Lietuviškos šventės
5 (100%) 1 vote

Lietuviškos šventės

ĮVADAS

Papročiai yra įprasti žmonių poelgiai, kurie ilgainiui tampa visuomenės ar jos didesnės dalies gyvenimo norma. Žmogus auga tam tikroje aplinkoje, todėl perima jos papročius ir nedaug tegali jos pakeisti. Papročiai, kurie perduodami iš kartos į kartą, virsta tradicijomis. Tradicijų niekas specialiai nekuria, jos gimsta ir rutuliojasi per ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius. Tradicijos pasireiškia tam tikromis apeigomis, atliekamomis įvairių švenčių proga.

Lietuvių papročiai, tradicijos ir su jomis susijusios apeigos susiformavo labai seniai, dar pagonybės laikais. Ilgainiui kito jų prasmė ir forma, tačiau tauta iki šių dienų išsaugojo tas tradicijas ir apeigas, kurios sudaro prasmingiausią jos gyvenimo dalį.

KŪČIOS IR KALĖDOS

Kūčios ir jų papročiai.Kūčių pavadinimas yra labai senos kilmės ir bendras Europos tautų. Lietuvių kūčios, lenkų kucia, baltarusių kutia, graikų kukkia reiškia pagaminta iš įvairių grūdų patiekalų, skirta vaišinti tą dieną apsilankančioms mirusiųjų vėlėms.

Kūčios – ta tradicinė žiemos šventė, švenčiama trumpiausio dienos ir ilgiausios nakties metų (gruodžio 24d.). nors tai ir nėra šventė, bet tą dieną dirbdami tik būtiniausi ūkio darbai. Kūčių rytą žmonės keliasi ko anksčiau. Darbo užtenka visiems. Moterys ruošiasi namuose – švarina pirkią, verda, kepa, kepa Kūčių ir Kalėdų valgius. Pradėjus metų laiką skaičiuoti nuo pagal Saulę, Kūčioms gaminama 12 patiekalų: kūčiukai, aguonų pienas, grybai, žuvis, silkė.. ir nė lašo alkoholinio gėrimo. Vyrai ruošiasi lauke, tvarte. Dirba mažai tevalgę ar net visai alkani.

Vakarinei žvaigždei pasirodžius, visi renkasi vakarienės. Už stalo sėda pirmiausia šeimininkai, paskui visa šeimyna. Motinos rūpestis, kad būtų 12 patiekalų. Tėvas atneša iš daržinės du glėbius šieno. Vieną – ant stalo, kitą – po stalu. Ant stalo tiesiama balta staltiesė, pastatomas kryželis. Iš skrynios išimama nenaudojama švari lėkštutė.ant tos lėkštutės padedama tiek kalėdaičių, kiek yra šeimos narių. Po maldų prasideda kalėdaičio valgymas. Saugoma, kad nė mažiausias trupinėlis nenukristų ant stalo. Toliau visi sėdintieji prie stalo suvalgo po gabalėlį juodos duonos. Paskui valgomi kiti patiekalai. Baigus valgyti, kiekvienas persižegnoja ir bučiuoja kryželį.

Prie Kūčių stalo turi būti porinės skaičius žmonių, vadinasi, negali būti 3, 5 ar 7 žmonės. Jei susidaro likutis, tai vienas žmogus iš tų namų turės mirti kitų metų Kūčių nesulaukęs. Kad sužinotų, kurių iš tos šeimos žmogus turės mirti, buria įvairiais būdais. Biržiečiai buria traukdami iš po staltiesės šieno šiaudelį. Tas, kuris ištraukia visų trumpiausią šiaudelį, turės mirti. Vabalninkiečiai sako, kad tas, kuris pavalgęs neatsirūgsta, turės mirti. Kupiškėnai stebi, kurio žmogaus šešėlis per Kūčias bus be galvos, tada tas ir mirs.

Per Kūčių vakarienę neužmirštami ir mirusieji tų namų žmonės. Seniau mirusio asmens sėdimoje vietoje ant stalo statydavo stiklinę alaus ar giros. Iš tos stiklinės niekas negerdavo, ji stovėdavo visą naktį, kad atėjusi aplankyti mirusiojo vėlė turėtų kuo pasivaišinti. Taip pat nenuimami nuo stalo ir likę vakarienės valgiai. Šimonių apylinkėje po Kūčių vakarienės stalas būdavo vėl apkraunamas įvairiais valgiais: mėsa, šaltiena ir pan., kad naktį atėjusios mirusiųjų vėlės ir šiaip dvasios galėtų prisisotinti. Tuos valgius žmonės valgydavo tik Kalėdų rytą.

