Referatas
Lietuvių liaudies darbo dainos
Darbą
tikrino :
Lietuvių kalbos vyr.mokytoja
*******
Darbą
atliko:
8
klasės mokinė
*******
Kaunas 2005.
Įvadas
Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų
tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų,
vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas.
Visas vaizdingąsias priemones, kuriomis naudojasi poezijos kūrėjai,
randame liaudies dainose.
Liaudies dainos yra skirstomos į įvairias grupes, bet čia bus rašoma
būtent apie lietuvių liaudies darbo dainas.
Seniau kaimo žmonės dainas į pagalbą pasiteikė savo nuotaikai,
jausmams išreikšti, ūpui pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, ar per
pertraukas tapo tokia pačia būtinybe kaip ir dirbti.
Darbo dainos dainuojamos dirbant kokį nors darbą, kad laikas greičiau
prabėgtų, nebūtų labai nuobodu. Darbo dainų kilmė ir gyvavimas
neatskiriamai susiję su gamtos ciklu ir fiziniu darbu. Jos būdavo
dainuojamos kolektyve, arba po vieną.
Jei darbas monotoniškas, ramus, jis sužadina platesnius gyvenimo
apmąstymus. Šios dainos mėgsta mažybinius žodžius, todėl rimas kartais
atsirasdavo savaime, sąmoningai liaudis mažybinių žodžių niekuomet
nevartodavo.
Lietuvių darbo dainose mažybinės ir maloninės formos daromos ne tik iš
daiktavardžių ar būdvardžių, bet ir iš kitų kalbos dalių – iš nekaitomų
prieveiksmių („namolio“ iš „namo“) ir net iš garsiažodžių (lyliūtė lylia,
rylia ryluži, ai da aiduži). Jose yra vartojama daug šūksminių eilučių.
Šūksniai, kaip trumpi kūrinėliai, turintys poetinį ir muzikinį ritmą
(kai kuriuose pastebima ir melodijos pradmenų), yra trumpųjų pasakymų
sudedamoji dalis.
Priklausomai nuo darbo sunkumo šios dainos būdavo liūdnos arba
linksmos. Aišku, kuo darbas sunkesnis, tuo daina liūdnesnė, kuo lengvesnis
– tuo linksmesnė.
Darbo dainų skirstymas
Darbo dainos tūrėjo savo tvarką, suderintą su metų laikais, ir buvo
skirstomos į poskyrius atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas
jų rūšis: pavasarį skambėdavo arimo, vasarą – šienapjūtės, javapjūtės,
grikių rovimo, vėliau – linarovio, o rudenį ir žiemą kūlimo dainos. Prie
gamtos kaitos derinosi ir gyvulių ganymas: prasidėdavo pavasarį ir
baigdavosi vėlų rudenį. Visą tą laiką skambėjo ganymo dainos, raliavimai.
Šios dainos buvo skirstomos į buities ir lauko darbų dainas. Pvz.: Lauko
darbai – rugiapjūtė, avižapjūtė, kanapių darbai, , medžioklės, žvejų
dainos; buities darbai – skalbimas, malimas, verpimas, audimas ir dar daug
kitų.
Kai kurios darbo dainos turi to darbo judesių ritmą, tai –
linarūčio, skalbtinės, staklinės, šienapjūčio, šoktinės ir dar daug
kitokių. Kitokio ritmo dainų jojant, einant, šieną ar rugius pjaunant
niekas ir neįstengtų padainuoti.
Dar darbo dainos būdavo atliekamos tam tikru metu . Pavyzdžiui,
rugiapjūtės dainos: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Kai kurių
dainų specifiką nusako jų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai,
piemenų šūksniai, raliavimai ir pan.
Didžiausią dalį vis dėlto sudaro dainos, kurių nespraudžiame į
papročių nužymėtus rėmus. Pavyzdžiui, arimo dainos nesusijusios su
žemdirbio praktika: jos visiškai atitrūkusios nuo siauros praktinės bei
maginės paskirties. Čia arimo tema dažnai lieka tik fonas žmonių tarpusavio
santykiams vaizduoti. Dirbant specifinius moterų darbus, pavyzdžiui,
verpiant, audžiant, ir dainuojant tų darbų dainas, dėmesys krypsta į rankų
darbą ir jo rezultatus: apdainuojamos plonos drobės, margi raštai ir pan.
Senovėje moteriškieji ir vyriškieji darbai buvo daug labiau negu dabar
atsiskyrę, todėl ir dainose nusistovėjusi atskira, tam tikra bernelio ir
mergelės aplinka, su jais susiję daiktai. Pvz. Mergelės aplinkos dažna
detalė – darželis, staklelės, o bernelio – žirgelis, dalgelis.
Apie konkretaus darbo dainas
Malimo dainos – tai buvo labai sunkus darbas, jį lydėjo daina –
trumpa, neįmantri improvizuota (tvirtai suaugusi su darbo ritmu) ar ilga,
lyriška, apdainuojanti sunkią malėjos dalią.
Ganymo dainos – dažnai neapsiribodavo darbo tema. Vienų mintys