Lietuva Europoje – Europa Lietuvoje:
europietiškos modernios gerovės valstybės link
Kontekstas: kur esame?
Lietuva pastaraisiais metais yra viena sparčiausiai besivystančių valstybių Europoje ir pasaulyje. Pagal ekonomikos augimą 2003 metais Lietuva buvo sparčiausiais augusi valstybė Europoje. Tačiau tuo pačiu metu Lietuvoje nemažėja nepasitenkinimas esama padėtimi, kurį liudija nepasitenkinimas politika, rinkėjų pareiškiamas per kiekvienus rinkimus ir žemas pasitikėjimas pagrindinėmis valstybės institucijomis. Jį galima paaiškinti konkrečiomis politinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis priežastimis. Vedini trumpalaikių interesų ir greitos politinės naudos, politinės partijos ir politikai yra prižadėję daug nerealių dalykų, o socialinė ir ekonominė pažanga dažnai vyksta ne dėl, o nepaisant kryptingos vidaus viešosios politikos nebuvimo. Pirmiausia, išryškėjo atotrūkis tarp Vilniaus ir kitų šalies miestų bei regionų. Antra, išlieka didžiuliai skirtumai tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių gyventojų. Nedarbo lygis taip pat išlieka aukštas, ypač kai kuriuose regionuose. Bedarbio pašalpos mažos, o socialinės paramos sistema neefektyvi. Lietuvoje vis dar nepradedama reali sveikatos apsaugos reforma. Didelė problema yra biudžeto pajamų surinkimas ir jų paskirstymo efektyvumas, ypač socialinėje bei sveikatos apsaugos srityse, kuriose parama nepasiekia tų, kuriems labiausiai jos reikia, o teikiamų paslaugų kokybė yra pernelyg menka.
Ką daryti: gerovės valstybės link
Pastarieji metai Lietuvos valstybei buvo lemiami. Pasiekti pagrindiniai Lietuvos užsienio ir vidaus politikos tikslai, kurie lėmė pastarojo dešimtmečio Lietuvos darbotvarkę. Lietuva tapo ES ir NATO nare. Kaip tik dabar visu aštrumu iškyla klausimas, kaip apibrėžti Lietuvos ateities vidaus ir užsienio politikos prioritetus ir kas tai gali padaryti.
Narystė ES ir NATO buvo tik priemonės esminiams kiekvienos valstybės tikslams pasiekti – piliečių ir valstybės saugumui ir gerovei garantuoti. Ilgus metus egzistavo platus visuomenės ir politinis sutarimas, kad narystė NATO garantuos Lietuvos saugumą, o narystė ES sudarys sąlygas gerovės augimui. Narystė ES ir NATO buvo ir yra esminis žingsnis saugumo ir gerovės link. Tačiau jis – ir tai aiškėja per pastaruosius metus ir mėnesius – lieka nepakankamas.
Lietuvos ekonomika sparčiai auga, infliacija maža, šiek tiek mažėja nedarbas. Tačiau makroekonominiai kriterijai parodo ne viską. ES mums padėjo reformuoti tik dalį svarbių valstybės gyvenimo sričių. Tačiau ES beveik nepalietė daugelio kitų esminių valstybės funkcijų, nuo kurių ir priklauso reali žmonių gerovė – tokių, kaip socialinė apsauga, sveikata, švietimas, teisėsauga. Dar daugiau, šioms sritims dažnai tekdavo ir mažiau resursų, ir nepakankamai dėmesio. Jos ir šiandien lieka nereformuotos ir neskaidrios, jose dominuoja profesiniai klanai, suinteresuoti dabartinės padėties išlaikymu. Be reikalingų investicijų į regionų infrastruktūrą bei žmones sparčiai auga socialiniai ir regioniniai skirtumai, socialinė atskirtis, negerėja, o dažnai ir blogėja viešųjų paslaugų kokybė.
Šių problemų Europos Sąjunga bent jau tiesiogiai išspręsti nepadės. Naujasis bendras Lietuvos tikslas, kuris apibendrina šias problemas ir jų sprendimo būdus yra modernios gerovės valstybės sukūrimas Lietuvoje. Paradoksalu, tačiau tai reiškia, kad būdami ES nariai turime savo pastangas sukoncentruoti į tas sritis, su kuriomis ES tiesiogiai nesusijusi – į sveikatos apsaugą, švietimą, socialinę bei regioninę politiką. Dar paradoksaliau tai, kad dabartinės ES valstybės šiuo metu labai skausmingai bando demontuoti savo gerovės valstybes ir taip prisitaikyti prie šiuolaikinės globalios ekonomikos iššūkių. Mums nereikia tokios brangios ir nepaslankios gerovės valstybės, kokia, pasižymi, pavyzdžiui, Vokietija. Mums reikia modernios gerovės valstybės. Ir čia mes, ją kurdami, ir ES valstybės – ją reformuodamos – turime susitikti kur nors pusiaukelėje.
