Lietuvių liaudies dainos1
5 (100%) 1 vote

Lietuvių liaudies dainos1

Kas yra liaudies muzika

Liaudies muzika, muzikinis folkloras- liaudies meno šaka; liaudies kuriami ir atliekami vokaliniai, instrumentiniai ir vokaliniai instrumentiniai kūriniai. Dažnai būna susijusi su liaudies choreografija, kai kada su teatru ar kitomis liaudies meno šakomis. Atsirado pirmykštėje bendruomenėje. Egzistuoja nerašytiniu būdu; pagal atlikimo tradicijas perteikiama iš kartos į kartą. Toks perteikimas visada sąlygojo įvairių variantų atsiradimą, kiekybinę ir kokybinę atranką, buvo veikiamas talentingų liaudies muzikantų – akynų, aoidų, ašugų, griotų, gusanų, menestrelių, skomorochų, špylmanų. Liaudies muzika daugiausiai kurta valstiečių. (miesto muzika folkloras vėlesnės kilmės); visada turi sąsajų su darbu, apeigomis ar kitomis žmogaus veiklos sritimis; jai būdinga tematikos, žanrų meninės išraiškos priemonių įvairovė, sąlygota funkcinės paskirties, tautos (etninės grupės) gyvenimo sąlygų (geografinių, politinių, ekonominių), papročių.

Liaudies muzikoje susiformavo saviti garsinių sistemų ( Dermė) ir faktūros tipai, melodikos, temperacijos, ritmikos, harmonijos, muzikinės formos pagrindai, sukurta daug muzikos instrumentų. Pagal faktūra liaudies muzika būna monofoninė (monodinė, unisoninė, antifoninė), burdoninė, heterofoninė, homofoninė harmoninė ir polifoninė. Kiekvienos etninės grupės liaudies muzikai, vad. muzikos dialektui , būdinga savitos meninės išraiškos priemonės; artimų muzikų dialektų visuma sudaro etninę (šalies, tautos) muzikos kultūrą. Pagal liaudies muzikos svarbiausiųjų išraiškos priemonių bendrumą atskiros ( dažnai gretimos) tautos įjungiamos į dideles muzikines etnines bendrijas.

Europos tautų liaudies muzikai būdinga diatoninis pagrindas, sandaros ir atlikimo tradicijų stabilumas, harmoninis mastymas, repriziškumas; gausu įvairių faktūros vokalinės ir instrumentinės muzikos rūšių, paplitęs dainos žanras.

Liaudies muzika ar jos elementai plačiai vartojama kompozitorių profesionalų kūryboje; ją fiksuoja ir tyrinėja muzikinė etnografija ir muzikinė folkloristika.

Lietuvių liaudies dainos

Liaudies muzika yra sudėtinė kiekvienos tautos folkloro dalis. Tai menas, perduodamas iš kartos į kartą. Muzikinį folklorą sudaro dainos, šokiai ir instrumentinė muzika. Lietuviškas folkloras taip pat turi šias svarbias dalis.

Lietuvių tautos istorija rodo, kad jų protėviai nuo senų senovės savo gyvenimą siejo su žemės darbais. Žemė buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, svarbiausi rūpesčiai ir džiaugsmai. Pagal tikėjimą lietuviai buvo pagonys. Jie dievino gamtą, tikėjo žmonių pavirtimu medžiais, akmenimis ar gyvais gamtos padarais. Visa tai formavo tautos būdą, dvasią ir tuo pačiu, meną.

Dainos sudaro didžiąją dalį lietuviško muzikinio folkloro. Balsu, melodijomis išreiškiami patys giliausi žmogaus jausmai. Lietuvių liaudies dainos švelnios, lyriškos ir dažniausiai liūdnos. Tekstuose atsispindi gamtos vaizdai, žvėrių ir paukščių gyvenimas. Dainuojama ir apie skaudžią našlaičių dalią, sunkų žemdirbio triūsą, švelnius mergelės ir bernelio jausmus. Dainose labai daug palyginimų. Žmogaus gyvenimas lyginamas su augalų, ypač medžių, gyvenimu, prašoma paukščių ir žvėrių pagalbos. Dainų tekstuose dažni mažybiniai žodeliai: mergelė vadinama lelijėle, eglele, darbščiąja bitele; bernelis – dobilėliu, sakalėliu, bijūnėliu ir t.t.. Šie žodžiai suteikia lietuvių liaudies dainoms ypatingo švelnumo.

Dainų melodijos jautriai seka poetinį tekstą. Jos dažniausiai siauros apimties(tercijos, kvartos- kvintos ribose). Pačios seniausios melodijos ilgainiui tapo maginėmis formulėmis, savotišku burtažodžiu. Tai reiškia, kad daugelis melodijų buvo dainuojamos skirtingais tekstais.

Lietuvių liaudies dainų ritmas gana sudėtingas. Tai tarsi gyvas pasakojimas, nuolat besikeičiantis ir vis bėgantis tolyn. Jį gana sunku užrašyti, nes dažnai kinta metras, gausu fermatų.

Tai svarbiausi lietuvių liaudies dainų bruožai, atspindintys tik joms būdinga nuotaiką ir savitumą.

Lietuvos etnografinės sritys.

Lietuvos teritorija nėra labai didelė. Tačiau atskirose srityse žmonių gyvenimas skiriasi. Šie skirtumai ryškūs kalboje, buityje, papročiuose, savitumas pastebimas ir dainuojamose dainose.

Dzūkų dainos.savo dainomis nuo seno garsėja dzūkų kraštas. Žmonės jį praminė Dainava. Tai pietryčių Lietuvos dalis, kurioje daug kalvų, šilų, upių, ežerų ir nederlingos žemės plotų. Dzūkijoje paprastai dainuodavo vienbalses dainas. Jos nepaprastai gražios, dainingos ir dažniausiai liūdnos. Dzūkų dainų ritmas gana sudėtingas,- dažnai besikeičiančiu metru, nereguliariai pasikartojančiais akcentais, kuriantis laisvo, nesuvaržyto pasakojimo įspūdį.

Šiaurės aukštaičių dainos. Kita Aukštaitijos dalis, Šiaurės rytų aukštaitija, savo dainomis ryškiai skiriasi nuo Dzūkijos. Šiaurės aukštaičiai dainavo daugiabalses dainas. Jų dainos linksmos, daug paprastesnio ritmo. Melodijos žvalios ir energingos, nes jose dažnai girdime trigarsio tonacijas.

Žemaičių dainos. Žemaitija į smulkesnius rajonus neskirstoma. Kaip ir Šiaurės rytų aukštaičiai, žemaičiai mėgo daugiabalses dainas. Tik jos šiek tiek švelnesnės, dainingesnės. Be to, žemaičiai
savo melodijose mėgo išskirti aukščiausiąją gaida ir ją patęsti. Tai skiriamasis žemaičių dainų bruožas.

Lietuvių liaudies dainų žanrai

Liaudies dainomis džiaugėsi ir lengvino darbą daugelis žmonių. Todėl dainų buvo sukurta nepaprastai daug. Jos skirstomos žanrais: vaikų, darbo ir buities, apeigų, liaudies kovų, socialinio protesto ir kt. Dainos.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 834 žodžiai iš 2728 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.