Liberalizmo peripetijos
5 (100%) 1 vote

Liberalizmo peripetijos

LIBERALIZMO PERIPETIJOS

Liberalizmui niekada nebuvo leista subrandinti visų savo vaisių.

L. von Mises

Liberalizmo kaip politinės filosofijos ir kaip politinės doktrinos raidoje galima aiškiai išskirti du etapus – _klasikinio_ ir _naujojo_ liberalizmo etapą. Nors sunku nubrėžti griežtą skiriamąją liniją – nei klasikinio, nei naujojo liberalizmo atstovai nėra homogeninės grupės – tą skirtumą galimą apytikriai nusakyti vienu bendru požymiu. Jeigu klasikiniai liberalai daugiausia vadovavosi griežto individualizmo principais, tai naujieji liberalai vis labiau artėjo prie kolektyvizmo doktrinų palaipsniui išsižadėdami kai kurių esminių klasikinių principų. Ir nors jie niekada nesiryžo pulti į kolektyvizmo glėbį, pasilikdami svyruoti kažkur viduryje tarp priešingų doktrinų, šis jų vangumas ir nenuoseklumas leido kolektyvizmui skleistis paties liberalizmo prieglaudoje.

Ši raida vyko kolektyvistinių doktrinų pakilimo laikotarpiu, XIX a. pabaigoje ir XX a., ir tai, žinoma, negalėjo neturėti reikšmės. Tačiau liberalizmas palaipsniui prarado savo intelektines pozicijas ne tiek dėl priešininkų sėkmingo puolimo, kiek dėl savo paties vidinės erozijos. Kai kurios pamatinės liberalizmo idėjos pačių liberalų-revizionistų buvo taip perinterpretuotos, kad priešininkams beliko jas pasisavinti. Net žodis _liberalizmas_ Amerikoje ir iš dalies Europoje pradėjo reikšti valstybinio paternalizmo ir intervencionizmo idėjas, kurios yra klasikinio liberalizmo priešybė. Tad kaip pastebėjo J. Schumpeteris, “privataus verslo sistemos priešams pasirodė išmintinga perimti jos etiketę”. Šios semantinės metamorfozės išdavoje idėjos, kurios iš pradžių buvo siejamos su liberalizmo terminu, dabar naujai iškyla konservatizmo, naujosios dešinės arba libertarizmo pavadinimais. Amerikoje, kur ši metamorfozė įvyko pilnutinai, jos iškyla būtent kaip šiuolaikinio liberalizmo atsvara ir priešybė. Tai paaiškinama istorinėmis aplinkybėmis. Išskyrus trumpą trečiojo dešimtmečio laikotarpį, socializmas, komunizmas ir kitoks kolektyvizmas Amerikoje niekada neturėjo apčiuopamos įtakos. Liberalus Amerikos politinės tradicijos diskursas nepajėgė inkorporuoti šių ‘svetimybių’. Tai toli gražu nereiškia, jog kolektyvistinės idėjos neturėjo įtakos Amerikoje. Tačiau kitaip nei Europoje, jos reiškėsi ne kaip konfrontacija su liberalizmu, bet kaip paties liberalizmo kolektyvistinė erozija.

Trumpam pažvelkime į liberalizmo raidą, kaip ji atsispindi kelių ryškiausių jo atstovų – J. Locke’o, Adamo Smitho, J. S. Millio ir J. Rawlso darbuose. Tai turi pasitarnauti ne tik tam, kad susidarytume istorinę problematikos perspektyvą, bet ir tam, kad išsiaiškintume kai kurias silpnąsias teorines klasikinio liberalizmo vietas, kurios ilgainiui neatlaikė nei priešininkų puolimo, nei vidaus revizionizmo. Verta rimtai pažiūrėti į A. de Jasay teiginį, jog “intelektinį liberalizmo pakrikimą lėmė ne istorijos eiga, bet jo pamatinių blokų minkštumas”.