Narystė ES gali turėti didžiulę netiesioginę įtaką modernios gerovės valstybės kūrimui Lietuvoje. Pirmiausia, į tai turėtų būti nukreipta ES tiekiama finansinė parama. Kaip tik dėl to rasis didesnės investicijos ir didesni resursai socialinei sričiai. Kita vertus, atitinkamai gali būti nukreipta Lietuvos Europos politika. Skatindama ES dėmesį šioms problemoms, Lietuva galės greičiau ir efektyviau reformuoti tas sritis, nuo kurių daugiausia ir priklauso Lietuvos žmonių gerovė.
Ilgainiui šių esminių valstybės funkcijų, viešųjų paslaugų kokybės ignoravimas gali sukelti rimtų socialinių ir politinių problemų ir pristabdyti Lietuvos ekonomikos bei gerovės augimą. Kaip tik nepakankama viešųjų paslaugų kokybė yra ir bus rimčiausia verslo sąlygų problema. Todėl gerinant verslo aplinką reikėtų svarstyti ne tik muitinės procedūrų efektyvumą ar intelektinės nuosavybės problemas, bet tai, kaip garantuoti pakenčiamą išsilavinimą, sveikatos apsaugą ir fizinį bei socialinį saugumą.
Tokio tikslo nekelia nei dabartinė Lietuvos vyriausybė, nei partijos. Jos pernelyg inertiškos ir negali suformuluoti naujų valstybės plėtros krypčių. Pagaliau tai ne vien vyriausybės ir partijų reikalas. Pirmiausia tai uždavinys,
kuris turi rūpėti Lietuvos visuomenei ir gali ją mobilizuoti. Tai ir nevyriausybinių organizacijų ir sparčiai augančio Lietuvos verslo socialiai reikšmingas uždavinys.
Šis tikslas telkia ir vienija Petro Auštrevičiaus komandą. Petro Auštrevičiaus misija – įtraukti šį tikslą į Lietuvos visuomenės ir vyriausybės plačiąja prasme darbotvarkę ir mobilizuoti jėgas jam pasiekti. Nors savo esme tai yra ilgalaikis tikslas, tačiau apčiuopiama pažanga šiame kelyje yra įmanoma ir per kadencijos trukme apribotą darbo laiką. Per praėjusius penkerius metus iš mažai kam žinomos ir kelyje į Europos Sąjungą atsilikusios valstybės Lietuva tapo pripažinta viena sėkmingiausių narystei Europos Sąjungoje pasiruošusių naujųjų valstybių narių. Per ateinančius penkerius metus Lietuva gali atlikti esminį proveržį, kurdama šiuolaikinę gerovės valstybę.
1. Regioninė ir kaimo politika: Atgaivinkime Lietuvos kaimus ir miestelius
Visus tam numatytus Europos pinigus – iki paskutinio cento – reikia skirti Lietuvos kaimų, mažesnių miestelių ir gyvenviečių atgaivinimui. Europos lėšos turi būti panaudotos naujų darbo vietų kūrimui, keliams, ligoninėms ir mokykloms regionuose. Čia aiškiai trūksta bendradarbiavimo tarp savivaldybių ir tarp jų bei centrinės valdžios. Lietuvos regionuose turi atsirasti žmonės, kurie sugebėtų rengti investicijų projektus bei juos įgyvendinti. Privalome skatinti mažesnių miestų ir miestelių savivaldybes taip pat aktyviai dirbti su investuotojais ir investiciniais projektais, kaip tai daro didžiųjų miestų savivaldybės. Mažesnių savivaldybių galimybes varžantis dėl investicijų su didesnėmis išlyginkime papildomo finansavimo ir mokesčių lengvatų priemonėmis. Lietuva privalo pasinaudoti geru stambesniųjų miestų ir miestelių geografiniu išsidėstymu, kuris skatina sukurti ne vieną ar du, o keletą tolygių verslo ir investicijų traukos centrų.
Vien Europos pinigų tam nepakaks. Regionams būtinas valdžios dėmesys, reikia tikros nacionalinės regioninės politikos, kuri išskirtų problemines sritis ir numatytų reikalingas jų sprendimo priemones. Tai yra ir specialios valstybės pagalbos schemos, kurias jau seniai taiko ES šalys, ir priemonės, skirtos infrastruktūros gerinimui atsilikusiuose regionuose ir galimuose traukos centruose. Politikos priemonių tikrai yra – reikia tik jomis protingai naudotis.
