Lietuvių liaudies dainos
5 (100%) 1 vote

Lietuvių liaudies dainos

Referatas

Turinys

Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………….3

Lietuvių liaudies dainų skirstymas……………………………………………………………………………..5

Darbo dainos…………………………………………………………………………………………………………..5

Vestuvinės dainos……………………………………………………………………………………………………6

Kalendorinių apeigų dainos………………………………………………………………………………………7

Vaikų dainos…………………………………………………………………………………………………………..8

Raudos……………………………………………………………………………………………………………………9

Poetinės dainų priemonės……………………………………………………………………………………….10

Liaudies dainų rinkimas ir užrašymas……………………………………………………………………….10

Išvados…………………………………………………………………………………………………………………13

Literatūros sąrašas………………………………………………………………………………………………….14

ĮVADAS

Tautosakos kūriniai – dainos, pasakos, sakmės, mįslės ir kt. – dar ne taip seniai buvo žmonių gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rūpesčiuose ir džiaugsmuose, šventėse ir netekties gėloje. Tautosaką, arba folklorą (angl. „liaudies išmintis“), suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį, kasdieninę išmintį. Įsiterpę į įprastinės buities tėkmę, į šiokiadienius ir šventes, darbus, žaidimus, ilgas vakaronių valandas, tautosakos kūriniai nėra tik tos buities trupiniai. Tiktai tautosakoje jaučiame nenutrūkstamą liaudies gyvenimo pulsą nuspėjame slaptas žmonių dramas, rūpesčius, ilgesį. Rašytiniai šaltiniai, iš kurių suvokiame praeitį, paviršium prašliuožia pro gyventojų daugumos pasaulėvaizdį. Vien tautosaka gali juos papildyti. Įdėmiai skaitoma liaudies kūryba tampa svarbiu socialinės – psichologinės patirties šaltiniu. Tokio šaltinio vertė neįkainojama.

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas ir kt. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda ir kt. Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekami tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, buvo susiję su gamtos ciklu, žmogaus darbais bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų…Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.

Milžiniškas liaudies dainų lobynas ( apie 500 000 vienetų) sukauptas per pastaruosius du šimtmečius. Ankstesnių užrašymų stoka neleidžia konkrečiau spręsti apie ankstyvesnes dainos raidos stadijas, apie iš tolimos praeities išsaugotą vaizdų, temų branduolį. Tiesioginių žinių apie lietuvių dainas mūsų tūkstantmečio pradžioje neturime. Tėra užrašyta keletas teiginių apie baltų genčių dainas, kurios gali padėti suprasti ir lietuvių dainų praeitį. Pirmąkart prūsų karo daina paminėta 999 m. Vienuolis J. Kanaparijus aprašė, kaip vyskupą Adalbertą, atvykusį skelbti krikščionybės, pagonys prūsai nužudę ir, linksma daina „garbindami savo piktadarybę“, kiekvienas grįžo į savo namus. Apie jotvingių dainas užsimena lenkų istorikas J. Dlugošas (XV a.). Jis teigia, kad jotvingiai tiki, jog po mirties narsūs jų žygiai bus apdainuoti palikuonių. Tik netiesioginių prielaidų apie raudojimo paprotį Lietuvoje pateikia Livonijos eiliuotoji kronika (XIII a.) . Sąlygiškai, atsižvelgdami ą muzikines ypatybes, dainų tematiką, didžiąja dainų epocha, suformavusia poetinį stilių, galime laikyti XVI a. pabaigą – XVII amžių.

Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms išaugo pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Tautosaka imta užrašinėti ir publikuoti. XVIII a. pradžioje P.Ruigys į savo rankraštį lotynų kalba „Lietuvių kalbos tyrinėjimas“ pirmą kartą įtraukė keturis dainų tekstus. Trys iš jų buvo paskelbti 1745 m., išvertus patį veikalą į vokiečių kalbą. Per šį leidinį nuo amžiaus vidurio su lietuvių liaudies dainomis susipažino vokiečių rašytojai, filosofai ir meno kritikai. Pirmiausia lietuvių liaudies dainų grožį išgarsino G. E. Lesingas. Vėliau J.G.T. Herderis paskelbė 8 lietuvių dainas savo knygoje „Tautų dainos“ (1778-1779) . Viena iš jų – „Aš atsisakiau savo močiutei“ – skelbta jau ir P. Ruigio, labai patiko J. V. Gėtei. Jis ją pavartojo savo dramoje „Žvejė“ (1782) . Taip
lietuvių liaudies dainos tampa žinomos ir ne Lietuvoje.