Johnas Locke_as ir prigimtinės teisės

Kaip žinia, standartinis klasikinės liberalios minties šaltinis – tai Johno Locke_o „Antrasis traktatatas apie valdžią“ (1688). Locke_as, kaip ir jo pirmtakas Thomas Hobbesas, atmeta iki tol vyravusius mistinius, paternalistinius bei teologinius politinės santvarkos aiškiniminus ir konstruoja modernią racionalistinę ir individualistinę politinę filosofiją. Pagrindinė nuostata, kuria jis vadovaujasi, tai požiūris į politinę tvarką kaip į išvestinį darinį, kurio ištakų ir pagrindų reikia ieškoti ikipolitinėje visuomenės būklėje, o tai yra „būklė, kai žmonės visiškai laisvai savo nuožiūra veikia, disponuoja savo turtu ir asmeniu pagal Prigimties taisyklę, neprašydami nieko leidimo ir nepriklausydami nuo kito žmogaus valios“. Ikipolitinė būklė nebūtinai yra istoriškai reali būklė; ji yra veikiau mintinė konstrukcija arba analitinis instrumentas, leidžiantis filosofui prasibrauti pro politinės empirijos brūzgynus prie jos šaknų ir pagrindų. Toks analitinis instrumentas jam taip pat leidžia iš šalies pažvelgti į konkrečią politinę realybę ir ją kritiškai vertinti.

Locke_as deda daug pastangų mėgindamas parodyti, jog _prigimtinėje_ būklėje žmonės nėra tabula rasa, kurią tekstu gali užpildyti tik politinė valia ar suvereno paskelbtos taisyklės. Locke_o prigimtinės būklės veikėjai nėra _giminė _gentis_ ar _tauta jie yra konkretūs žmonės, individai. Šie individai yra savarankiškos, racionalios, veikiančios būtybės: jie turi savo protą, savo interesus ir jie jau turi tam tikras teises ir pareigas vienas kito atžvilgiu. Visos jos koncentruojasi aplink nuosavybės sąvoką, kuri apima teises į „savo paties asmenį“ ir į turtą, įsigytą gamtos išteklius „susiejus su savo darbu“. Visos šios teisės yra negatyvios ta prasme, kad vieno asmens teisių pripažinimas nereikalauja iš kito asmens jokių pozityvių veiksmų – jos reikalauja tik nesikišimo. Šie racionalūs individai jungiasi į pilietinę, arba politinę, visuomenę, tampa piliečiais grynai asmeninės naudos sumetimais – tik todėl, kad tikisi kolektyviniais, viešais, politiniais sprendimais, paremtais jungtine galia, garantuoti savo individualios laisvės bei nuosavybės saugumą: „tam, kad visi
kartu gintų savo gyvybes, laisves bei valdas – tai, ką vadinu bendru vardu – nuosavybe.“ Agentūra, kurią jie skiria tų sprendimų vykdymui – suverenas, valdžia – remiasi visų jų sutikimu ir sutarimu, _visuomenine sutartimi_. Kartu ji yra apribojama ta gynybine paskirtimi, vardan kurios ji įsteigta. Jokie jos pačios sprendimai ir veiksmai vykdant šią paskirtį neturi žeisti _prigimtinių_ individo teisių – teisių į laisvę, gyvybę ir nuosavybę.

