Lietuvių liaudies dainos vestuvių dainos
5 (100%) 1 vote

Lietuvių liaudies dainos vestuvių dainos

Piršlybų ir vestuvių dainos

Tradiciniai šeimos kūrimo papročiai ir apeigos. Norint suprasti vestuvių poeziją, būtina turėti prieš akis senąsias vestuves. Piršlybų bei vestuvių papročiai, apeigos buvo dirva atitinkamoms dainoms, ir dabar padeda jas pažinti, suprasti.

Vestuvės – itin reikšmingas įvykis, didžiulė šventė žmogaus gyvenime. Tai naujos šeimos, turinčios pratęsti gimine, būti jos nemirtingumo laidas, pradžia. Šioje šventėje jaunieji dalyvauja kaip subrendę sąmoningi pagrindinai “kaltininkai”, ir jiems skiriamas visas šeimos, giminės, kaimo jaunimo dėmesys. (Kiti du žmogaus gyvenimo įvykiai – gimimas ir mirtis – “kaltininkų” dar ar jau nesuvokiami. Dar viena žmogaus gyvenimo riba – branda – tradicinėje lietuvių kultūroje nėra taip ryškiai pažymima.)

Lietuvių piršlybos ir vestuvės buvo sudėtingos ir prašmatnios. Tai matyti iš labai plataus Veliuonos apylinkių papročių aprašymo, kurį yra pateikęs Antanas Juška (“Svotbinė rėda”, 1880). Iš šio aprašymo galima įsivaizduoti, kokia nepaprastai sudėtinga papročių ir apeigų visuma. Būta čia gražaus rūpinimosi jaunaisiais, jų būsimu gyvenimu, bet kartu ir asmens orumą, savigarbą įžeidžiančių dalykų. Šiuos papročius ir apeigas į dalis ir epizodus galima šitaip suskirstyti: I dalis – piršlybos (pažintuvės, piršlybos, žvalgytuvės, sutartuvės, sužadėtuvės, kvietimas į vestuves); II dalis – vestuvės (mergvakaris jaunojo išleistuvės, sutiktuvės, jaunųjų išvykimas į jungtuves ir grįžimas iš jų, vadavimas, dovanų rinkimas, kraičio išvežimas, išvažiavimas į jaunojo pusę, sutiktuvės, sugultuvės, prikeltuvės, gaubimas, marčpietis, pabaigtuvės); III dalis – grįžtuvės (sugrąžtai ir atgrąžtai). Taip, beje, skirstomos ir piršlybų, vestuvių dainos. O pavieniai papročių ir apeigų epizodai savo ruožtu susideda iš galybės įvairių veiksmų, turinčių religinę, ūkinę arba žaidybinę reikšmę. Pavyzdžiui, piršlybų derybas lydi keitimasis dovanėlėmis, vaišinimas. Jos sutvirtinamos viešu pasibučiavimu, sužiedavimu

ir kitais papročių teisėje svarbiais veiksmais. Kiti vestuvių veiksmai (ėjimas apie stalą, sėdėjimas ant duonkubilio, avikailio, šaudymas, laužų degimas), manoma, susiję su senaisiais tikėjimais, galėjo lemti antgamtinių jėgų prielankumą jaunajai, padėti apsisaugoti nuo pavojų, sulaukti vaikų, būti turtingai ir pan. Dar kiti dalykai (dovanų rinkimas, “vištų vogimas”) turėjo ūkinę reikšmę ar buvo virtę žaidybiniais, “teatriniais” vestuvių elementais (piršlio “korimas” , mitulio penėjimas, svočios išvežimas į pirtį gelda, vestuvių persirengėlių išdaigų ir t.t. ).

Apskritai vestuvės – daugiasluoksnis reiškinys, kur susiplaka vos besuvokiami tolimos senovės dalykai ir dabarties interesai, santykiai, išgyvenimai. Realus gyvenimas tarsi įsiliedavo į apeigas. Ir kokių čia nėra tradicinių vestuvių vaidmenų! Jaunasis ir jaunoji, piršlys ir svočia, pabroliai ir pamerges, kviesliai ir kraitvežiai, mitulys ir “stirnikės”, teisėjai ir budelis, “netiktieji jaunikiai” ir kiti pokštininkai – visi paklusdavo tradiciniam etiketui, vaidybai ir žaidimui. Kai kurie veikėjai išsiskirdavo savitais drabužiais ir regalijomis, ženklais. Antai kaip išradingai piršlys būdavo išdabinamas Kupiškio apylinkėse, matyti iš šitokio aprašymo:

“Važiuojant piršliui namo, moterys jį juokingai aprėdo. Padaro iš šiaudų tam tikrą piršlio gyverį, arba kepurę. Gyveris apkamšytas gaidžio plunksnomis, kaspinais, juostelėmis, popieriais

ir žibuliais (blizgučiais). Per petį perjuosta iš šiaudų nupintą juostą, kartais pritaiso šiaudų kardą. Pasidaro šiaudinį šautuvą. Piršlio trinyčių kišenes prikrauna akmenų. Visaip išsidarkoma ir iš jo vežimo, prikaišioja kačergas, pušines pašluostes ir šluotražius, gale vežimo pritaiso lopšį, vyžas, į vidų prikrauna senų geldų, puodų, krepšių. O patį arklį apvelka suplyšusiais drabužiais, priešakines kojas apmauna senomis kelnėmis. Mirk iš juoko, pamatęs tokią baidyklę.”

