TAUTOSAKA – tai žodinė meninė liaudies kūryba. Tautosaka dar vadinama folkloru. Tik jo prasmė šiek tiek platesnė.
Tautosaka skirstoma į rūšis ir žanrus. Ji turi dvi rūšis: pasakomąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. O dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda.
Tai pat išskiriama trečioji tautosakos rūšis – smulkioji tautosaka, jai priskiriami šie žanrai – mįslės, patarlės, priežodžiai, gamtos garsų pamėgdžiojimai.
Tautosakos kūriniai neturi vieno autoriaus, tai – kolektyvinė kūryba (tai viena iš liaudies dainų ypatybių). Tautosaka sklido iš lūpų į lūpas, nerašytine forma. Tai antroji svarbi tautosakos ypatybė, todėl tas pats kūrinys turi keletą variantų. O pati svarbiausia dainų ypatybė yra lyrizmas.
Garsus lietuvių poetas ir mokslininkas B. Sruoga , pavadinęs lietuvius „prakeikta lyrikų tauta“, rašė: „Lietuvių liaudies kūryba – tuopradis liūdėjimas, nesibaigiantis ilgėjimasis neišbrendama gėla – su tyliomis prošvaistėmis kitokio gyvenimo. Ir istorinis lietuvių tautos likimas, ir aplinkinė gamta nedavė progos kitokių dainų sudėti.“
Liaudies dainose nemažai tokių meninių priemonių, kaip stilistinės figūros, kurios tapo būdingos ir individualiai kūrybai eilėraščiams. Štai kokios gali būti stilistinės figūros: epitetai, personifikacija, palyginimai, deminutyvai, paralelės, hiperbolė, sinonimai.
Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikroje situacijoje susijusios su gamtos ciklu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų… Mažesnės grupės sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos.
Lietuvių liaudies daina „Rūta žalioji“ yra rugiapjūtės daina. Tokios dainos folkloristų (tautosakos tyrinėtojų) yra gražiai vadintos nuovargio dainomis. Ši daina ir kitos turi šūksminę eilutę.
Mūsų liaudies dainoms dažnai būdinga šakotinė struktūra arba kitaip – kompozicija. Taip pat dainose vartojami įvairūs simboliai. Mergelės – rūtų vainikėlis; bernelio – kepurėlė yra nekaltos jaunystės, apskritai jaunatviškumo šaunumo simboliai. Dainoms būdingi epitetai: mergelė – balta graži lelijėlė, bernelis – baltas gražus dobilėlis. Liaudies dainoms būdingi pastovūs arba nuolatiniai epitetai.