REFERATAS
Lietuvių liaudies dainos
Turinys
Įvadas………………………………………………………………………………….. ………3
Lietuva – dainų šalis……………………………………………………………………………4
Senoviškos ir naujoviškos dainos; rimas ir ritmas…………………………………………..5
Giesmės; jų įtaka dainoms…………………………………………………………………….6
Lietuvių liaudies dainų švelnumas……………………………………………………………7
Poetinės dainų priemonės……………………………………………………………………..8
Sutartinės………………………………………………………………………………………9
Vestuvinės dainos…………………………………………………………………………….10
Vaikų dainos………………………………………………………………………………….11
Raudos……………………………………………………………………………………….. 12
Darbo dainos………………………………………………………………………………… 13
Lopšinės……………………………………………………………………………………… 14
Dainos apie gamtą……………………………………………………………………………15
Jaunimo ir meilės dainos…………………………………………………………………….16
Kalendorinės dainos………………………………………………………………………….17
Istorinės ir kovos už laisvę dainos………………………………………………………….. 18
Lietuvos kraštų dainos……………………………………………………………………… 19
Dzūkų dainos…………………………………………………………………………………20
Suvalkiečių dainos……………………………………………………………………………21
Aukštaičių dainos…………………………………………………………………………….22
Žemaičių dainos………………………………………………………………………………23
Mažosios Lietuvos (Prūsų lietuvių) dainos………………………………………………….24
Išvados…………………………………………………………………………………………25
Literatūra……………………………………………………………………………………. 26
Įvadas
Šią temą “Lietuvių liaudies dainos” pasirinkau todėl, nes maniau rasianti
apie jas daug informacijos. Ir neapsirikau. Buvo įdomu daugiau sužinoti
apie šias dainas, jų rūšis, kaip jos atsirado ir visa kita. Įsiskaičius į
dainos žodžius, nesunkiai galima suprasti, kad lietuviai jose apdainuodavo
savo išgyvenimus, darbus… Kadangi lyrizmas buvo svarbiausias lietuvių
liaudies dainų bruožas, tai dažnai juose atsispindėdavo gilus jausmų
išsakymas, reiškimas, nuoširdumas. Manau prasmingi dainų žodžiai joms
suteikė labai daug pliusų.
Lietuva – dainų šalis
Lietuva – dainų šalis. Lietuviams daina – antroji kalba, jos gaida. Kai
žmonės pradėjo kalbėti, pradėjo ir dainuoti. Dainos Lietuvos kaime
skambėdavo nuo amžių. “Dainuodavo būriais traukdami į darbą ir grįždami iš
darbo vyrai ir moterys. Niūniuodavo motinos, supdamos kūdikį, ir jaunos
marčios, sukdamos girnų akmenį, susimąsčiusios apie savo sunkią dalią.
Dainuodavo jauni broleliai, tėvynės ginti ar naktigonėn išjodami. Daina
skambėdavo piemenėliui gyvulius raliuojant, taip pat šienpjovio plačius
dalgio mostus lydėdama. Ją traukdavo ir jaunas žvejys, išplaukdamas į jūrą,
su ilgesiu žvalgydamasis kopomis vaikščiojančios žvejų mergytės. O ką
besakyti, kai ateidavo darbo pabaigtuvės, vestuvės ar šiaip linksmos
sueigos, pobūviai, kada kiekvienas, savo vargą, skurdą ir nedalią pamiršę,
traukdavo dainas, giesmeles iš pilnos krūtinės.
Taip žmonės dainavo ir kūrė savo dainas, perduodami jas iš kartos į
kartą – motina dukteriai, tėvas sūnui, vis naujais vaizdais jas
praturtindami, naujais melodiniais vingiais ir puošmenomis pagražindami.