Dabartinis miesto supriešinimas su kaimu arba Vilniaus supriešinimas su mažesnėmis savivaldybėmis niekur neveda. Turime galvoti ne apie tai, kaip iš vienų paimti ir atiduoti kitiems, ne apie tai, kad vieni – išlaikytiniai nenorintys pasikeisti, o kiti – nesąžiningai turtėjantys visos Lietuvos sąskaita. Turie galvoti apie tai, kaip sudaryti sąlygas kurti darbo vietas ir investuoti ten, kur šiandieną verslas neinvestuoja. Pirmaeilis valstybės vidaus ekonominės politikos uždavinys – padaryti mažesniuosius regionus patrauklius investicijoms.
Ypač svarbi kaimo ir žemės ūkio politika. Žemės ūkiui narystė ES suteiks ir ilgalaikę perspektyvą, ir reikalingų lėšų investicijoms. Būtina kuo greičiau sulyginti tiesioginių išmokų mokėjimą naujose ir senose ES šalyse. Tai galima padaryti greičiau reformuojant ES žemės ūkio politiką. Reformuota Europos Sąjungos žemės ūkio politika suteiks žemdirbiams daugiau stabilumo ir aiškumo ir sudarys palankesnes sąlygas konkuruoti Lietuvos, ES bei trečiųjų šalių rinkose, o tai sudarys sąlygas žemdirbiams gauti daug didesnes pajamas. Ypatingai svarbu užtikrinti maisto kokybę. Todėl prioritetinėmis šakomis žemės ūkyje turėtų būti laikomas ekologinio ūkio bei produktų su geografinėmis nuorodomis plėtra. Taip pat būtina toliau auginti tas tradicines kultūras, kurioms Lietuvoje turime tinkamiausias sąlygas, neužleidžiant vietinės rinkos kitų šalių gamintojams. Tuo būdu išlaikydami kuo daugiau darbo vietų Lietuvos kaime panaudosime kuo daugiau mūsų nacionalinio turto – žemės ūkio naudmenų. Būtina daugiau dėmesio skirti eksporto plėtros bei skatinimo programų įgyvendinimui, kadangi dalyvavimas ES bendrojoje rinkoje iš esmės keičia lietuviškų žemės ūkio ir maisto produktų prekybos srautus.
Tačiau kaimas – tai ne vien žemės ūkis. Turime atgaivinti kaimo bendruomenes, kaime skatinti turizmą, amatus, smulkius verslus. Kaimo plėtra – tai pirmiausia alternatyvių darbo vietų kūrimas kaime sudarant sąlygas pasilikti kaime ir tiems žmonėms, kurie kaime apsispręs pereiti į kitas veiklos sritis. Siekiant sumažinti gyvenimo kokybės skirtumus kaime ir mieste reikia plėtoti infrastruktūrą bei paslaugas kaime tuo pat metu išlaikant švarią ir saugią aplinką. Tai pritrauktų papildomas investicijas kaime ir savo ruožtu paskatintų naujų darbo vietų kūrimą. Aplinkos, kraštovaizdžio tausojimas bei paveldo objektų išsaugojimas skatins kaimo turizmo plėtrą kaime.
Bendruomenių plėtra bei kaimo lyderių skatinimas – neišvengiamas artimiausios ateities uždavinys. Kaimo žmonės (bendruomenės nariai) susidurdami su kasdieninėmis problemomis, privalo patys įtakoti tų problemų sprendimo būdus. Tam būtina pasinaudoti ES LEADER+ programos galimybėmis. Kompiuterizacijos lygis kaime, nuotolinio mokymo centrų kūrimas bei stiprinimas, kaimo žmonių, ypač ūkininkaujančiųjų, konsultavimas bei
informavimas, sudarys sąlygas efektyvesniam ES pinigų įsisavinimui. ES parama padės persiorientuoti tiems žmonėms, kurie dirbo savo mažuose ūkiuose: vieni galės tikėtis nemažo priedo prie pensijos, kiti – orientuotis į rinką.
Pasitelkiant ES fondų bei Lietuvos biudžeto lėšas būtina toliau tęsti žemės ūkio pirminio sektoriaus restruktūrizaciją stambinant žemės sklypus. Tai padės tikslingai išnaudoti Lietuvos nacionalinį turtą – žemės ūkio paskirties žemę, įgyvendinti apleistos žemės grąžinimo į gamybą programas, netinkamas žemės ūkio gamybai žemes apželdinant mišku bei panaudoti atsinaujinančių energetinių resursų auginimui.