Lietuviškas avangardizmas keturi vėjai trečias frontas
5 (100%) 1 vote

Lietuviškas avangardizmas keturi vėjai trečias frontas

Lietuviškas avangardizmasKazys Binkis

Juozas Tysliava

Juozas Žlabys-Žengė

Pranas Morkūnas

Petras Tarulis

Kazys Boruta

Jurgis Savickis

Vincas RamonasKiekvienoje literatūroje tuo pačiu metu egzistuoja keli meninio mąstymo tipai. Jie ginčijasi, neigdami vienas kitą. Skirtingų meninio mąstymo tipų grumtis sukuria vidinę įtampą, reikalingą našiam literatūros gyvenimui.

1922 m. jaunų rašytojų grupė Kaune išleido manifestą „Keturių vėjų pranašas“. Lietuvių literatūra, dar vis kaimietiškai naivi ir sentimentali, privalo tuoj pat atsigręžti į XX a. techniškąją civilizaciją. Simbolistų kosminį peizažą privalo išstumti šiuolaikinio miesto industrinis peizažas, idealizuotą dvasingumą – brutali žmogaus – „mėsos gabalo“ – jausena, filosofuojančią rezignaciją – atakuojančios energijos šuorai, rafinuotą užuominų ir niuansų kalbą – liaudiškas stačiokiškumas ir gaivalingas primityvas. Žurnalas „Keturi vėjai“ (1924-1928) spausdino himnus lokomotyvui, taksomotorui, radijo lakštingaloms, kurios supūs lietuviui „naują būvį“. Poetai K.Binkis, S.Šemerys, J.Žengė, T.Tilvytis šaipėsi iš Dievo, angelų ir šventųjų, kuriuos veja iš dangaus pasiutęs „taksomotoras“. Parodijos tonas buvo šio žurnalo stilistinė norma. Ironiška nusistovėjusių vertybių bei literatūrinių pozų devalvacija – meninės kūrybos tikslas ir pagrindas (T.Tilvyčio „3 grenadieriai“, 1926).

Keturvėjininkams nieko nebereiškė metafizinė vertybių hierarchija, prieš kurią klūpojo simbolistai („Gana naktimis / su žvaigždėmis čiupinėtis“). Jie kategoriškai atmetė simbolistų išpuoselėtą poetinio išgyvenimo tipą, kurį sudarė amžinybės potroškiai, sielos ir kūno dualizmas, sudvasinti jutimai, itin subtilūs, švelnūs ir melodingi nuotaikos virpesiai. Simbolizmas buvo analizuojančio, medituojančio, filosofuojančio intelekto kalba, o naujosios meno srovės turi išreikšti „intelekto krachą“, pasak prancūzų siurrealisto A.Bretono. Keturvėjininkai apsisprendė vaizduoti žmogų tokį, koks jis yra, – draskomą biologinių instinktų, valdomą tamsių pasąmonės jėgų, be jokių aukštesnių idealų ir sudėtingų dvasinių peripetijų, kurias „išgalvojo“ literatūra. Vietoj sudvasintos būtybės, siekiančios didelių tikslų, S.Šemerys pastatė eilėraščių rinkinio „Granata krūtinėj“ (1924) centran gryną „dirgsnių dinamitą“, „liepsningą kūno bombą“, kurios nebevaržo jokios moralinės sąvokos ir idealumo matai.

Aš, kąsnis kaulų ir mėsų tikrų,

Prašau tik tavo raumenų gaisrų,

Kurie gaivinamai mane apsems…

Simbolizmas nedrįso deformuoti ar išmontuoti į geometrines figūras gamtos reiškinių, kuriuose įžvelgdavo amžinąsias reikšmes. O rusų futuristai, įtakingiausi keturvėjininkų mokytojai, įrašė savo deklaracijose tokius privalomus šiuolaikinio meninio mąstymo įstatymus: „ l. disharmonija, 2. disproporcija, 3. gražus disonansas, 4. dekonstrukcija“. „Keturių vėjų“ poetai ir prozininkai buvo įtikinti, kad menas nereprodukuoja tikrovės, o ją perkuria, kad meninis vaizdas tuo geresnis, kuo drąsiau deformuoja realybės reiškinį. Literatūros kūrinys jiems buvo žodžių konstrukcija, tvirtai nukaltas dirbinys, kuriame nėra jokių kosminio ritmo ar psichikos gelmės paslapčių. „Mes žodžio darbininkai“, – deklaravo „Keturi vėjai“.

