Vidurio Europoje, įsiterpusi tarp Latvijos, Rusijos, Lenkijos ir Gudijos, Lietuva, yra nepriklausoma demokratinė respublika. Jos sostinė – Vilnius. Kaip ir visos valstybės ji turi savo simbolius: ,,Tautišką giesmę”, vytį ir trispalvę. Be jų, ji dar gali didžiuotis tautiniais simboliais: Gediminaičių stulpais (kurie jau XV a. buvo iškaldinti piniguose) bei Vyčio kryžiumi. Aukščiausios valstybės institucijos tai – Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir Teismas.
Pirmą kartą Lietuvos vardas paminėtas istoriniuose šaltiniuose 1009 metais, Kvedlinburgo metraščiuose.
Pagal dydį mūsų respublika yra vidutinė valstybė, užimanti apie 65300 kvadratinių km. XIII a., kai kūrėsi Lietuvos valstybė, jos plotas buvo 200000 kvadratinių km., o Vytauto Didžiojo laikais ji užėmė net 930000 kvadratinių km.
XIII a. Lietuvoje gyveno apie 270 – 300 tūkstančių žmonių, tai sudarytų apie pusę šiandieninio Vilniaus gyventojų. Valdant Vytautui, LDK turėjo 3,5 mln. gyventojų. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuva neteko apie 1 mln. gyventojų. Daug žuvo kare ir pokario pasipriešinimo kovose, buvo išvežti į Vokietiją darbams, įkalinti ar ištremti į Sibirą. Daugelis gelbėdamiesi nuo sovietų okupacijos, pasitraukė į Vakarus, įsikūrė kitose šalyse. Ir tik 1969 m. Lietuva pasiekė ikikarinį gyventojų skaičių. 2000 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 3698000 gyventojų. Tai daugiau nei jų turi Estija, Latvija, Airija, Albanija, Islandija. Mūsų respublikoje gyvena įvairių tautybių žmonės: lietuviai, rusai, gudai, lenkai, žydai, ukrainiečiai, latviai, gruzinai, totoriai ir kt. Lietuvoje 1 kvadratiniame kilometre gyvena 57 žmonės. Nuo 1990 metų mažėjant gimstamumui mažėja ir gyventojų skaičius.
Lietuvos kariuomenė – svarbiausia krašto apsaugos sistemos dalis. Ją sudaro sausumos, karinės oro, jūrų bei krašto savanorių pajėgos
Lietuvos etnografinis susiskirstymas. Jos dalys vadinamos Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija ir Dzūkija. Skirtingi buvo čia gyvenančių žmonių papročiai, tautiniai drabužiai, audinių raštai, kalba, dainos, namų architektūra, verslai, netgi gaminami patiekalai. Tam įtakos turėjo gyvenamųjų vietų gamta, dirvų derlingumas.
Mūsų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos baltiškajai grupei. Šią grupę sudaro lietuvių, latvių ir jau mirusi prūsų kalba. Iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų mūsų kalba geriausiai išlaikė senuosius garsus ir daug gramatikos ypatybių. Todėl ji yra viena iš seniausių ir dėstoma daugelyje didžiųjų pasaulio universitetų. Ją tyrinėja įvairių šalių mokslininkai kalbininkai. Lietuvių kalba labai turtinga, vaizdinga. Mūsų kalbos žodžius yra surinkę ir užrašę mokslininkai. Kartoteka (3,5 mln. kortelių su žodžiais) saugoma Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos institute. Mokslininkai visus žodžius pagal abėcėlę suveda į tomus, knygas, paaiškina, ką jie reiškia ir kaip vartojami sakiniuose. Tos knygos – Didysis lietuvių kalbos žodynas. Jo išleista 19 tomų. Įvairiose Lietuvos vietose žmonės kalba skirtingai. Tai tarmės, patarmės, šnektos ir pašnektės. Kalbininkai pagal tarmes lietuvių kalbą skirsto į dvi dideles grupes: aukštaičių ir žemaičių. Be tarmių lietuviai turi bendrinę arba literatūrinę kalbą. Ji yra tautos susižinojimo ir bendravimo priemonė. Bendrinė kalba jau yra sutvarkyta, priderinta prie kalbos normų. Ja rašomos knygos, leidžiami laikraščiai, kalbama per radiją ir televiziją.