Liaudis kuria ir dainuoja savo dainas ir dabar.” (J. Čiurlionytė )
Liaudies dainose daug metaforų, epitetų, palyginimų. Kareivėlis
“rasele pasikloja, miglele užsikloja” , martelei “pražydo vargo žiedelis
tarpe anytos vartelių” ir “daineles, giesmeles po kojų pamynė”. Dainose
juodoji žemelė yra geroji globėja. Saulelė šildo, globoja piemenėlius,
našlaitėlius. J.Čiurlionytė rašo, kad lietuviui “šiaurus vėjas – nelaimė,
neganda, likimo permaina. Tamsūs debesys – vargeliai, rūpestėliai. Tipingi
taip pat yra palyginimai dainose: motinos – su “balta gulbele” , su
“mėlynų marių putele”; liūdinčios, dūsaujančios motinos – su siūbuojančia
egle. Tėvas lyginamas su ąžuolu,
klevu, “pilku karvelėliu”. Bernelis
liaudies poezijoje – “dobilėlis” , :bijūnėlis” , “sakalėlis” , “ąžuolėlis”
, “berželis”. Mergaitė lyginama su “balta lelijėle” . “šilo uogele” ,
“darže rūtele” , “sedulėle” , “liepele” , “vyšnele” , “raiba antele”.
Didelę reikšmę turi ir dangaus kūnai, jie personifikuojami kaip savarankiai
veikiantieji asmenys, ypač epinėje, mitologinėje poezijoje. Kai našlaitė
teka, dainose saulė, mėnuo, žvaigždės ir sietynas brolelis “lauku palydi”
, žvaigždė seselė “vainiką pina”. (J. Čiurlionytė)
Savo tėviškės pasiilgusi martelė virsta gegute, atskrenda į vyšnių
sodą ir kukuoja, kol namiškiai ją atpažįsta ir pasikviečia į namus “už
balto stalelio”. Kas kelintoje dainoje “aukso pasagėlės” , “šilko
kamanėlės” , “sidabro naščiai” , “šilkiniai pasaitėliai” , “rausvo vario
laivelis” , “deimanto langeliai” , “marmuro staleliai”. Taigi lietuvių
liaudies dainos yra nepaprastai poetiškos, švelnios, pilnos tyro džiaugsmo,
svajonių, prasmės, kaip ir pati Lietuvos gamta, kaip ir jos žmonės.
Senoviškos ir naujoviškos dainos; rimas ir ritmas
Strofingumas yra dar būdingesnis dalykas lietuvių liaudies dainoms, negu
jų paralelizmai. Netekusios strofingumo dainos yra arba naujesnės
formacijos, arba iškraipytos, netekusios savo senosios formos. Senesnės
dainos išlaikė ir kitas būdingas savybes: jų ritmas visada vienodas, o
pasakojamasis elementas nepainiojamas su aprašomuoju.
Senųjų dainų rimas yra atsitiktinis dalykas. Kadangi dainos mėgsta
mažybinius žodžius, tai kartais rimas atsirasdavo savaime, bet sąmoningai
liaudis seniau jų niekuomet nevartodavo. Visada rimuotos buvo tik nerimtos
dainos, vadinamosios dainuškos, kurias senieji kaimo dainininkai seniau
vadindavo lojimais.
Šoko žydai ir čigonai,
Paskui šoko geri ponai.
Šoko vyžos ir čebatai,
Paskui šoko gryni padai.
Daug dainų, dainuojamų kurį darbą dirbant, turi to darbo judesių ritmą
(linarūčio, skalbtinės, staklinės, šienapjūčio, šoktinės ir daug kitų
dainų). Aiškus ir jotinių arba eitinių, daugiausia kariškių, dainų sąryšis
su žygiuojančių žmonių ar žirgų taktu. kitokio ritmo dainų jojant, einant,
šieną ar rugius pjaunant niekas ir neįstengtų padainuoti.
Giesmės; jų įtaka dainoms
Didelę kartojimų dalį galima išaiškinti chorine dainų kilme. Kunigas
Sabaliauskas ir suomių prof. Niemi, rinkę dainas tolimiausiuose D. Lietuvos
užkampiuose ir tyrę jų melodijas, pastebėjo kad patys daininikai griežtai
skiria dainas didelėm grupėm: vienas vadina dainuškomis (mūsiškai tariant,
dainomis), kitais – giesmėmis. Giesmė seniau buvo giedama dviejų ar kelių
asmenų dviem šalimais einančiom melodijom, o daina – vieno asmens ir viena
melodija. Giesmės vėliau supanašėjo su dainomis ir taip pat buvo pradėtos
dainuoti vienu balsu, nors jas ir žmonių kuopa dainavo. Šis procesas ne tik
suvienodino giesmių ir dainų melodiją, bet pakeitė ir giesmės struktūrą
(sudėtį), kuri kadaise žymiai skyrėsi nuo dainų struktūros.