Be Kūčių vakarienės tuojau būdavo buriama ateinančių metų ir savo gyvenimo laimė. Šeimininkas, pakėlęs staltiesę, apžiūrėdavo, ar yra išbyrėjusių kokių nors grūdų ant stalo. Jei yra, vadinasi bus derlingi metai, jei nėra – blogi metai. Kokių išbirusių javų randa, tokie javai tais metais ir derės. Mergelės, pavalgiusios vakarienę, spėja savo ištekėjimo laimę. Po vakarienės išeidavo į kiemą malkų atsinešti. Išėjusios klausosi, kurioje pusėje šunys loja, iš ten sako, ir piršliai atvažiuosią. Stebi, iš kur vėjas pučia. Į tą šalį, sako, ir nutekėti teksią.

Čia tik maža būrimų dalelė ir tai tik Rytų Lietuvos krašto, bet yra be galo daug jų, susijusių ne tik su Kūčių apeigomis, bet su Kalėdų švente ir kitų metų laikų.

Iš Kalėdinių švenčių papročių.

Yra žinių, jog senovės lietuviai Naujuosius metus pradėdavę kovo mėnesio viduryje. Tai buvusio Medinio, arba Oko, šventė, kurios šiokias tokias liekanas galima pastebėti iki šių dienų Kalėdų švenčių papročiuose ir liaudės prietaruose.

Krikščionybei išplitus, Naujieji metai buvo perkelti į sausio mėnesį. Tuomet visi papročiai, burtai ir prietarai pradėti naikinti, todėl senovės Naujųjų metų švenčių apeigų beveik neišliko.

Visas savo šventės lietuviai pradėdavo vaišėmis, muriuose valgydavo visokių valgių, gerdavo įvairiausių gėrimų. Ypač didelės švenčių vaišės buvusios baigiant senuosius metus ir pradedant naujuosius. Tada būdavo linksminamasi, kiek galios leidžia. Taip darė dėkodami savo dievams už gerą derlių ir visą labą, taip pat prašydami dievų viso gero kitiems metams. Būrė ir pranašavo ateitį, tą ir dabar dar nerietai kur galime pastebėti pas prietaringus žmones.

Joniškėlo apylinkėse buvo
išlikęs gražus senovės paprotys per Kūčias nešti neturtintiems kaimynams alaus, girios ar kito gėrimo. Tai darė tikėdami, jog bitės daug medaus prineš. Ramygalos apylinkėse per Kūčias bitininkai pasidalydavo medų, kad bitės kitais metais daugiau medaus prineštų. Vabalninko apylinkėje per Kūčias bitininkai dainuodavo dainelę, prašydami medaus šiais odžiais:

Nebūk skūpus, bitninkėli,

Atnešk Kūčių vakarienei

Saldaus medaus dubenėlį.Rokiškėnai Kalėdų rytą suvalgo po gabalėlį visokios mėsos, kad gyvuliai būtų sveiki ir riebūs. Seniau gerdavo dar tam tikro gėrimo, vadinamojo šermukšninio, kad sodai derėtų. Šimonių apylinkėse per Kalėdas vaikai, bliaudami avinėlio balsu, vaikšto per kaimą palei trobų palanges ir už tai gauna dovanų pyrago arba saldumynų. Tam, prie kurio palangės per Kalėdas vaikai subliovė, busią laimingi ir geri metai.

Per Kalėdas vaišinami ne tik žmonės, bet ir gyvuliai. Daugeli Lietuvos vietų yra senas paprotys Kūčių stalą apkloti šienų. Kiek netelpa šieno ant stalo, sudeda pastalėje, o ant šieno pastalėje dar padeda siekelį avižų. Visa tai rytmetį sušeria visiems gyvuliams po truputi. Gyvuliams duodavo ir visų valgių, likusių nuo Kūčių vakarienės.

Kalėdų valgiais senovės lietuviai neužmiršdavo pavaišinti savo dievų ir mirusiųjų vėlių, kuriems kuriems gausiai būdavo aukojama valgių ir gėrimų. Pradėdami vaišintis, visad pirmus valgių kąsnelius ir gėrimų taures atnašaudavo dievams ir vėlėms: pirmus valgių kąsnelius numesdavo žemėn, o pirmas gėrimų taures išpildavo trobos kampan. Kai gyvieji sočiai prisivalgydavo, likusius valgius nunešdavo į kapines ant mirusiųjų kapų arba užkasdavo kapinėse. Kai kur valgių aukojimas mirusiems gyvuoja iki šių dienų.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1211 žodžiai iš 3734 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.