Atkreipkime dėmesį į šį koncepcijos teiginį: kad visuomenė, vien kaip individų visuma, gali pati pasirūpinti visais savo gyvenimo aspektais, išskyrus saugumą, ir kad ji negali pati, vien kaip individų visuma, pasirūpinti šiuo vienu savo gyvenimo aspektu – saugumu. Kitaip sakant, išskyrus saugumą visos gėrybės gali ir turi būti įsigyjamos individualiomis pastangomis. Tik saugumo gėrybė principialiai reikalauja bendrų sprendimų ir jungtinių pastangų. Vadinasi, tik saugumo interesas yra _visuomeninis_ interesas ir todėl šio intereso tenkinimas gali (ir turi) būti deleguotas valdžiai. Tolesnėje liberalizmo raidoje aiškiai matyti, kaip ši Locke_o nubrėžta riba pradeda slinkti _visuomeninių_ interesų ekspansijos kryptimi – nors loginiu požiūriu ji galėtų slinkti ir priešinga kryptimi. Tam galėjo pasitarnauti Locke_o pripažįstamas demokratinis, mažoritarinis, politinių sprendimų priėmimo principas, kad „dauguma turi teisę veikti ir spręsti už kitus“, – principas, kurio santykis su individo teisėmis Locke_o sistemoje liko gana miglotas ir, vadinasi, potencialiai slėpė savyje vidinį koncepcijos prieštaravimą, tad ir potencialią landą kolektyvistinėms interpretacijoms.

Locke_o individualizmas remiasi žmogaus prigimties vientisumo idėja: ekonominiai ir materialūs žmonių interesai traktuojami taip pat pagarbiai kaip dvasiniai jų interesai. Konstruodamas politinę santvarką jis nemėgina kokių nors aukštesnių arba visuomeninių interesų labui aukoti privačius individų interesus. Locke_o pilietinės visuomenės dedukcija yra paremta atsisakymu traktuoti individualistinę, savanaudišką, materialistinę _prigimtinės būklės_ veikėjų esmę kaip nuodėmingą, kaip nesuderinamą su visuomeniniais, bendrais interesais. Savanaudiški ekonominiai individų interesai nėra grėsme kitų individų, visos visuomenės interesams. Jie yra ne tik svarbūs, bet ir teisėti jų interesai; tiesą sakant, tik jų pagrindu gali atsirasti aukštesni, bendri, visuomeniniai interesai. Individualistinė dorovė – gyvenimas savo protu savo naudai, nesikesinant į svetima – nėra grėsmė visuomeninei dorovei. Priešingai, ji yra visuomeninės dorovės pagrindas – ji remiasi _prigimtine _Dievo duota_ individo teise į gyvybę, laisvę ir nuosavybę. Visuomenė negali turėti teisių daugiau nei jų turi atskiras individas. Joks individas neturi teisės prievartauti savo kaimyną, jėga savintis jo nuosavybę, reikalauti iš jo duoklės ar užkrauti jam neprisiimtas pareigas. Lygiai taip pat individų visuma – visuomenė ir valdžia kaip jos agentūra – negali turėti tokios teisės. Locke_as atmeta _dieviškąją karalių teisę, nes visas teises jis galiausiai traktuoja kaip individų teises. Štai kodėl steigdami valdžią individai vadovaujasi vien savo pačių interesais, ir visos teisės, kurias jie valdžiai deleguoja, yra jų pačių teisės. Ne klusnumas, nuolankumas ir aukojimasis, bet sutikimas, susitarimas ir sandėris yra pilietinių santykių pagrindas. Kiekviena valdžia, kurią individai steigia, turi tarnauti kiekvieno jų interesams ir tik šia prasme – bendriems interesams. Jokia valdžia, reikalaujanti iš individo vienpusio pasiaukojimo, negali būti teisėta; o neteisėta valdžia gali būti teisėtai nušalinama.

Adamo Smitho įžvalga

Locke_o atradimą, kad individualistinis ir visuomeninis gyvenimo matmuo nėra atskirti prarajos, kurią žmonės gali peržengti tik talkinami išorinės jėgos, patvirtino ir sustiprino kitas atradimas, kita tuo metu nauja idėja – kad asmeninės naudos siekis ne tik nėra visuomenei žalingas, bet yra tikrasis visuomenės gerovės pagrindas ir variklis. Adamas Smithas iškėlė ir įtikinančiai išdėstė idėją, kad individai laisvai veikdami rinkoje ir vadovaudamiesi vien racionaliais savo naudos sumetimais duoda didžiausios naudos vieni kitiems. Asmeniniai interesai sutampa su visuomeniniais interesais! Kildamas nuo individo interesų prie visuomenės interesų Adamas Smithas daro tą pačią išvadą, kurią daro Locke_as leisdamasis prie geros politinės santvarkos pamatų.

