Lietuvių liaudies karo
dainos
2006
Pratarmė
Mes žinome daug lietuvių liaudies dainų, bet galbūt nepagalvojame, kokios jos paslaptingos, atskleidžiančios mūsų protėvių gyvenimą. Šiomis dainomis žmogus išreikšdavo savo džiaugsmą, liūdesį, jausmus… Liaudies dainų yra labai daug, jos skirstomos į vaikų, jaunimo, apeigų, darbo, meilės, vestuvių, karo ir k.t.
Senolių dainos mus domina todėl, kad per jas kiekvienas galime kur kas geriau pažinti save, savo tautą, jos kultūrą, netgi žmoniją, tik reikia į šias dainas pažiūrėti giliau, šiek tiek jausmingiau. Norint gerai suprasti liaudies daina reikia bent kiek išmanyti etnografiją.
Dainuojamoji tautosaka, anot folkloristų, suklestėjo XVI a. pab.-XVII a. Svarbiausias lietuvių liaudies bruožas lyrizmas-gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas. Dainos neturi vieno autoriaus, tai- kolektyvinė kūryba. Kūrinys užgimdavo vieno žmogaus širdyje ir galvoje. Išdainuotą kūrinį isimindavo kiti, truputi pakeite, dainuodavo kitiems, taip atsirado daug dainų variantų.
Dabar dainos yra ne tokios gyvibingos,daug kūrinių tebgyvuoja senesnių žmonių atmintyje,o jaunesni jų nebemoka, nebedainuoja, retai išgirsta ir iš savo senelių lūpų. Tačiau ir dabar renginių skirtų lietuvių tautosakai paminėti. Pavyzdžiui neseniai vykusiame Šilainių parapijos ateitininkų ,,Sutvaras‘‘ koncerte, skambėjo liaudies dainos (1.).
Mano mintis patraukė lietuvių liaudies karo dainos, nes šiose dainuose labai vaizdingai perteiktas ilgesys, skausmas. Taigi rašydama šį darbą stengsiuos daugiau, apie jas sužinoti.
1.
Karo dainos
Tradicinio kaimo valstietis buvo labai prisirišęs prie savo šeimos, prie gimtojo kiemo, laukų, kaimo ir savo noru nei už ką nebūtų palikę gimtųjų vietų. Tačiau norom nenorom vyrai ir jaunuoliai būdavo imami į karus ir kitus ginkluoto pasipriešinimo judėjimus, kurie pakeisdavo daugelio žmonių likimus ( nuniokodavo namus, nevienam be laiko atimdavo gyvybę…). Karo tarnyba taip pat labai skaudžiai atsiliepdavo ir korio ir jo namiškių gyvenimui.
Visa tai labai skaudžiai paveikdavo žmogų iki pat sielos gelmių, tas begalinis skausmas atsispindi liaudies karo dainose. Karo dainų sukurta labai daug: su visais jų variantais daugiau kaip 20 000! Šiose dainose mažai konkrečių asmenų, vietų, datų, vardų. Dainoms dar taikomas karinių- istorinių dainų terminas, nes čia minėti svarbūs visuomenės gyvenimo reiškiniai.
Karo dainos buvo kuriamos daug šimtmečių. Jas galima skirstyti į senąsias (klasikinio stiliaus- jos laikomos meniškiausiomis) ir naująsias. Apytikrė jas skirinti riba,- XVII amžius.
Senosios karo dainos
Semiausios Lietuvių karo dainos priklauso kovų su kryžiuočiais laikotarpiui. Kryžiuočiai daug karto plėšė ir degino mūsų kraštą. Vyko žūtbūtinė kova, buvo sprendžiamas tautos likimas. Patriotinės šių kovų nuotaikos išrekštos sutartinėse ,,Išjoja joja brolis į karą“, ,,Sudaičio“, ypač dainoje ,,Oi, lekia lekia gulbių pulkelis“. Tai pati populiariausia Lietuvos karo daina, užrašyta beveik visuose Lietuvos kampeliuose daugiau kaip 1000 kartų. Ši daina įvairiausiomis melodijomis po visą Lietuvą. Poetinis dainos turinys tai lyrinis pasakojimas, pagyvintas dialogais ir monologais. Šią dainą, kaip ir daugelį kitų karo dainų galime suskirstyti į tris pagrindines dalis:
• Kario išlydėjimas;
• Jo laukimas;
• Žinia apie mirtį ir gedėjimas.
Dainoje ,, Oi, lekia lekia…“ šykščiai praskleidžiamos emocijos- pareigos jausmas, mirties nuojauta, didžiulė seserų meilė, pasireškinti nepaliaujamu laukimu ir neišpasakytų gedėjimu. Šie dalykai pasako kas tada labiausiai jaudino prisilietus prie karo temos. Ypač poetiškai nusakomas brolio žuvimas- tautosakinės metaforos vaizdu: ,,Kur galva krito- rožė išdygo, kur kraujas tiško- žemčiūgai blizga“