Giesmės darė įtakos dainoms dar vienu atžvilgiu – padėjo susidaryti
strofoms (posmams). Rinkėjas ir giedotojas, kartodami tą pačią frazę, tik
kitokiais žodžiai (sinonimais), sudarė atskirus išbaigtus giesmės vienetus.
Giesmė – žmonių būrio poezija, daina – daugiau individualinės (vieno
asmens) nuotaikos reiškėja, todėl giesmėje daugiau epinės dvasios, negu
dainose. Kai kuriose šakotose dainose, iš esmės lyrinėse, nėra joms įprastų
lyrinių savybių: jausmas reiškiamas epinėmis priemonėmis.
Lietuvių liaudies dainų švelnumas
Svarbiausias liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmų
išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas.Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų
tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų,
vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas.
Tuo jos iš pirmo žvilgsnio jau pasirodo kaip iš pačios liaudies kilę
kūriniai. Iš dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos
prisidėjusi, arba ar žmogus, gerai pažįstąs klasikinę literatūrą, įsijautęs
į liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą.
Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra mūsų
laikais ir kokia daugiausia buvo praėjusiais amžiais, nėra tikras meno
istorijos objektas. Jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai jos tekstas
dažniausiai tėra paikas, be rimtesnės minties rimavimas arba nešvankios
dviprasmybės, o melodija savo charakteriu yra tokia nereikšminga, kad ji
lygiai gerai pritiktų ir kiekvienam kitam tekstui.“ Šio tvirtinimo visai
negalima taikinti lietuvių liaudies dainoms. Nors jose nerandame gilios
išminties, tačiau čia viskas teisingai mąstoma, giliai
jaučiama ir
dorovinga.Osianas sako: ,,Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčių
širdyje.“ Šis pasakymas visiškai tinka ir lietuvių dainoms. Iš jų dvelkia
švelnus, elegiškas tonas, ir jis sklinda ne iš nesutramdomos, bet iš
skaisčios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilginčios širdies.
Poetinės dainų priemonės
Visas vaizdingąsias priemones, kuriomis naudojasi individualiniai
poezijos kūrėjai, randame ir liaudies dainose. Seniausias dainų įvaizdis
yra paralelizmas, atsiradęs čia dar tada, kai žmonės gamtoje matė tuos
pačius reiškinius, kaip ir savo gyvenime. augalų, gyvulių ir paukščių
pavidalas primindavo jiems paties žmogaus pavidalą, o jų garsai ir judesiai
– žmogaus judesius, reiškiančius kurį nors jausmą.
Paralelizmai dainose atsirado kaip tam tikros pasaulėžiūros padarinys.
Du gretimuosius vaizdus žmonės pastatė vieną šalia kito (arba du šalia
trečio) nejučiomis, nė kiek nesirūpindami tokiais įvaizdžiais savo dainą
papuošti. Vaizdų gretinimo pagrindas šios rūšies paralelizmui yra dviejų
veikėjų panašumas.
Daugiausia dainose mažybinių žodžių (deminutyvų), kurių prasmė beveik
visada maloninė. Lietuvių dainos mažybines ir malonines formas daro ne tik
iš daiktavardžių ar būdvardžių, bet ir iš kitų kalbos dalių – iš nekaitomų
prieveiksmių („namolio“ iš „namo“) ir net iš garsiažodžių (lyliūtė lylia,
rylia ryluži, ai da aiduži).Paralelizmai, palyginimai ir metaforos yra patys svarbiausieji mūsų
dainų įvaizdžiai, pagal kuriuos galime spręsti apie meninę jų vertę. Nuo
epitetų ir deminutyvų, teikiančių dainai švelnaus lyrizmo ir ypatingų
niuansų (atspalvių), meninis dainos įspūdis taip pat praeina, bet jų
reikšmė antraeilė. Epitetai ir deminutyvai yra nelyginant gražių rūmų
vidaus ornamentai, kurie vieni negali paslėpti jų nevykusios struktūros.
Sutartinės
Sutartinės – dainų žanras, iki mūsų dienų išlaikęs žilą senovę. Tai
daugiabalsis dainavimas, kur pagrindinę melodiją plėtoja vienas balsas, o
antrasis jam tik pritaria. Tokiu būdu vienu metu skamba kelios sujungtos