Laisvosios rinkos sistema, kurią Smithas aprašo ir gina „Tautų gerovėje“ (1776), yra tokia sistema, kurioje individų veiksmus riboja tik Locke_o išdėstyti minimalūs teisingumo reikalavimai. Smithas juos glaustai formuluoja ankstesniame savo darbe, „Dorovinių jausmų teorijoje“ (1759): „Paprastas teisingumas daugeliu atveju yra tik negatyvi dorybė, ir jis mums tik draudžia skriausti savo kaimyną. Žmogus, kuris tik susilaiko nuo kesinimosi į kaimyno asmenį, nuosavybę ar gerą vardą, žinoma, nėra itin nusipelnęs pozityvia prasme. Tačiau jis tenkina visus reikalavimus to, ką vadiname teisingumu“. Rinka, Smitho supratimu, yra toji sistema, kuri savaime susiklosto individams paisant šių teisingumo reikalavimų. Kritikuodamas merkantilizmą – tuometinę valstybinių suvaržymų sistema – jis pažymi: „Visiškai pašalinus … visas
apribojimų sistemas… savaime susiklosto akivaizdi ir paprasta prigimtinės (natural) laisvės sistema. Kiekvienam žmogui, jeigu jis nepažeidžia teisingumo dėsnių, paliekama visiška laisvė siekti savo interesų einant savo paties keliu, savo verslumu ir kapitalu varžantis su bet kurio kito žmogaus verslumu ir kapitalu…“. Šios sistemos pranašumą Smithas grindžia ekonominiais – garsiaisiais „nematomos rankos“ argumentais: „… kreipdamas savo pramonę tokia linkme, kur jos gaminiai turėtų didžiausią vertę, [individas] siekia tik savo paties naudos; ir čia, kaip ir daugeliu kitų atvejų, jis yra vedamas nematomos rankos įgyvendinant tikslą, kurio jis pats visiškai nesiekė. Ir visuomenei nėra blogiau dėl to, kad jis jo nesiekė. Siekdamas savo paties naudos jis dažnai veiksmingiau pasitarnauja visuomenės labui, negu tada, kai jis to siekia“. Teisinė „prigimtinės laisvės“ sistema, ginanti nuosavybę bei mainų laisvę, kartu yra efektyviausias visų gerovės didinimo instrumentas. Drausdama svetimo turto savinimąsi, tačiau visais kitais požiūriais leisdama individui netrikdomai siekti savo naudos, toji sistema kreipia savanaudiškumą – didžiausią tradicinės moralės ydą – į vėžes, kuriose jis tarnauja visai visuomenei, nes šioje sistemoje individas gali patenkinti savo norus tik mainais tenkindamas kitų norus.

