Lietuvisko politinio spektro ypatumai pokomunistineje Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Lietuvisko politinio spektro ypatumai pokomunistineje Lietuvoje

TURINYS

1. Įvadas

2. Pokomunistinė transformacija

3. Demokratija

4. Radikalizmas

5. Politinių partijų pretenzijos, susvetimėjimas

6. Išvados

7. Literatūra

ĮVADAS

Politiškumo mastas kinta tam tikrais istorijos laikotarpiais. Ilgainiui politinė sistema buvo suvokta kaip politinis procesas, vykstantis ir už valstybės ribų, kaip plataus dalyvių rato santykių politinės valdžios atžvilgiu visuma. Poltinės sistemos modelis paskatino takoskyros tarp valsybės-administracijos ir valstybės-gyventojų ieškojimus bei tos takoskyros įveikimo kelių ir būdų modeliavimą. Politikos išorinės funkcijos – viešai valdyti materialinių ir dvasinių visuomenės vertybių gamybą, tų vertybių paskirstymą ir vartojimą, prievartą ir kotrolę. Kad atliktų savo misiją, politika turi reproduktuoti ir plėtoti save, t.y. atlikti vidines funkcijas: politinės socializacijos ir poltinių rekrutų, interesų artikuliavimo ir agregavimo, politinės komunikacijos.

“Lietuviškoje” politikoje egzistuoja trys politikos būsenos: konfliktinė politika, sutarta politika, institucinė politika.

Norint veikti žmonių valią ir elgesį, reikia turėti galią ir jėgą. Jėga tegali būti esant priešingai jėgai. Jėga labai dažnai slepiama. Toks jėgos raiškos būdas yra galia. Konfliktiniame politikos sampratos modelyje politinės valdžios-įsakymo-paklusimo santykiai nebūtinai turi būti grindžiami tik prievarta, tačiau siekiant kryptingų valios pastangų neišvengiamas vieno žmogaus valios primetimas kitiems. Jėga kyla iš visuomenės narių siekių gyventi drauge. Politiniame konflikte dalyvauja politikai, kurie gauna įgaliojimus rinkimuose ar kitu būdu ir turi ypatingą politinių sprendimų valdymo kompetenciją; politinės partijos, kurios nuolat veikia politninės partijos formavimąsi ir siekia, kad jų lyderiai gautų visuomenės atstovų kompetenciją ir galėtų viešai valdyti; draugijos, visuomeninės interesų grupės siekiančios daryti įtaką politiniams sprendimams; valstybės-administracijos tarnautojai, veikiantys visuomenės vardu ir vadinantys save tikraisiais politinių sprendimų autoriais; žurnalistai, mokslininkai, kiti asmenys ar grupės, darančios ytaką polininei kovai.Politinio konflikto dalyviai daro ytaką vienas kitam ir yra patys kitų veikiami. Daryti ytaką galima grasinant, skatinant, orientuojant.

Politika – tai ne interesų susidūrimas, programų konkurencija, politinių partijų oponavimas. Programų įgyvendinimas legitiminėmis priemonėmis yra ta politikos būsena, kurią galima pavadinti sutarta veikla.Sutartos veiklos uždaviniai yra viešos diskusijos objektai. Šių uždavinių sritys: saugumas ir gynyba; ekonomika ir finansai; pramonė; žemės ūkis; technologijos; švietimas ir kultūra; teisėtvarka; migravimas; mokslas; tarptautiniai santykiai. Politinių sprendimų procese pagrindinis dėmesys skiriamas visuotinei gerovei pasiekti.

Institucija yra socialinio veiksmo taisyklių visuma. Institucijos yra normų sistemos. Normų nesilaikymas grasina socialinėmis arba politinėmis teisinėmis sankcijomis. Politinė institucija – kompleksas taisyklių, kaip normatyvinės struktūros veikiančių politinio proceso dalyvius ir jų sąveikas, kurių laikomąsi priimant ir įgyvendinant sprendimus. Institucijos veikia ne pačios o organizacijos pavidalu. Organizacija yra tikslo siekimo priemonė, o institucija įkūnija taisykles, kuriomis vadovaujamąsi. Politinės institucijos atsiranda politinio konflikto metu. Dažniausiai politinė institucinė tvarka tipologizuojama sąvokomis demokratija ir diktatūra. Institucinės sistemos elementai apibūdinami sąvokomis atstovavimas, dalyvavimas ir bendradarbiavimas, apsisprendimas ir pasirinkimas, viešumas ir atsakomybė.