Per vestuves gaminami ir specialūs valgiai. Ypač įspūdingas esti pyragas – karvojus. Aplipindavo jį įvairiausiais iš tešlos padarytomis figūrėlėmis, jis būdavo milžiniškas, užimantis visą krosnį! Vestuvių proga tvarkoma, gražinama ir aplinka: trobos, kiemas, daromi, puošnūs vartai, pakelėse statomi “žibintai” iš burokų, uždegami laužai ir pan.

Nekasdieniškas vestuvių karnavalas, trunkąs beveik visą savaitę, išjudindavo sėslius valstiečius: dingdavo įprastas santūrumas, žmonės užsikrėsdavo bendru šventės šurmuliu, atsiverdavo slopinamos galios – ir giliausi jausmai, ir siausmo, išdaigų troškulys. Nenuostabu, kad toji psichologinė dirva buvo palanki ir meninei kūrybai. Vestuves lydėjo graudūs verkavimai, pompastiškos prakalbos (oracijos), mįslingi dialogai, komiškos pantomimos, iškilmingi šokiai ir daugybė dainų. Vestuvių dainos – pačios gražiausios, jų gausiausia visoje lietuvių dainuojamojoje tautosakoje: žinoma daugiau kaip 2100, o su variantais užrašyta per 100 000.

Dainų žanrai. Vestuvių dainos įvairiai susijusios su papročiais ir apeigomis. Vienos juos tik vaizduoja, kitos turi savitą paskirtį ceremoniale. Šitos
apeigines

funkcijos buvo pagrindas išsiskirti atskiriems žanrams. Iš tokių pažymėtinos dovanų rinkimo ir vaišių prašymo dainos. Galima sakyti, kad tai taikomasis

menas. Dainomis visų pirma siekiama praktinių tikslų. Tikslai lemia ir teksto vaizdus, motyvus, kompoziciją. Čia vestuvininkų širdims suminkštinti naudojamos

įvairios gudrybės: jie ir giriami, glostomi jų savimeilė (“mūsų svoto pilni gurbai avelių, pilni aruodai kvietelių, kaupelio semti nenusemti”), ir peikiami, kai dovanoja smulkų varinį skatiką (“mūs katilėliai nekiauri, mes katilėlių nelopom”), netrunka dainininkai ir visokiais žodžiais išvadinti. Išjuokiant svočios pyragą, dainuojama:

Ant ašakos Gali Kauną

Atsistojęs Pamatyti,

Gali Kauną Kaune žmones

Pamatyti, Suskaityti.

Kai kuriose vietovėse tas dainas dar ryškiau išskiria priedainis “ačiū ačiū”, “ačiū jam” ir pan. Todėl šios dainos vadinamos ačiavimais.

Kitą ryškų vestuvių dainų žanrą sudaro vestuvininkų apdainavimai. Dauguma jų – komiški. Jais pašiepiami jaunieji, piršlys, svočia, pajauniai ir pamergės, muzikantai ir kt. Apdainavimai labai atitiko vestuvių puotos, triukšmo ir išdaigų nuotaiką. Savo giliomis šaknimis jie siejosi su senu vestuvių apeigose apsimestiniu jaunojo ir jaunosios pusės priešiškumu, kova. Tas tariamai priešiškas nusiteikimas reikalavo išjuokti svetimo pulko žmonių išvaizdą, būdą, elgesį, protą, turtą ir kt. Tokiose dainose kartais pastebime, kad palyginamoji detalė užgožia viską, išauga iki savarankiško vaizdo. Štai kaip išjuokiami svoto dantys:Tarp ratų duntų karklaliai augo.

Ciuk ciuk, kiaulala, dobilėlių ėsti,

Ciba riba, ožkela, karklų griaužti,

Pargydami piemenėliai rykščių laužtų.

Šitas hiperbolizavimas, išvaizdos pašiepimas būdingas senovinei meninei mąstysenai. Vėlesniuose apdainavimuose pasitaiko ir kitokio šmaikštavimo. Pavyzdžiui, pajuokiamas svoto būdas; lankstymasis prieš menkystes:

Kalala vuodegialį

Vikstėrėlio,

Sotėlis kepuralį

Kilstėrėjo.

Šiaip apdainavimuose vyrauja prasimanymo komizmas. Šitokios “žaidimo taisyklės” buvo visiems priimtinos, niekas neįsižeisdavo, priešingai, nuotaikingai vaidindavo apeiginės “dramos” komiškuosius epizodus. Gebėjimas persikelti į apeiginę meninę tikrovę, atsiplėšti nuo kasdienybės, ją išjuokti prasimanymais – įdomus tradicinės kultūros reiškinys.

Iškilmingų, išaukštinančių apdainavimų lietuvių vestuvėse taip pat būdavo. Kiek dažniau girdavo jaunuosius, lygindavo su dangaus šviesuliais. Tačiau šitokių himnų nedaug tesukurta. Aukštinimas prasiverždavo daugiausia iškilmingomis oracijomis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1201 žodžiai iš 3980 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.