Ekonominiai argumentai nėra atsitiktinai susiję su teisiniais argumentais. Nėra atsitiktinis dalykas, kad „prigimtinė laisvės sistema“ yra taip pat „tautų gerovės“ priežastis. Smithui (kaip ir garsiam vėlesniam laissez faire principo šalininkui F. Bastiatui) teisingumas ir laimė, dorovė ir gerovė būtinai sudaro harmoningą visumą. Teisingumo ir dovovės reikalavimai negali prieštarauti gerovės siekiui – mėginimai juos supriešinti yra klaidingi ir žalingi. Savanaudiškumas – savo naudos siekis – tai prigimtinis žmogiškųjų būtybių bruožas. Jis nėra nei žemas, nei smerktinas. Laisvė siekti savo gerovės verta tokios pat pagarbos kaip ir kitos žmogaus laisvės. Dar daugiau, būtent naudodamasis tokia laisve individas geriausiai pasitarnauja visuomenei. Kaip tai įvyksta? Siekdamas savo gerovės, _maksimizuodamas_ savo naudą, individas kreipia savo išteklius, gamybinius pajėgumus, kapitalą į tas sritis, kur jis gauna didžiausią pelną. Tačiau pelnas sistemoje, kur draudžiama savintis svetima, gali būti gautas tik mainais duodant naudos kitiems. Savanoriški mainai yra abipus naudingi – kiekviena pusė gauna didesnę vertę nei tą, kurią atiduoda. Didžiausią pelną visada gauna tas, kuris suteikia daugiausia naudos kitiems. Tad siekdamas didžiausio pelno individas natūraliai imasi veiklos, kuri naudingiausia visai visuomenei. Be jokių nurodymų ar direktyvų savanaudiškas žmonių racionalumas natūraliai juos skatina tenkinti svarbiausius visuomenės poreikius. Taigi, viena vertus, prigimtinių teisių argumentas įteisina grynąją laissez faire, laisvosios rinkos, sistemą. Kiekvienas individas turi prigimtinę teisę į nuosavybę – teisę įgyti turtą, jį naudoti ir jį perduoti kitam. Mainų ir sandėrių laisvė yra tiesioginis šios prigimtinės teisės vedinys. Kita vertus, ekonominis argumentas parodo, jog laissez faire sistema skatina kiekvieną pelningiausiai naudoti savo išteklius ir tokiu būdu tenkinti svarbiausius kitų žmonių poreikius. Esamų išteklių ribose sistema leidžia susikurti didžiausiai įmanomai visuomenės gerovei. Visuomenė, pripažįstanti „prigimtinės laisvės“ sistemą, kartu yra ir klestinti visuomenė.

Rinkai nereikalingas vadovavimas. Žmonės patys geriausiai žino savo interesus ir patys pasirenka efektyviausius jų tenkinimo būdus. Naudos siekis ir praradimų baimė kreipia kiekvieno pastangas reikiama linkme. Individo gaunamas pelnas (patiriamas nuostolis) yra patikimas kriterijus, leidžiantis spręsti apie išteklių naudojimo efektyvumą; jeigu perdaug išteklių nukeliauja į vieną sritį, pelnas pradeda mažėti, atsiranda nuostoliai; tada pertekliniai ištekliai pajuda į kitas, pelningesnes sritis; galiausiai visi ištekliai atsiduria savo pelningiausio panaudojimo vietose. Rinka yra savireguliuojanti ir savikoreguojanti sistema. Bet koks valstybės kišimasis į šį procesą tik trikdo ir griauna šios „natūralios“ sistemos funkcionavimą, daro žalos visuomenei. Toks kišimasis visada stumia kapitalą į sritis, į kurias savo noru jis neina, o tai reiškia, jog jis švaistomas, vadinasi, smukdoma visuomenės gerovė: „šalies pramonė tokiu būdu nukreipiama nuo labiau naudingo prie mažiau naudingo užsiėmimo, o mainomoji jos metinės gamybos vertė užuot didėjusi, kaip to siekė įstatymdavys, būtinai mažėja …“. Tad nesikišimas yra geriausia politika: „Valstybės vyras, kuris mėgintų nurodinėti privatiems žmonėms, kaip jiems naudoti savo kapitalą, ne tik užsikrautų visai nereikalingą rūpestį, bet ir imtųsi valdžios, kurios negalima saugiai patikėti ne tik jokiam atskiram asmeniui, bet ir jokiai tarybai ar senatui ir kuri niekur nėra tokia pavojinga, kaip rankose žmogaus, kuriam pakanka paikumo ir savimanos, kad vaizduotųsi galįs tokią valdžią vykdyti“. Kišimasis į rinkos santykius, kad ir kokiais aukštais motyvais jis vadovautųsi, niekada neduoda visuomenei naudos ir dažniausiai padaro jai tik nuostolių. Sarkastiškai Smithas pastebi: „Nesu matęs, kad kas nors gera būtų padaryta tų, kurie
plušą visuomenės labui“.

