veikia visuomenę, todėl socialinis pliuralizmas liberalams yra ir faktas, ir trokštamas tikslas. Be individų nebūtų bendruomenės; mintis, kad visuomenė savarbesnė už individą, liberalui atrodo absurdiška. Individas pats turi rūpintis savo likimu, todėl negalima jam trukdyti. Stipri
valstybė bando įsakinėti individams ir kelia didelį pavojų jų laisvei. Valstybė turi egzistuti individams, ji sukurta individų ir gali imtis tik to, ką individai jai patiki. Kuo mažiau jai patikima tuo geriau. Jie tai grindžia prigimtinės teisės idėja ( teisė gyventi ir būti sveikams, teisę būti laisvam ir teisę būti laimingam. Vienas kelių į laimę yra teisė įgyti nuosavybę ).

Liberalizmo ideologijos šalininkams privati nuosavybė – tvirčiausias žmogaus laisvės pamatas , be nuosavybės laisvė miršta, lieka vien jos fikcija, todėl privalu ginti nuosavybę ir savininkus. Dar daugiau, nėra nuosavybės ribų, tūrėti galima be galo. Liberalai skelbia tik prigimtinę žmonių lygybę. Jie tvirtina, kad visi gimsta lygūs, o feodalinės privilegijos grindžiamos prievarta ir melu. Lygybė liberalams yra tik lygybė prieš gamtos dėsnius, savotiškas šansas, kurį kiekvienas turi išnaudoti savo galva. Tai jog vieniems tai pavyksta geriau, kitiems blogiau, o dar kitiems išvis nepavyksta, liberalų nuomone, tai natūralu, veiksmų nelygybė yra būtina, kad egzistuotų laisvė. Gyvenimas yra nenutrūkstama kova dėl sėkmės.

Visus bandymus likviduoti socialinę nelygybę ( o ypač įgyvendinti socialinės lygybės principus ) liberalai laiko neteisėtu kėsinimusi į individo laisvę, kuri jiems yra aukščiausia vertybė.

Politiniame gyvenime būtinas nuosavybės cenzas, nes politika turi tapti turtingiausiųjų privilegija. Tokiu principu suformuota valstybė turi turėti kuo mažesnę ir griežtai apibrėžtą kompetenciją; jos darbas – ginti individą ir jo teises. Individų teisės visada viršesnės už valdžios teises, nes kyla iš prigimties, o valdžia – iš visuomenės.

Griežtai apibrėžiant valdžios ribas, reikia atskirti jos funkcias, t.y. padalinti valdžią į tris atskiras šakas: įstatymų leidybos, vygdomąją ir teisminę valdžią. Valstybės santvarkos mechanizmas, grindžiamas trijų valdžių kompetencijos atskyrimu, turėjo užkirsti kelią tironijai ir sutvirtinti individo teisių garantijas, tačiau tikrovė pasirodė esanti žymiai liudnesnė. Nei ten, kur liberalai atėjo į valdžią, nei ten, kur jie turėjo galimybių dalyvauti valdyme, reikalai nesiklostė taip paprastai. XIX ir XX a. liberalizmo istorija atspindi tas pačias problemas ir Europoje, ir Jungtinėje valstijose.

Amerikos liberalizmui būdinga spartesnė praktinė raida, o jo refleksija didesnę įtaką padarė Europos liberalai.

Liberalai JAV netūrėjo rūpesčių, kaip relizuoti savo pažadus. Laukinių Vakarų erdvės kėlė įspūdį, kad kiekvienas gali surasti ten savo šansą, ir tai leido sumažinti nuosavybės cenzą, kuris ir taip buvo nesunkiai pasiekiamas. Šio cenzo sumažinimas, o vėliau ir panaikinimas pagaliau leido įgyvendinti principą, kad visi bendruomenės nariai turi nuosavybę ir yra lygūs tiek teisiškai, tiek politiškai. Visi yra lygiateisiai piliečiai politiniame gyvenime; bet už jos ribų natūralios nelygybės principas buvo visiškai išlaikytas. Taip JAV atsirado liberalioji demokratija ( liberaldemokratija ). Idėjų teisės sferoje tai įvyko Pilietinio karo pabaigoje, kai buvo panaikinta vergija. Liberdemokratinių idėjų triumfo Europos žemyne, ir net ne visame, teko laukti ilgiau, net iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.

Paskutiniai XIX a. dešimtmečiai buvo laikotarpis, kai liberaliosios demokratijos idėjos puikiausiai tiko JAV realiomis. Popieriuje visi turėjo vienodas politines teises, o turtiniai skirtumai darėsi vis didesni. Išmintingiausi Amerikos liberalai ėmė suprasti, kad laisvės ir kiekvieno žmogaus gerovės idėjoms realizuoti nepakanka teisinės lygybės. Ima suvokti kad būtina mažinti nelygybės kraštutinumus ir padėti tiems, kurie atsidūrė socialinės hierarchijos laiptų apačioje, kad jie galėtų įsitraukti į politinį ir visuomeninį gyvenimą kaip iš tiesų lygiateisiai piliečiai. Įrankis šiems procesams realizuoti turėjo būti valstybė; jos kompetencijos turėjo būti praplėstos tiek, kad valdžia galėtų aktyviai kištis į visuomenės reikalus ir gauti lėšų savo užduotims atlikti, didindama mokesčius turtingiausiajai visuomenės daliai. Taip XIX a. gale JAV atsirado socialinis liberalizmas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1394 žodžiai iš 4618 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.