Stiprėjant tautiniam sąjūdžiui, į dainas imama žiūrėti kaip į esminę tautos dvasinio turto dalį, tautos prigimties reiškimosi būdą. Jos imamos rinkti, pasirodo didesni jų leidiniai. L. Rėza Mažojoje Lietuvoje išleidžia pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį (1825) . Čia spausdinamos 85 dainos lietuvių ir vokiečių kalbomis ir 7 melodijos. Netrukus pačioje Lietuvoje S. Stanevičius, labai kruopščiai atrinkęs 30 tekstų, paskelbia leidinį „Dainos žemaičių“ (1892), o 1833 m. pasirodė visų tekstų melodijos. Dainų tekstų rinkinių sudarė ir S. Daukantas (1846). 1853 m. didelę dainų rinktinę – 410 tekstų, 55 melodijos – lietuvių ir vokiečių kalba paskelbė vokiečių kalbininkas F. Neselmanas. Patys reikšmingiausi ir didžiausi praėjusio šimtmečio dainų leidiniai – apie 2700 tekstų, 1711 melodojų – sudaryti brolių A. ir J. Juškų beveik vien iš Veliuonos apylinkių. Tai „Lietuviškos dainos“ (3 t., 1880-1882), „Lietuviškos svotbinės dainos“ (1889). Po jų mirties kiti parengė dainų melodijas.

Vienintelis principas, kuriuo įmanoma aprėpti visas dainas, yra žanrinė klasifikacija. D. Sauka pagrindiniais laiko tris žanrus: darbo, vestuvinės bei karinės – istorinės dainos. Jie siejasi su svarbiausiomis valstiečiui gyvenimo sritimis: žemės darbai – gamybos sfera, vestuvės – šeimos santykiai, karas – didžiausias visuomenęs sukrėtimas. Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės ir kt. dainos. Išlieka ryškūs regioniniai dainų stiliai: dzūkų lyrizmas, aukštaičių daugiabalsės sutartinės.

LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ SKIRSTYMAS

DARBO DAINOS

Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis, būtent: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių, kanapių apdorojimo darbų, ganymo, malimo, verpimo, audimo, skalbimo, medžioklės, žvejų dainos. Savita kai kurių darbo dainų funkcinė priklausomybė. Pavyzdžiui, rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Yra dainų grupių, kurių specifiką nusako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir pan. Piemenų šūksnių skyrimas darbo dainoms yra sąlygiškas, remiamasi tik funkciniu pagrindu. Šūksniai, kaip trumpi kūrinėliai, turintys poetinį ir muzikinį ritmą (kai kuriuose pastebima ir melodijos pradmenų), yra trumpųjų pasakymų sudedamoji dalis. Didžiausią dalį vis dėlto sudaro dainos, kurių nespraudžiame į papročių nužymėtus rėmus. Pavyzdžiui, arimo dainos nesusijusios su žemdirbio praktika: jos visiškai atitrūkusios nuo siauros praktinės bei maginės paskirties. Čia arimo tema dažnai lieka tik fonas žmonių tarpusavio santykiams vaizduoti. Dirbant specifinius moterų darbus, pavyzdžiui: verpiant, audžiant, ir dainuojant tų darbų dainas, dėmesys krypsta į rankų darbą ir matomus jo rezultatus: apdainuojamos plonos drobės, margi raštai ir pan. Netgi tokį sunkų darbą kaip malimas lydėjo daina – trumpa, neįmantri, improvizuota (tvirtai suaugusi su darbo ritmu). O ilga, lyriška daina apdainuodavo sunkią malėjos dalią. Šiandien nudailintas ir grakštus darbo dainų tekstas pirmiausia mus žavi savo melodija ir paprastumu:

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1100 žodžiai iš 3574 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.