Lietuvių liaudies dainos1
5 (100%) 1 vote

Lietuvių liaudies dainos1

REFERATAS

Lietuvių liaudies dainos

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………….. ………3

Lietuva – dainų šalis……………………………………………………………………………4

Senoviškos ir naujoviškos dainos; rimas ir ritmas…………………………………………..5

Giesmės; jų įtaka dainoms…………………………………………………………………….6

Lietuvių liaudies dainų švelnumas……………………………………………………………7

Poetinės dainų priemonės……………………………………………………………………..8

Sutartinės………………………………………………………………………………………9

Vestuvinės dainos…………………………………………………………………………….10

Vaikų dainos………………………………………………………………………………….11

Raudos……………………………………………………………………………………….. 12

Darbo dainos………………………………………………………………………………… 13

Lopšinės……………………………………………………………………………………… 14

Dainos apie gamtą……………………………………………………………………………15

Jaunimo ir meilės dainos…………………………………………………………………….16

Kalendorinės dainos………………………………………………………………………….17

Istorinės ir kovos už laisvę dainos………………………………………………………….. 18

Lietuvos kraštų dainos……………………………………………………………………… 19

Dzūkų dainos…………………………………………………………………………………20

Suvalkiečių dainos……………………………………………………………………………21

Aukštaičių dainos…………………………………………………………………………….22

Žemaičių dainos………………………………………………………………………………23

Mažosios Lietuvos (Prūsų lietuvių) dainos………………………………………………….24

Išvados…………………………………………………………………………………………25

Literatūra……………………………………………………………………………………. 26

Įvadas

Šią temą “Lietuvių liaudies dainos” pasirinkau todėl, nes maniau rasianti

apie jas daug informacijos. Ir neapsirikau. Buvo įdomu daugiau sužinoti

apie šias dainas, jų rūšis, kaip jos atsirado ir visa kita. Įsiskaičius į

dainos žodžius, nesunkiai galima suprasti, kad lietuviai jose apdainuodavo

savo išgyvenimus, darbus… Kadangi lyrizmas buvo svarbiausias lietuvių

liaudies dainų bruožas, tai dažnai juose atsispindėdavo gilus jausmų

išsakymas, reiškimas, nuoširdumas. Manau prasmingi dainų žodžiai joms

suteikė labai daug pliusų.

Lietuva – dainų šalis

Lietuva – dainų šalis. Lietuviams daina – antroji kalba, jos gaida. Kai

žmonės pradėjo kalbėti, pradėjo ir dainuoti. Dainos Lietuvos kaime

skambėdavo nuo amžių. “Dainuodavo būriais traukdami į darbą ir grįždami iš

darbo vyrai ir moterys. Niūniuodavo motinos, supdamos kūdikį, ir jaunos

marčios, sukdamos girnų akmenį, susimąsčiusios apie savo sunkią dalią.

Dainuodavo jauni broleliai, tėvynės ginti ar naktigonėn išjodami. Daina

skambėdavo piemenėliui gyvulius raliuojant, taip pat šienpjovio plačius

dalgio mostus lydėdama. Ją traukdavo ir jaunas žvejys, išplaukdamas į jūrą,

su ilgesiu žvalgydamasis kopomis vaikščiojančios žvejų mergytės. O ką

besakyti, kai ateidavo darbo pabaigtuvės, vestuvės ar šiaip linksmos

sueigos, pobūviai, kada kiekvienas, savo vargą, skurdą ir nedalią pamiršę,

traukdavo dainas, giesmeles iš pilnos krūtinės.

Taip žmonės dainavo ir kūrė savo dainas, perduodami jas iš kartos į

kartą – motina dukteriai, tėvas sūnui, vis naujais vaizdais jas

praturtindami, naujais melodiniais vingiais ir puošmenomis pagražindami.