Išardytų daiktų atplaišoms ir pojūčių rėksmui nebetinka dainuojantys ritmai, strofų simetrija, taip pat „visų gražiausi, visų švelniausi žodžiai“, atrinkti kurti saulėleidžių, rimastėlių, tėvynės himnų poezijai. Keturvėjininkai pasišovė išmesti už borto dideles žodžių atsargas, surūgintas „atšipadantės tėvynės meilės“. Vietoj švelnaus ir glostančio prisilietimo įveda į eilėraštį aštrų smūgį, vietoj nuoseklios eigos – kontrastų ir paradoksų šuolius. „Gatvės iššiepė iškabas. / Begėdiškai margas ir godžias. / Trotuaruos pilvų barikados“ (K.Binkis). Dinamikos srautas išmuša daiktus iš įprastos padėties ir bloškia netikėta kryptimi, keli matymo planai gula vienas ant kito, maišosi sąvokos ir vaizdiniai, kad susidarytų stulbinančio netikėtumo efektas. Nebėra nepertraukiamo išgyvenimo istorijos: kiekviena strofa – ūmus triumfuojančios vidinės energijos pliūpsnis, maksimali netikėto vaizdo ekspresija, nereikalaujanti jokio pratęsimo. „Išsprogo rytas. / Nulipdė saulėm stogus. / Žiūriu, gyvatė, pasiritus: / gal jau visai nusprogus“ (T.Tilvytis). Nuosekli išgyvenimo kaita pakeista asociacijų šokiu ir aukščiausių taškų seismografiniu sužymėjimu. Bet vaizdo deformaciją ir asociatyvinę kompoziciją keturvėjininkai grindė daugiau ironišku žaismu negu tragišku ir maištingu nerimu, kuriuo alsavo Vakarų Europos avangardizmas (V.Kandinskis tvirtino, kad menas gimsta ne iš metafizinės kontempliacijos, o iš sukrėtimo ir katastrofų, kaip kitados gimė kosmosas).

Keturvėjininkai – pirmoji organizuota modernistų grupuotė Lietuvoje, užsibrėžusi iš pagrindų atnaujinti visą lietuvių lyrikos meninį mąstymą, pagrįsti jį naujomis XX a. žmogaus pajautomis, technikos, miesto civilizacijos faktais, nauju žodynu. Keturvėjininkų susiėjimai – „paldieninkai“ – prasidėdavo ir baigdavosi V.Majakovskio „Įsakymu meno armijai“. K.Binkis, grįžęs iš Berlyno, aiškino ekspresionizmo, dadaizmo, kubizmo ir
konstruktyvizmo programas, dalijo bendraminčiams, kaip „estetinės saviruošos rankvedį“, vokiečių ekspresionizmo antologiją „Menschheitsdämmerung“, K.Edschmido parašytą ekspresionistinės prozos manifestą, kalbėjo apie vokiečių poetus J.R.Becherį, I.Gollą, T.Daublerį, K.Heynickę, deklamavo V.Chlebnikovo ir J.Tuwimo eiles. Svyruodami tarp rusų futurizmo ir vokiečių ekspresionizmo, kaip ir dauguma Rytų Europos avangardizmo grupuočių, keturvėjininkai išgarsino antikonformizmą kaip menininko laikysenos ir kūrybos principą, paskelbė novatoriškumą meninės kūrybos norma, įvedė į ramią literatūrinio gyvenimo tėkmę kategorišką kartų konfrontaciją.