Adamo Smitho idėjos – bendrame klasikinio liberalizmo doktrinos kontekste – valdė anglosaksų pasaulį bent iki XIX a. pabaigos. Anot J. Buchanano, „Dydysis mokslinis XVIII amžiaus atradimas, iš kurio kilo politinė ekonomija (ekonomika) kaip nepriklausoma akademinė disciplina, buvo supratimas, jog laisvės, gerovės ir taikos vertybės gali būti visos pasiektos kartu.“ Tai buvo supratimas, jog vienų laisvė ir gerovė nebūtinai galima tik kitų pavergimo ir skurdinimo sąskaita. Yra galima sistema, kur savanaudiškumas ne tik nėra grėsmė visuomenės interesams, – priešingai, pripažinus tam tikrus bendrabūvio principus ir netrukdant individams siekti savo pačių naudos, būtent savanaudiškumas garantuoja visuomenei gerovę ir taiką. Tokie skirtingi autoriai kaip J. Schumpeteris ir M. Friedmanas su šių idėjų ir šios doktrinos įtaka sieja visus moderniosios kapitalizmo civilizacijos laimėjimus. Kad ir kaip ten būtų, neabejotina, jog Adamo Smitho laikais liberalizmo idėjos tapo vyraujančia politine filosofija ir šią savo įtaką išlaikė dar beveik šimtmetį.

Klasikų nenuoseklumas

Tačiau būtent tame šimtmetyje prasidėjo teorinis doktrinos smukimas, kuris XX amžiuje baigėsi politiniu doktrinos saulėlydžiu. Tam tikras klasikinės doktrinos nenuoseklumas, tam tikros nuolaidos viešpataujantiems įsitikinimams leido kritikams bei reformatoriams ją pirmiausia perinterpretuoti, o galiausiai ir visiškai pakeisti jos prasmę.

Jau kalbėjome apie įtartinąjį Locke_o principą „dauguma turi teisę veikti ir spręsti už kitus“. Yra ir daugiau probleminių Locke_o teiginių. Antai dėstydamas „tylaus sutikimo“ principą – kuriuo apibrėžiamos valdinių pareigos – prigimtinių teisių teoretikas teigia dalykus, kurių suderinamumas su prigimtinių teisių idėja mažų mažiausiai abejotinas: „kiekvienas žmogus, kuris turi kokią nors nuosavybę, … jau vien tuo yra davęs savo sutikimą ir įsipareigojęs laikytis tos valstybės įstatymų.“ Dar daugiau, „praktiškai toks sutikimas yra pats žmogaus buvimas tam tikros valstybės teritorijoje.“ Kadangi žmogus negali nebūti tam tikroje teritorijoje, negali neužimti vietos erdvėje, tai ar iš čia išplaukia, jog žmogus tampa valdiniu pačiu savo egzistavimo faktu? Neaiški ir Locke_o nuolat kartojama frazė apie „bendrąjį gėrį“ kaip apie valdžios tikslą. Kažin ar tai gali būti kiekvieno gėris, jeigu „dauguma turi teisę spręsti už kitus“. Tačiau kokia prasme tada tas gėris yra „bendras“?

Adamo Smitho nenuoseklumą aiškiausiai liudija tai, kokias užduotis savo „prigimtinės laisvės sistemoje“ jis numato suverenui, valstybei. Suverenas turi (1) ginti visuomenę nuo prievartautojų ir išorės priešų, (2) palaikyti teisingumą ir tvarką, o taip pat (3) „atlikti tam tikrus viešus darbus bei kurti tam tikras viešas įstaigas, kurias kurti ir išlaikyti niekada neapsimokėtų jokiam atskiram individui ar nedideliam jų skaičiui, nes jų pelnas niekada negalėtų atlyginti vieno ar nedaugelio individų kaštų, nors jų nauda didžiajai visuomenei dažnai su kaupu atlygina tuos kaštus“.