POKOMUNISTINĖ TRANSFORMACIJA

XX amžiaus pabaigos politinis reiškinys yra pokomunistinė transformacija Eurazijos geopolitninėje erdvėje. Pokomunistinė transformacija – sudėtingas reiškinys; ji vyksta iškarto trijose sferose: politikoje, kur reiškia politinės arba institucinės demokratijos kūrimą; ekonomikoje, kur administracinis biurokratinis ūkis keičiamas rinkos ekonomika; visuomenėje, kur formuojasi nauja sankloda ir autonomiška pliuralistinė pilietinė visuomenė. Demokratijoje partijos yra svarbiausias politinis veikėjas, sujungiantis pilietinį ir valstybinį segmentus net pagal naujausią “kartelio” tipo organizacinį modelį.

Baltijos valstybėse pokomunistinės transformacijos vyksmas ir demokratijos konsolidacija taip pat glaudžiai siejasi su partijų ir daugiapartiškumo kosolidacija. Jau pradiniame transformacijos etape akylus stebėtojas negalėjo nepastebėti bent kelių prieštaringų ir daugmaž lygiagrečių procesų, skatinusių politinio pliuralizmo augimą ir jo reiškėjų – partijų atsiradimą per: senosios Komunistų partijos skilimą ir transformaciją; antikomunistinės politinės koalicijos susidarymą ir vėlesnį skilimą; “mažųjų” partijų išplitimą.

Lietuvoje pokomunistinė transformacija prasidėjo ikitranzicine krize. Jos išraiška buvo 1987-1988 m. M. Gorbačiovo pertvarkos politika arba bandymas “iš viršaus” liberalizuoti komunistinę sistemą. Politinė kova šiuo laikotarpiu koncentarvosi į liberalizacijos ribų nustatymo problemą, o svarbiausiu politikos subjektu išliko senoji
Komunistų partija. Liberalizacija lėmė tai, kad iškilo naujos nepriklausomos interesų grupės: žaliųjų judėjimas, dailininkų ir rašytojų asociacijos…

Demokratijai lemiamą reikšmę turi du politikos elementai: partijų konkurencijos ir elektoralinio pasirinkimo sąlygų atsiradimas; konsultacinių ir sprendimų mechanizmų, atskaitingų visuotinai rinktiems atstovams, sukūrimas. Reformistinė nenomenklatūrinė opozicija yra būtinas konfrontacijos politikos subjektas, sudarantis sąlygas atsirasti politiniam pliuralizmui ir politinei konkurencijai. Sistemos reformų etape svarbiausias politikos veikėjas yra “steigiamasis” parlamentas. Sistemos reformų fazės pabaigoje ir prieš naujus demokratinius rinkimus partijos tampa svarbiausiu piliečių elektoralinio pasirinkimo objektu.

Partijų ir daugiapartinės sistemos raidos požiūriu demokratijos konsolidacijos fazė sąlygiškai skirstoma į du periodus: naujų kairės-dešinės partijų priešiškos konkurencijos laikotarpį ir konsenso daugiapartinės sistemos susiformavimą. Pirmajame laikotarpyje partijos įgyja funkcinį ir struktūrinį stabilumą; tokį pat stabilumą antrajame periode įgyja daugiapartinė sistema kaip visuma. Priešiškos arba konfrontacinės partijų konkurencijos laikotarpiu mažai bendradarbiauja net ideologiškai artimos politinės grupės, kovojančios tarpusavyje dėl įtakos rinkėjams, ideologinių nišų, o konsenso sistemoje tarppartiniai santykiai įgyja tradicinių darnios demokratinės konkurencijos ir bendradarbiavimo bruožų.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 893 žodžiai iš 2673 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.