„Menas mums – įrankis, didžiulis buomas, kuriuo verčiam, kas supuvo, ir statom, kas dygsta ir auga“, – paskelbė žurnale „Trečias frontas“ (1930-1931) nauja avangardistų grupuotė, susibūrusi iš įkalintų ar emigravusių autokratinio režimo priešininkų, marksizmo ir eserizmo simpatikų. „O aš save aštriai nulaužiu į socializmą“,- pareiškė viename eilėraštyje A.Venclova, žurnalo redaktorius. Lietuvos ateitis – ne buržuazijos, o proletariato rankose, todėl Lietuvoje, kaip ir Sovietų Sąjungoje, reikia vykdyti „proletarinės literatūros organizavimo darbą“. Klasių kovos laikais kūrybos esmę lemia socialinė ir politinė kūrėjo pozicija, o ideologinis radikalizmas tik sustiprina kūrinio vertę, pasak K.Korsako, žurnalo kritiko. Trečiafrontininkai atmetė tautinio meno programą, skelbtą M.K.Čiurlionio, Vydūno, V.Krėvės ir Vaižganto, pareikšdami, kad „poetas savo klasės ir laiko produktas, noras skelbtis visos tautos poetu – apgavystė“, kad istorijos pažangą XX amžiuje lemia visuomeninių formacijų kaita, o ne tautos likimas (K.Korsakas). Klasių grumtynėse neliko vieningos tautos, į kurią kreipėsi Maironis. Pasauliniame kare sprogo idealusis žmoniškumas, kurio šaukėsi Šatrijos Ragana. Didmiesčiai užgožė gamtą, o industrijos bildesys užtrenkė svajingą ir melancholišką žmogaus vienatvę, palikdamas tik kolektyvinį buvimą. Įpratintas revoliucinių perversmų į agresiją ir prievartą, XX a. skaitytojas ir literatūroje pastebės tik agresiją, šokiruojantį judesį ir išgirs tik garsų riksmą. „Mums reikalinga plunksna durt, / nudurt pasaulį seną!“ – rašė P.Cvirka.

„Trečias frontas“ tapo įtakingu ideologinės ir moralinės traukos centru, ypač po to, kai talentingoji lyrikė S.Nėris demonstratyviai perėjo iš katalikiškos spaudos į šio žurnalo puslapius, pareikšdama, kad nuo šiol jos kūryba bus išnaudojamų masių kovos įrankis. Neigdama viešpataujančią kapitalistinę sistemą ir suvokdama Spalio revoliuciją kaip žmonijos pažangos simbolį bei istorijos keitimo galimybę, „Trečio fronto“ grupuotė jautėsi priklausanti internacionalinei rašytojų brolijai – „kairiajam frontui“. Ji palaikė ryšius su vokiečių avangardizmo žurnalu „Aktion“, latvių „Trauksme“, amerikiečių „New Masses“. „Trečio fronto“ puslapiuose buvo skelbiami W.Whitmano, V.Majakovskio, J.R.Becherio, L.Aragono, M.Goldo, L.J.L.Hugheso, L.Laiceno, A.Čako eilėraščių vertimai, recenzuojamos naujos M.Šolochovo, K.Edschmido, A.Döblino, F.Werfelio, G.Kaiserio knygos ir E.Piscatorio spektakliai Berlyne. Smetonos valdžiai uždarius žurnalą kaip „raudonojo bolševizmo variagų“ tribūną, pasak V.Mykolaičio-Putino žodžių, kairioji užsienio spauda garsiai protestavo.