Pirmosios dvi užduotys – gynybos ir teisėsaugos – yra explicite įvardintos ir jos atitinka Locke_o numatytas valdžios funkcijas. Kitaip atrodo trečioji, tik bendrais bruožais apibūdinta valdžios užduotis. Smithas šią užduotį formuluoja kaip atsakymą į problemą, kuri ekonomikoje vėliau išgarsėjo kaip „viešųjų gėrybių“ (public goods) problema. Anot Smitho, yra tokių gėrybių, kurios naudingos visiems, tačiau individualiai, arba privačiai, jos negali būti tiekiamos, nes jų neįmanoma tiekti tik tiems, kurie sutinka mokėti jų kainą. Pavyzdžiu gali būti užtvanka, kurią pastačius būtų naudos visiems aplinkiniams ūkininkams, nes ji pašalintų potvynių bei sausrų daromą žalą. Tačiau jos statybai gali būti neįmanoma surinkti reikiamas lėšas iš visų potencialių naudotojų. Juk atskiras individas gautų iš užtvankos naudos net tuo atveju, jeigu jis neprisidėtų prie jos statybos. Tad kiekvienam verta vengti šių papildomų kaštų – juk jeigu kitų ji vis vien bus pastatyta, jis gaus jos naudą visiškai veltui, o jeigu ji nebus pastatyta, jis nieko nepraras. Tačiau būtent dėl šios galimybės gauti naudą veltui, užtvanka veikiausiai išvis nebūtų pastatyta, net jeigu ji būtų naudinga visiems.

Kaip dorotis su šia _veltėdžių_ problema? Smitho siūlomas sprendimas – visiems privalomas užtvankos statybos finansavimas. Kadangi jos nauda be skirtumo tenka visiems, reikiamos lėšos turi būti surenkamos iš visų potencialių naudotojų privaloma tvarka – reikalui esant net panaudojant jėgą. Visuomenės aprūpinimas šio pobūdžio _viešomis_ gėrybėmis – jėga nusavinant iš individų reikiamus išteklius, – štai toji papildoma užduotis, kurią Smithas skiria valdžiai ir valstybei. Kitaip sakant, jeigu visuomenei reikia tam tikros gėrybės (paslaugos), tačiau individualūs jos nariai nenori arba negali jos parūpinti, turi įsikišti valstybė ir prievarta (mokesčiais) surinkdama reikiamas lėšas visuomenei parūpinti tokią gėrybę.

Čia susiduriame su teze, kuri ne tik prieštarauja laissez-faire principui, bet ir pamatinei Smitho įžvalgai. Juk jis argumentavo, kad bendras, visuomeninis, tikslas – visuomenės gerovės maksimizavimas – efektyviausiai pasiekiamas paprasčiausiai
pripažįstant individų prigimtines teises ir leidžiant jiems laisvai veikti rinkoje. Rinka teikia visuomenei visa, kas jai reikalinga, ir teikia efektyviausiu būdu. Tad jeigu rinka neteikia tam tikros gėrybės ar paslaugos, tai kokiu pagrindu galima sakyti, jog ta gėrybė ar paslauga vis dėlto visuomenei reikalinga? Pavyzdžiui, kaip galima teigti, jog minėtoji užtvanka reikalinga – jeigu nepavyksta be prievartos surinkti lėšų jos statybai?