Senovės lietuviai buvo pagonys. Jie tikėjo aukščiausiąją dievybę Dievą, Praamžių, Viešpatį. Žmonės nesugebėjo paaiškinti gamtos reiškinių: kodėl dieną keičia naktis, dingsta mėnulis arba šviečia pilnatis, kodėl po šiltos vasaros ateina šilta žiema. Jie garbino medį, akmenį ar giraitę, manydami, jog ten gyvena dievybė. Dangų ir visa, kas yra virš žemės, taip pat žmogaus dorą, globojo ir saugojo dievaitis Perkūnas. Neteisingą, blogą žmogų jis nubausdavo nutrenkdamas. Visa, kas po žeme, globojo dievaitis Velnias. Tarp Perkūno ir Velnio vyko nuolatinė kova. Likimo valdovė Laima, nuosprendžių vygdytoja Giltinė ir piktoji Ragana – dievybės, atėjusios iš seniausių laikų. Kai įsigalėjo žemdirbystė, tas dievaites nurungė Žemyna, žemės derliaus globėja. Ugnį globojo Gabija, linus – Vaižgantas, miškus – Medeina, bites – Austėja. Galvijus, piemenėlius – Ganyklis, namus saugojo Žemėpatis. Ypač garbinti Saulė ir Mėnulis. Labai griežtai žiūrėta, kad nebūtų teršiama ugnis ir vanduo. Žmonės dievus garbino alkuose ir romuvose. Ten kūrenosi amžinoji ugnis, prižiūrima vaidilučių, čia taip pat gyveno dievų tarnai kriviai ir vaidilos. Lietuvoje dar ir dabar yra išlikusių pagoniškųjų švenčių – Rasos, Ilgės, persirenginėjimo, kaukių per Užgavėnes, būrimų, laikomasi įvairių senovės papročių.
Po Lietuvos krikšto 1387 metais įsigalėjus krikščionybė išliko vyraujančia religija. Lietuvoje be katalikų gyvena ir kitų tikėjimų žmonių. Jie turi savo maldos namus, laikosi savų tradicijų ir papročių. Tai protestantai, stačiatikiai, judaizmą išpažįstantys žydai, musulmonai, karaitai.
Lietuvoje per metus pasikeičia keturi metų laikai: pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Klimatas čia – jūrinis ir
žemyninis. Pavyzdžiui, Klaipėdos uostas neužšąla, žiemos čia nešaltos ir drėgnos, vasaros vėsios, toks klimatas yra jūrinis. Kai pietvakarių vėjas iš Atlanto atneša drėgnus orus, visoje Lietuvoje būna jūrinis klimatas. Žemyninis klimatas vyrauja Rytų ir Pietų Lietuvoje. Čia žiemos šaltesnės, o vasaros karštesnės. Šaltus orus atpučia šiaurės vėjas. Žemiausia temperatūra užregistruota Varėnoje ir Utenoje –43 lapsniai celsijaus. Šilčiausia Lietuvoje liepos mėnesį. Aukščiausia temperatūra užregistruota Zarasuose +37,5 laipsniai celsijaus. Lietuvoje pakanka ir lietaus, ir sniego, ir šlapdribos. Per metus iškrenta vidutiniškai 732 milimetrai kritulių. Kovo 21 dieną pas mus būna pavasario lygiadienis. Jis laikomas astronominio pavasario pradžia. Ima tirpti sniegas bunda gamta, parskrenda paukščiai. Rugsėjo 23 dieną, diena vėl susilygina su naktimi. Tai vadinama rudens
lygiadieniu. Nuo tada dienos sparčiai trumpėja, prasideda vėsūs, lietingi orai.
Mūsų gimtinė – tai neįžengiami miškai, neaprėpiami laukai ir pievos, žemumos ir aukštumos, kuriose gausu rezervatų, nacionalinių parkų, piliakalnių ir pilkapių, upių ir upelių, ežerų ir pelkių.