Liaudis kuria ir dainuoja savo dainas ir dabar.” (J. Čiurlionytė )

Liaudies dainose daug metaforų, epitetų, palyginimų. Kareivėlis

“rasele pasikloja, miglele užsikloja” , martelei “pražydo vargo žiedelis

tarpe anytos vartelių” ir “daineles, giesmeles po kojų pamynė”. Dainose

juodoji žemelė yra geroji globėja. Saulelė šildo, globoja piemenėlius,

našlaitėlius. J.Čiurlionytė rašo, kad lietuviui “šiaurus vėjas – nelaimė,

neganda, likimo permaina. Tamsūs debesys – vargeliai, rūpestėliai. Tipingi

taip pat yra palyginimai dainose: motinos – su “balta gulbele” , su

“mėlynų marių putele”; liūdinčios, dūsaujančios motinos – su siūbuojančia

egle. Tėvas lyginamas su ąžuolu,
klevu, “pilku karvelėliu”. Bernelis

liaudies poezijoje – “dobilėlis” , :bijūnėlis” , “sakalėlis” , “ąžuolėlis”

, “berželis”. Mergaitė lyginama su “balta lelijėle” . “šilo uogele” ,

“darže rūtele” , “sedulėle” , “liepele” , “vyšnele” , “raiba antele”.

Didelę reikšmę turi ir dangaus kūnai, jie personifikuojami kaip savarankiai

veikiantieji asmenys, ypač epinėje, mitologinėje poezijoje. Kai našlaitė

teka, dainose saulė, mėnuo, žvaigždės ir sietynas brolelis “lauku palydi”

, žvaigždė seselė “vainiką pina”. (J. Čiurlionytė)

Savo tėviškės pasiilgusi martelė virsta gegute, atskrenda į vyšnių

sodą ir kukuoja, kol namiškiai ją atpažįsta ir pasikviečia į namus “už

balto stalelio”. Kas kelintoje dainoje “aukso pasagėlės” , “šilko

kamanėlės” , “sidabro naščiai” , “šilkiniai pasaitėliai” , “rausvo vario

laivelis” , “deimanto langeliai” , “marmuro staleliai”. Taigi lietuvių

liaudies dainos yra nepaprastai poetiškos, švelnios, pilnos tyro džiaugsmo,

svajonių, prasmės, kaip ir pati Lietuvos gamta, kaip ir jos žmonės.

Senoviškos ir naujoviškos dainos; rimas ir ritmas

Strofingumas yra dar būdingesnis dalykas lietuvių liaudies dainoms, negu

jų paralelizmai. Netekusios strofingumo dainos yra arba naujesnės

formacijos, arba iškraipytos, netekusios savo senosios formos. Senesnės

dainos išlaikė ir kitas būdingas savybes: jų ritmas visada vienodas, o

pasakojamasis elementas nepainiojamas su aprašomuoju.

Senųjų dainų rimas yra atsitiktinis dalykas. Kadangi dainos mėgsta

mažybinius žodžius, tai kartais rimas atsirasdavo savaime, bet sąmoningai

liaudis seniau jų niekuomet nevartodavo. Visada rimuotos buvo tik nerimtos

dainos, vadinamosios dainuškos, kurias senieji kaimo dainininkai seniau

vadindavo lojimais.

Šoko žydai ir čigonai,

Paskui šoko geri ponai.

Šoko vyžos ir čebatai,

Paskui šoko gryni padai.

Daug dainų, dainuojamų kurį darbą dirbant, turi to darbo judesių ritmą

(linarūčio, skalbtinės, staklinės, šienapjūčio, šoktinės ir daug kitų

dainų). Aiškus ir jotinių arba eitinių, daugiausia kariškių, dainų sąryšis

su žygiuojančių žmonių ar žirgų taktu. kitokio ritmo dainų jojant, einant,

šieną ar rugius pjaunant niekas ir neįstengtų padainuoti.

Giesmės; jų įtaka dainoms

Didelę kartojimų dalį galima išaiškinti chorine dainų kilme. Kunigas

Sabaliauskas ir suomių prof. Niemi, rinkę dainas tolimiausiuose D. Lietuvos

užkampiuose ir tyrę jų melodijas, pastebėjo kad patys daininikai griežtai

skiria dainas didelėm grupėm: vienas vadina dainuškomis (mūsiškai tariant,

dainomis), kitais – giesmėmis. Giesmė seniau buvo giedama dviejų ar kelių

asmenų dviem šalimais einančiom melodijom, o daina – vieno asmens ir viena

melodija. Giesmės vėliau supanašėjo su dainomis ir taip pat buvo pradėtos

dainuoti vienu balsu, nors jas ir žmonių kuopa dainavo. Šis procesas ne tik

suvienodino giesmių ir dainų melodiją, bet pakeitė ir giesmės struktūrą

(sudėtį), kuri kadaise žymiai skyrėsi nuo dainų struktūros.