Ir apskritai, kokiu pagrindu galima tarti, jog „valstybės vyrų“ kišimasis į rinką teikiant „viešąsias“ paslaugas bus visuomenei naudingas? Juk remiantis paties Smitho argumentais reikėtų veikiau įtarti, jog jis bus tik nuostolingas. Tam tikrus išteklius jis nukreips iš ten, kur jie savaime krypsta – t.y. iš ten, kur jie panaudojami pelningiausiai – į ten, kur savaime jie neina. Vadinasi, jis nukreips juos į ten, kur jie bus panaudojami mažiau pelningai, o tai reikš, kad jie bus švaistomi. Tad kaip galima sakyti, jog tokio įsikišimo „nauda didžiajai visuomenei dažnai su kaupu atlygina kaštus“? Kadangi Smithas pats pripažįsta, kad _viešieji_ projektai negali būti pelningi atskiriems individams, jo siūlomas individo veiklos visuomeninio naudingumo kriterijus – pelningumas – tokius projektus turėtų nukirsdinti kaip nuostolingus. Ir vis dėlto _viešųjų_ projektų atveju Smithas daro išimtį, – niekur nepaaiškindamas, kokiu kitu kriterijumi remdamasis jis kalba apie jų „naudą didžiajai visuomenei“. Šiuo požiūriu jo ekonominėje teorijoje žiojėja spraga, pro kurią galėjo nesunkiai įsiveržti laissez-faire priešininkų idėjos.

Šiai doktrinai galėjo turėti įtakos Smitho objektyvistinė darbinė vertės koncepcija, kurią M. Rothbardas laiko „kolosaline klaida“ ir „teoriniu nuopoliu“ net Smitho pirmtakų atžvilgiu. Sutapatindamas gėrybių vertę su jų gamybos kaštais (sunaudoto darbo, žemės ir kapitalo kaina) ir galiausiai visus kaštus redukuodamas į darbo kaštus Smithas prieina išvados, kad produkto vertę lemia jo gamybai sunaudoto darbo kiekis. Viena vertus, dėl šios redukcijos žemės ir kapitalo savininkų _nedarbinės_ pajamos, palyginti su darbo pajamomis, iškart tampa įtartinos. Kita vertus, traktuodamas įdėtą darbą kaip _natūralų_ ir objektyvų daiktų naudingumo matą, Smithas atveria plyšį tarp šio _objektyvaus_ naudingumo ir to _subjektyvaus_ naudingumo, kurį atspindi rinkos kainos – plyšį, pro kurį vėliau galėjo veržtis valstybinio intervencionizmo šalininkų idėjos. Reikia pripažinti, jog šiuo požiūriu Smitho pažiūros „visiškai nesuderinamos su jo libertarinėmis vertybėmis ir su bendra etine bei politine Tautų gerovės idėja. Tokia objektyvaus naudingumo samprata leidžia daryti išvadą, kad vertė, pasirinkimas ir preferencijos turi būti nustatomos ne pagal grynai subjektyvius individų skonius ir norus, bet pagal objektyvias _naudingumo_ savybes, kurias geriau išmano ekspertai arba pareigūnai ir, vadinasi, kad jie gali spręsti už mus.“

Visuomeninio naudingumo kriterijai jau nėra saistomi _prigimtinių_ teisių, priešingai, jie sankcionuoja jų pažeidimą. Jie, pavyzdžiui, sankcionuoja individų apmokestinimą, t.y. nuosavybės dalies nusavinimą jėga. Visuomenės veiksmams, priešingai nei individų veiksmams, jau nėra taikomas nei koks nors apibrėžtas ekonominio efektyvumo, nei koks nors aiškiai apibrėžtas teisėtumo kriterijus. Valdžia iš principo gali daryti bet ką, imtis bet kokių projektų, jeigu jie – net nebūdami naudingi atskiriems individams – naudingi „didžiąjai visuomenei“. Tačiau tai reiškia, jog visuomeninių interesų plėtrai bei valdžios veiklai, tenkinančiai tuos interesus, atveriami plačiausi vartai. Tokiu būdu, savo ekonominėje teorijoje atradęs naują visuomeninių santykių principą Smithas, neatsikratęs kitų savo laikmečio dogmų ir veikiamas objektyvistinės vertės koncepcijos implikacijų, daro esminių nuolaidų kolektyvistiniams įsitikinimams – nuolaidų, kurios pačios vėliau tapo tų įsitikinimų patvirtinimo ir įteisinimo įrankiu.

Šiuo metu Jūs matote 41% šio straipsnio.
Matomi 3812 žodžiai iš 9192 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.