Trečiafrontininkai siekė grąžinti meninę mąstyseną į materialistinės pasaulėžiūros vėžes. Jie stengėsi išvesti literatūrinę kalbą iš romantinės tradicijos supoetintų žodžių geto. Eilėraščio leksika turi būti tokia pat įvairi ir beribė, kaip ir realistinės prozos ar laikraštinio reportažo leksika, „Šimtas poetų žiaukčioja / apie nuseilintos saulės, pavasario monus“, – rašė A.Venclova. O juk dar „nekalbėta eilėm apie kūtes, / kiaules, jaučius ir karves“ (J.Šimkus). „Trečio fronto“ autoriai tankiai nusėja savo poetinius tekstus industrijos, politikos, ekonomikos terminais – motorai, lokomotyvai, bankai, kreditas, akcizai, trestai, agrarinės krizės, dezorganizuota pramonė, apnuoginta faktografija dėstoma išskaičiavimų virtinėmis ir anšlaginėmis antraštėmis, tarytum pirmajame dienraščio puslapyje. „Ir niaukiasi dangus viršum / Sidnėjaus… / Londono… / Berlyno… / Lodzės…/ Ir kelia naują streiko vėliavą / Anglijos alkani anglininkai, / kuriem vadovauja draugas Cook’as…“ (B.Raila). Tribūniškas šūksnis šituos įprastus laikraštinės kalbos žodžius bloškia kaip veiksmo komandą, įrašytą raudoname plakate. „Mesk žagrės jungą! / Mesk aręs lauką! / Stverkis už kardo ar rungo!“ (K.Boruta). Tai kalbėjimas iš atakuojančios jėgos pozicijų, nepripažįstantis jokių svyruojančių prasmės niuansų ar meditacijos intonacijų. Trečiafrontininkai įteisino eilėraštyje „sūdrią frazę“ (pagal šį kriterijų B.Raila redagavo S.Nėries eilėraščius, pateiktus „Trečiam frontui“). Įpratino į dinamišką eilėraščio vyksmą, kur labai staigiai keičiasi regėjimo planai, kur atskiras žodis dedamas kaip sproginys, kur laisvai šuoliuoja ritmas ir skamba aštri priebalsių akustika. Vietoj aiškios ir vientisos kūrinio formos plėtojo dekoncentruotas kompozicijas, skirtingų medžiagos klodų (net tekstų svetima kalba) montažą, motyvuodami tokį
konglomeratą racionalizuotos ideologijos ryšiais, o ne pasąmonės išsiveržimais, kaip vokiečių ekspresionistai (mes turime tik bedugnę ir šauksmą, ir šauksmas yra mūsų išganymas, anot P.Zecho).

Organizuoto literatūrinio avangardo grupių kūrybai grėsė konceptualizmo persvara: jos kūrė daugiau pagal importuotas teorijas („Naujoji poezija <…> atnešta iš bolševikinės Rusijos“, – rašė A.Jakštas) negu iš vidinės jausenos ir atitinkamo kūrybinio subrendimo. Jų kūryboje daug deklaratyvumo ir bendrybių, maža individualios stilistinės diferenciacijos. Lietuvoje dar nebuvo realaus urbanizmo, miestiška šneka tik formavosi, todėl į miestišką civilizaciją pasišovusi literatūra gavo tenkintis daugiau laikraštinės kalbos standartais. Kaimietiško tradicionalizmo literatūroje avangardizmas dar nepajėgė sukurti naujų meninių normų ir naujos stilistinės atmosferos, kaip latvių ar čekų literatūrose. Narsieji avangardistai, smagiai pašukavę, netrukus pripažino, kad „beliko tik vienas nuoseklus kelias: orientuotis į realizmą“ (K.Korsakas) ir grįžo į tradicines formas (A.Venclova, P.Cvirka).

Trumpalaikės avangardizmo bangos visgi skatino neišvengiamą literatūros persiorientavimą nuo „žaliojo sodžiaus“ patriarchalinės ramybės į XX a. civilizacijos bildantį ritmą, industrinį peizažą, energingą judesį. Jos įteisino novatoriškumo kultą: menas progresuoja, todėl nuolatinis meninio mąstymo būdų atnaujinimas, formalinis eksperimentas – būtina kūrybos sąlyga. Buvo sugriautas literatūrinės kalbos ir literatūrinių žanrų hermetiškumas: meninio suvokimo, eiliuotos kalbos, kūrinio konstrukcijos laisvumas, išraiškos originalumas tapo pastoviu vertės kriterijumi. Prozoje buvo įtvirtintas pasikartojančių situacijų, vaizdų ir frazių intensyvus ritmas, kuriam fabula tebuvo šalutinė intermedija. Avangardistinė drama įteisino veikėjus be pavardžių, įvardintus Jėga, Kumščiu ir pan. (P.Gintalo „Dinamo 1000 HP“, 1930). Intensyvaus vaizdo, plakatinės panoramos, šiurkščiai familiaraus tono, dinamiškai išsklaidytos erdvės, groteskinių hiperbolių, išardytos punktuacijos stilistinė tendencija atgis lietuvių literatūroje jau po Antrojo pasaulinio karo, o idėjinio užsiangažavimo estetika valdingai viešpataus per visą jos raidos „socializmo sąlygomis“ laikotarpį.Kazys Binkis

(1893-1942)

Pirmasis lietuvių rašytojas, kuriam novatoriškumas tapo svarbiausiu kūrybos principu, elgesio norma, beveik religija, kaip ir daugeliui XX a. avangardistinio meno kūrėjų. O kartu jis liko kaimo patirties ir kaimo kultūros žmogumi, kaip A.Vienuolis ar M.Katiliškis. Jo kūryboje gyveno du psichologiniai tipažai, vienas kitą stumdydami, du kultūros klodai, susiliedami ir vėl išsiskirdami.