Giesmės darė įtakos dainoms dar vienu atžvilgiu – padėjo susidaryti

strofoms (posmams). Rinkėjas ir giedotojas, kartodami tą pačią frazę, tik

kitokiais žodžiai (sinonimais), sudarė atskirus išbaigtus giesmės vienetus.

Giesmė – žmonių būrio poezija, daina – daugiau individualinės (vieno

asmens) nuotaikos reiškėja, todėl giesmėje daugiau epinės dvasios, negu

dainose. Kai kuriose šakotose dainose, iš esmės lyrinėse, nėra joms įprastų

lyrinių savybių: jausmas reiškiamas epinėmis priemonėmis.

Lietuvių liaudies dainų švelnumas

Svarbiausias liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmų

išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas.Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų

tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų,

vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas.

Tuo jos iš pirmo žvilgsnio jau pasirodo kaip iš pačios liaudies kilę

kūriniai. Iš dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos

prisidėjusi, arba ar žmogus, gerai pažįstąs klasikinę literatūrą, įsijautęs

į liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą.

 Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra mūsų

laikais ir kokia daugiausia buvo praėjusiais amžiais, nėra tikras meno

istorijos objektas. Jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai jos tekstas

dažniausiai tėra paikas, be rimtesnės minties rimavimas arba nešvankios

dviprasmybės, o melodija savo charakteriu yra tokia nereikšminga, kad ji

lygiai gerai pritiktų ir kiekvienam kitam tekstui.“ Šio tvirtinimo visai

negalima taikinti lietuvių liaudies dainoms. Nors jose nerandame gilios

išminties, tačiau čia viskas teisingai mąstoma, giliai
jaučiama ir

dorovinga.Osianas sako: ,,Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčių

širdyje.“ Šis pasakymas visiškai tinka ir lietuvių dainoms. Iš jų dvelkia

švelnus, elegiškas tonas, ir jis sklinda ne iš nesutramdomos, bet iš

skaisčios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilginčios širdies.

Poetinės dainų priemonės

Visas vaizdingąsias priemones, kuriomis naudojasi individualiniai

poezijos kūrėjai, randame ir liaudies dainose. Seniausias dainų įvaizdis

yra paralelizmas, atsiradęs čia dar tada, kai žmonės gamtoje matė tuos

pačius reiškinius, kaip ir savo gyvenime. augalų, gyvulių ir paukščių

pavidalas primindavo jiems paties žmogaus pavidalą, o jų garsai ir judesiai

– žmogaus judesius, reiškiančius kurį nors jausmą.

Paralelizmai dainose atsirado kaip tam tikros pasaulėžiūros padarinys.

Du gretimuosius vaizdus žmonės pastatė vieną šalia kito (arba du šalia

trečio) nejučiomis, nė kiek nesirūpindami tokiais įvaizdžiais savo dainą

papuošti. Vaizdų gretinimo pagrindas šios rūšies paralelizmui yra dviejų

veikėjų panašumas.

Daugiausia dainose mažybinių žodžių (deminutyvų), kurių prasmė beveik

visada maloninė. Lietuvių dainos mažybines ir malonines formas daro ne tik

iš daiktavardžių ar būdvardžių, bet ir iš kitų kalbos dalių – iš nekaitomų

prieveiksmių („namolio“ iš „namo“) ir net iš garsiažodžių (lyliūtė lylia,

rylia ryluži, ai da aiduži).Paralelizmai, palyginimai ir metaforos yra patys svarbiausieji mūsų

dainų įvaizdžiai, pagal kuriuos galime spręsti apie meninę jų vertę. Nuo

epitetų ir deminutyvų, teikiančių dainai švelnaus lyrizmo ir ypatingų

niuansų (atspalvių), meninis dainos įspūdis taip pat praeina, bet jų

reikšmė antraeilė. Epitetai ir deminutyvai yra nelyginant gražių rūmų

vidaus ornamentai, kurie vieni negali paslėpti jų nevykusios struktūros.

Sutartinės

Sutartinės – dainų žanras, iki mūsų dienų išlaikęs žilą senovę. Tai

daugiabalsis dainavimas, kur pagrindinę melodiją plėtoja vienas balsas, o

antrasis jam tik pritaria. Tokiu būdu vienu metu skamba kelios sujungtos

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1526 žodžiai iš 5047 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.