Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyvena. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, į kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.
Tautosakos kūriniai – dainos, pasakos, sakmės, mįslės ir kt. – dar ne taip seniai buvo žmonių gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rūpesčiuose ir džiaugsmuose, šventėse ir netekties gėloje. Tautosaką, arba folklorą suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį, kasdieninę išmintį. Įsiterpę į įprastinės buities tėkmę, į šiokiadienius ir šventes, darbus, žaidimus, ilgas vakaronių valandas, tautosakos kūriniai nėra tik tos buities trupiniai. Tiktai tautosakoje jaučiame nenutrūkstamą liaudies gyvenimo pulsą nuspėjame slaptas žmonių dramas, rūpesčius, ilgesį. Rašytiniai šaltiniai, iš kurių suvokiame praeitį, paviršiumi prašliaužia pro gyventojų daugumos pasaulėvaizdį. Vien tautosaka gali juos papildyti. Įdėmiai skaitoma liaudies kūryba tampa svarbiu socialinės – psichologinės patirties šaltiniu. Tokio šaltinio vertė neįkainojama.
Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas ir kt. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda ir kt. Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekami tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, buvo susiję su gamtos ciklu, žmogaus darbais bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų…Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.
Milžiniškas liaudies dainų lobynas ( apie 500 000 vienetų) sukauptas per pastaruosius du šimtmečius. Ankstesnių užrašymų stoka neleidžia konkrečiau spręsti apie ankstyvesnes dainos raidos stadijas, apie iš tolimos praeities išsaugotą vaizdų, temų branduolį. Tiesioginių žinių apie lietuvių dainas mūsų tūkstantmečio pradžioje neturime. Tėra užrašyta keletas teiginių apie baltų genčių dainas, kurios gali padėti suprasti ir lietuvių dainų praeitį. Pirmąkart prūsų karo daina paminėta 999 m. Vienuolis J. Kanaparijus aprašė, kaip vyskupą Adalbertą, atvykusį skelbti krikščionybės, pagonys prūsai nužudę ir, linksma daina „garbindami savo piktadarybę“, kiekvienas grįžo į savo namus. Apie jotvingių dainas užsimena lenkų istorikas J. Dlugošas (XV a.). Jis teigia, kad jotvingiai tiki, jog po mirties narsūs jų žygiai bus apdainuoti palikuonių. Tik netiesioginių prielaidų apie raudojimo paprotį Lietuvoje pateikia Livonijos eiliuotoji kronika (XIII a.) . Sąlygiškai, atsižvelgdami ą muzikines ypatybes, dainų tematiką, didžiąja dainų epocha, suformavusia poetinį stilių, galime laikyti XVI a. pabaigą – XVII amžių.
Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms išaugo pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Tautosaka imta užrašinėti ir publikuoti. XVIII a. pradžioje P.Ruigys į savo rankraštį lotynų kalba „Lietuvių kalbos tyrinėjimas“ pirmą kartą įtraukė keturis dainų tekstus. Trys iš jų buvo paskelbti 1745 m., išvertus patį veikalą į vokiečių kalbą. Per šį leidinį nuo amžiaus vidurio su lietuvių liaudies dainomis susipažino vokiečių rašytojai, filosofai ir meno kritikai. Pirmiausia lietuvių liaudies dainų grožį išgarsino G. E. Lesingas. Vėliau J.G.T. Herderis paskelbė 8 lietuvių dainas savo knygoje „Tautų dainos“ (1778-1779) . Viena iš jų – „Aš atsisakiau savo močiutei“ – skelbta jau ir P. Ruigio, labai patiko J. V. Gėtei. Jis ją pavartojo savo dramoje „Žvejė“ (1782) . Taip lietuvių liaudies dainos tampa žinomos ir ne Lietuvoje.
D. Sauka pagrindiniais laiko tris žanrus: darbo, vestuvinės bei karinės – istorinės dainos. Jie siejasi su svarbiausiomis valstiečiui gyvenimo sritimis: žemės darbai – gamybos sfera, vestuvės – šeimos santykiai, karas – didžiausias visuomenės sukrėtimas. Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės ir kt. dainos. Išlieka ryškūs regioniniai dainų stiliai: dzūkų lyrizmas, aukštaičių daugiabalsės sutartinės.
DARBO DAINOS