Literatūrinis Binkio kelias prasidėjo prieškario periodikoje dainiškais eilėraščiais. Riba tarp subjekto ir objekto, išnykusi simbolistams, jo lyrikoje dar buvo aiškiai išbrėžta. Poetas nesusilieja ir nesutampa su gamta, kaip B.Sruoga, o stebi ją iš šalies, gėrisi, aprašinėja. Jo eilėraščiuose gamta tebegyvena tipiškose kasdieninės kaimo buities aplinkybėse, tarytum uždaryta valstiečio kieme. Vaizdas, formuojamas iš stebėtojo pozicijos, prisigeria daiktiško konkretumo, kuriam teks lemiamas vaidmuo avangardistinės lyrikos poetikoje.

Pradžiūvo darželis. Diegai pinavijų

Iš žemės rausvomis galvutėmis lenda.

Po kluoną bėgioja marguojanti banda

Žalų ir palšų drūtasprandžių galvijų.Apvilkta plačia rudine piemenaitė

Pakluonėmis karves gainiojas ir griūva.

Kelniūkštes lig kelių vaikai atsiraitę

Suvirto valkoje į klykiančią krūvą.Ir katinas rimtas iš svirno išėjo,

Ir Margis, užlipęs ant priesvirnio, rangos,

Ir kvapas gaivinantis priešpiečių vėjo

Sruvena į gryčią pro atdarus langus.

Drąsus prisilytėjimas prie daiktų, kurie nebuvo laikomi poetiškais, lyrikos suartinimas su kaimo kasdienybe, buitinis vaizdų koloritas buvo pirmasis Binkio žingsnis tolyn nuo maironinės mokyklos. Išlaikydamas vaizde kaimo žmogaus jutimų balsą, jis fiksavo ne tiek daiktų materialumą, kiek jų kintamumą. Eilėraštyje „Kaime“ beržai ir liepos, apšviesti saulės, žėri įvairiomis spalvomis, o šviesa, prasimušusi pro lapiją, krinta žalia (būdingas impresionistinės dailės motyvas). Spindulių žaisme visi daiktai atrodo nepatvarūs: dabar jie žali, o netrukus gali būti raudoni; šią akimirką jie egzistuoja, o kitą jų nebus. Dinamikos pojūtis išsilieja per visą eilėraštį, iškeldamas į eilutės, sakinio, strofos pradžią jungtuką „ir“, kuris pasikartodamas brėžia nenutrūkstamą, be pradžios ir pabaigos, kitėjimo eigą.

Ir šiltas, ir kvepiantis lietus

Smulkiais sidabriniais lašais

Nudažė ir beržus, ir liepas,

Ir sodą dažais įvairiais.

Ant lapų rasa deimantine

Drebėdama mirga bailiai,

Tarp medžių šakų įsipynę,

Žybčioja žalsvi spinduliai.

Po orą karveliai lekioja,

Klegena ant dangčio garnys,

Ir stovi ant kiemo valkoje

Giliai susimąstęs gaidys.

Binkis – vienas pirmųjų lietuvių poetų, sugebėjusių žavėti tiesiog eilių muzikalumu. Eilėraščio ritmika, imituojanti romanso ar noktiurno muziką, pakelia konkrečių realijų vaizdą tarsi ant sparnų, nuvalo visą sunkumą, daro jį lengvą ir lakų. Trioletų cikle „Utos“ (rankraštyje pavadinta
„Japonų mikro poezijos bandymas“) lietuvių poetinis žodis pirmą kartą įgavo tokio lengvumo, vaizdinis štrichas perregimo skaidrumo. Grakščiame vientisos melodijos judėjime gamtos smulkmenos – žibuoklių kvapas ar krintantys obelų žiedai – tampa lemtingomis būties kategorijomis, nes jose sutelktas grožio išgyvenimas, o grožis klasikinėje japonų lyrikoje — tai įstabus atsivėrimas, vienkartinis būties išsipildymas.

