Turinys
Turinys…………………………………………………………………………………..
I. Įvadas………………………………………………………………………………….
II. Dėstymas……………………………………………………………………………
III. Pabaiga……………………………………………………………………………..
Priedas……………………………………………………………………………………
I. Įvadas
Kiekvienas tremtinys nuėjo savo Golgotą- nepermaldaujamą, rūsčią, aplankančią dabar prisimninimais ar sapnais. Tų, kurie anuomet buvo vyresnio amžiaus, jau beveik nelikę. Anuometiniai vaikai ir jaunuoliai, kurie pajėgė ištverti savas golgotas- dabar jau pusamžiai žmonės, auginantys suaugusių savo vaikų vaikus. Taip keičiasi kartos, ir tolsta nyki, bespalvė tremtinių vargo žemė, kurioje šlamėjo svetimi miškai, pro šalį plaukė nesvetingos upės, mirtimi alsavo leduotas vandenynas. O kasdieniai palydovai buvo šaltis, badas, ligos, vėliau kiek prakutus- skurdas, neteisybės ir neatskiriamas Tėvynės ilgesys.
II. Dėstymas
1941 m.. birželio 14 d. trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltijyje- Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje- vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą. Tam tikslui buvo mobilizuoti čekistai iš Baltarusijos, Smolensko, Pskovo ir kitų vietų.
Perpildyti ešelonai vienas po kito ėjo į Rytus, išveždami tuos, kurių didžiajai daliai niekada nebuvo lemta sugrįžti.
Vežė liaudies mokytojus, gimnazijų ir aukštųjų mokyklų dėstytojus, teisininkus, žurnalistus, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas, diplomatus, įvairių įstaigų tarnautojus, ūkininkus, agronomus, gydytous, verslininkus ir t.t. Vežė iš miestelių, vežė iš miestų, vežė iš kaimų. Sunkvežimiai nenutrūkstama srove slinko link geležinkelio stočių, kur vyrus, šeimų galvas, čekistai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus, sakydami, kad atskiria laikinai, tik kelionės laikui. O iš tikrųjų jų likimas jau buvo iš anksto nuspręstas- į Krasnojarsko ir Šiaurės Uralo lagerius likvidacijai, nors jie nebuvo nei tardyti, nei nuteisti.
Vien iš Lietuvos per tą baisiąją savaitę buvo išvežta dešimtys tūkstančių žmonių. Koks iš tikrųjų buvo šios deportacijos dydis ir užmojis, iki šiol nežinoma- ją netikėtai nutraukė karas. Tik birželio 22 d., prasidėjus karui, NKVD organai buvo priversti nutraukti masinius areštus ir niekuo nenusikaltusių žmonių vežimą į Sibirą.
Į Šiaurę žmones vežė apie tris mėnesius. Iš pradžių perpildytuose vagonuose, kur ne tik atsisėsti, bet ir pakeisti kūno padėtį buvo neįmanoma. Vagonas tapo tikra ta žodžio prasme- tualetu. Jame buvo apie 80 žmonių. Tokiomis sąlygomis moteris gimdė kūdikį. Kai kuriose stotyse į vagonus duodavo po kibirą perlinės košės, sriubos, duonos. Paskui baržomis Angaros upe, vėliau sunkvežimiais per negyvenamus miškus nuo Angaros iki Lenos. Vėl baržomis, jau Lenos upe tiesiai į Šiaurę. Ust Kutas, Kirenskas, Oliokminskas, Jakutskas, Kusiūras, Stolbai. Ir vis tolyn ir tolyn į Šiaurę. Jau 800 km į šiaurę nuo poliarinio rato.
Retėjo, retėjo ir visai dingo miškai, paskui ir krūmai, nebėra gyvenviečių pakrantėse. Lenos žiotys, Laptevų jūra. Rugpjūčio pabaiga, o šalta tartum gilų rudenį. Priešais- negyvenama sala. Nieko nėra. Jokių žmogaus pėdsakų: nei namo, nei jurtos, nei medžių, nei krūmų, nei žolės- vien amžinu įšalu sukaustyta tundra, pasidengusi plonu samanų sluoksniu. Ir kažkokios arktinės ekspedicijos įkalta medinė lentelę su užrašu kad sala pavadinta Trofimovsku. Išlaipino čia 400 lietuvių moterų, vaikų, senelių ir nedaugelį vyrų. Ir liko čia visi be pastogės, be maisto, be šiltų drabužių, visiškai nepasiruošę žiemojimui Arktikoj.
Tada moterys ir vaikai, skubėdami ir kaip išmanydami ėmė statyti iš plytų ir samanų barakus. Plėšė rankomis nuo tundros amžino įšalo samanas ir dėjo jas tarp plytų vietoj betono: sluoksnis plytų, sluoksnis samanų. Stogo barakas neturėjo- jį atstojo lentinės lubos, apdėtos samanomis su smėliu. Pro lubų plyšius pūgos metu pripustydavo sniego ir apnešdavo gulinčius ant narų žmones. Vienam žmogui ant narų buvo skitra 50 cm.
Tai buvo didžiulis ledo kapas: lubos apledėjusios, grindys-taip pat. Gulintiems ant narų dažnai prišaldavo plaukai. Lapkričio mėnesį prasidėjo poliarinė naktis. Nuo bado, šalčio, skorbuto ir kitų ligų ėmė mirti žmonės. Įpusėjus poliarinei nakčiai, barake Nr. 10 iš trisdešimties žmonių ant kojų laikėsi ir į darbą išeidavo tik kelios moterys.
Siųsdavo jas už 7-10 km ieškoti tundroj užneštų iš Lenos aukštupio rąstų. Iškirsdavo juos iš ledo ir įsikinkiusios į virvių pavalkus, veždavo į Trifimovską viršininkų butams ir kontorai apšildyti. Pasiimti į barakus nors vieną rąstigalį neturėjo teisės. Jėgų žmonės neturėjo, slydo kojos, apmuturiuotos apledijusiais maišais ir virvėmis. Nuo virvinių pavalkų ant pečių atsirasdavo iš pradžių kraujosrūvos, vėliau- žaizdos.
Kiti gulėjo ant narų sutinę iš bado arba jau nebegalėjo atsikelti dėl išsekimo ir skorbuto.
Skorbutu sirgo visi be išimties. Jokių vitaminų negaudavo. Be skausmo trupėjo dantys, iš dantenų bėgo kraujas. Blauzdose atsiverdavo neskausmingos negyjančios žaizdos trofinės opos. Vaikščioti kaskart būdavo vis sunkiau dėl bendro silpnumo ir kraujo išsiliejimų į raumenis ir sąnarius. Atrodė, kad dešimtys peiliukų ar adatų susmaigstyta į blauzdas, kiekvienas žingsnis kėlė skausmą, o iš ryto ir atsistoti būdavo sunku. Tik ant pirštų galų. Dažniausiai skorbutas paliesdavo kelio sąnarius. Dėl smarkių kraujo išsiliejimų į juos kojų jau būdavo nebeįmanoma ištiesti. Taip ir likdavo žmogus gulėti ant narų sulenktomis kojomis, didžiuliais pamėlynavusiais fluktuojančiais sąnariais. Po to dažnai sekdavo viduriavimas ir mirtis.
Po kurio laiko valdžia pasakė, kad bus mokamas atlyginimas už pusę mėnesio. Visos gavo po vieną trijų rublių banknotėlį. Čia pat viršininkas leido suprasti , kad tuos pinigus reikės paaukoti šalies gynybai. Beliko tik pasirašyti.