Lietuviu liaudies dainos
Daina – viena iš labai senų kūrinių meno istorijoje. Spėjama, kad šokama ir dainuojama buvo dar senojo akmens amžiaus laikais. Dainos būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje. Kai kariai jodavo į karus, žmonės švęsdavo šventes: krikštynas, vestuves, kalendorines šventes. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo, vestuvių, arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės dainos ir t. t. Anksčiau Lietuvių liaudies dainose atsispindėdavo žmonių gyvenimas, kultūra, jausmai, siela, sąžinė, ištikimybė, teisingumas, nesavanaudiškumas, meilė, pagarba. Jos yra reikšmingas veiksnys, formuojant tautos moralinį lygį.
Liaudies kūryba – tai neišsenkanti mūsų tautos dvasia, sukaupta per šimtmečius išmintis, požiūris į įvairius gyvenimo reiškinius. Senovėje žmonės per liaudies dainas galėdavo geriau pažinti save, savo tauta, jos kultūrą. Norint geriau suprasti liaudies kūrybą, reikia žinoti tautos papročius ir kūrybą, atsiradimo ir atlikimo aplinkybes. Svarbiausias liaudies dainų bruožas – lyrizmas, tai yra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, švelnumas, nuoširdumas, o ne istorijų eiliavimas. Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, jose nėra bet kokių pasakymų, vaizdų ar palyginimų. Dėl tokių savo bruožų dainos atrodo kaip iš pačios liaudies kilę kūriniai. Apie dainas yra sakoma: Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčių širdyje.
Į liaudies dainas ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta niekais. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo aštuonioliktame amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Didesnis dėmesys liaudies dainoms buvo skirtas kai buvo pradėta domėtis pačia lietuvių kalba. Devynioliktame amžiuje susidomėjimas liaudies dainomis suaktyvėja. Į dainas imama žiūrėti kaip į esminę tautos dvasinio turto dalį, tautos prigimties reiškimosi būdą.