Žiūrim – krinta patylomis

Obelų žiedai.

Plaštakėlėmis baltomis,

Žiūrim – krinta patylomis,

Rodos, sniego atkarpomis

Snigo tik andai, –

Žiūrim – krinta patylomis

Obelų žiedai.

1919 m. pavasarį Papilio pradžios mokyklos mokytojas ir eseriškos „tarybų valdžios“ kūrėjas Biržų krašte atsidūrė revoliuciniame Vilniuje, kur pirmą kartą išgirdo apie futurizmą, griaunantį „atgyvenusios epochos stabus“, ir susipažino su V.Majakovskio „žodžiais raketomis“. Išvykęs 1920 m. pradžioje į Berlyną pagilinti literatūrinio išsilavinimo, susižavėjo vokiečių ekspresionizmo daile ir poezija. 1922 m. Kaune, didžiojoje universiteto salėje, perskaitė viešą paskaitą „Aktyvizmas ir menas“. Nebaigęs jokios mokyklos, bet prisigraibęs „iš visų pakraščių“ literatūrinės išminties, „Keturių vėjų“ „paldieninkuose“ autoritetingai vedė laboratorinius poetikos meno užsiėmimus, analizuodamas V.Majakovskio, J.Tuwimo, K.Edschmido kūrinius, pridengęs savo lyderio autoritetą vėjavaikio, šalbieriaus, bohemisto kauke pagal avangardo menininkų etiketą.

1921 m. pavasarį Leipcigo parke Binkis parašė pirmuosius avangardistinio tipo eilėraščius, peršokdamas iš lietuviško kaimo ramybės į triukšmingą didmiesčių gatvę, iš deminutyvinės poetikos į suprozintą bei ironišką rečitatyvą, iš taisyklingų metrų į sinkopį, verlibrą, asonansinius rimus, astrofines struktūras.

Poeto aš, ankstyvesnėje lyrikoje tylus ir kuklus, vos pastebimas už peizažo uždangos, dabar šoka iki pat dangaus, pilnas nesutramdomos drąsos, akiplėšiško pasitikėjimo savimi, per kraštus besiliejančio gyvastingumo. „Gulbės – kelią! / Gervės – kelią! / Debesų keliu didžiuoju / Aš važiuoju!“ Dabar eilėraštis gręžiasi ne į buvusį, o į būsimąjį laiką. Tai ne savistabos refleksija, o veržimosi judesys, aktyvus veiksmas, pasišovęs pašokdinti daiktus pagal savo jaunatvišką ūpą, išbudinti letargišką visuomenę atgautos laisvės džiaugsmui ir pasitikėjimui savo jėgomis. „Mes frontą plakatais nuklokim, / O po plakatais krūtinėj / Kad kraujas plaktų. / O ant plakatų kad – / Salem Aleikum!“

Avangardizmas Binkiui buvo ne tiek teorinė sistema, kiek šturmuojantis pavasarinis ūpas („kiekvienoj kišenėj pavasarių šimtas“) ir visagalės jaunystės balsas („Salem Aleikum! / Jaunieji, į gatvę, / Į laisvę alėjų“). Naujo eilėraščių rinkinio 100 pavasarių (1923) centre stovi grynos vitalinės struktūros žmogus, svetimas bet kokioms ideologinėms programoms, grįžtantis į pirmykštes spontaniškumo versmes. Vėjai ūžia, švilpia, mauroja – tai visagalė stichija, kuri atlekia siausdama iš pačių gamtos gelmių, nepripažindama jokių barjerų, jokių kitų vertybės institucijų be savęs. Gyventi – tai siūbuoti, dūkti, šiauštis kartu su šita stichija, kuri nupurto nuo žmogaus visokias sąlygines pozas ir išveda į svaiginančią buvimo laisvę („Išvilk iš skrandos / Savo sielą / Ir leisk ant vėjo“). Kurti – tai klausytis, ką sako šita stichija, nežinanti „nei krypties, nei kelių“.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2881 žodžiai iš 9359 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.