LIETUVIØ LIAUDIES PASAKOS ARBA MITOLOGINËS SAKMËS. VIENOS PASAKOS ( SAKMËS
) ANALIZË ARBA PASAKØ ( SAKMIØ ) ANALIZË PASIRINKTU ASPEKTU.
Mitologinës sakmës – tai kolektyvinë kûryba, atspindëjusi senovës
pasaulio supratimà. Tai estetinë ir etinë pasaulio paþinimo forma. Mitas
gimë ið þmonijos pastangø suprasti save, pasaulá, daiktus. Sakmë – tai
savotiðka pakeista realybë, ágyjanti ðventumo. Mite papasakotas ávykis –
ðventa istorija,o ðventumas nesiejamas su þemiðkuoju pasauliu. Senieji
þmonës manë, jog sodybas supantys laukai, miðkai ir vandenys yra
pagyvendintos keistø, kartais draugiðkai, o kartais prieðiðkai nusiteikusiø
mitiniø bûtybiø, jog net kasdien jø matomi gyvuliai, paukðèiai ir þvërys
kalbasi tarpusavyje, yra protingi, turi savo ðeimininkus ir karalius.
Taèiau visas ðis paslaptingas pasaulis, jø manymu, yra nematomas,
neapèiuopiamas ir tik retkarèiais, ypatingais atvejais, atsiveriàs prieð
þmogø, já nustebindamas, ir, neretai, iðgàsdindamas. Mitologinðse sakmëse
ir vazduojamas trumpalaikis mitinio pasaulio atsivërimas.
Sakmëse protëviø pasaulis sukurtas atidþiai stebint gamtà,
subtiliausius þmogaus ir gyvûnø elgsenos bruoþus, kai kuriø þemës vietø (
pelkiø, kalnø, eþerø, miðkø ) , akmenø ir net dangaus kûnø ( Saulës ,
Mënulio, þvaigþdþiø ) poveikio þmogui ypatumus. Sakmëse sukauptas didelis
protëviø patyrimas, tik iðreikðyas sunkiai suvokiamais fantastiniais
vaizdais, simboliais. Mite net buitiniai dalykai susieti su kosminiais. “
Mitologijos objektas yra ne pasaulis ir daiktai, bet tai, kà þmogus galvoja
apie daiktus, pasaulá ir save patá. “ ( Greimas ) . Pasaulis mitologinëse
sakmëse yra labai giliai suvoktas. Jose yra daugybë gamtos paslapèiø. Mitus
mûsø protëviai palieka kaip savotiðkà iðmintá, kaip perspëjimà, uþuominas.
Mitai pabrëþia, kad yra ribos, neraðyti ástatymai, kuriø reikia paisyti,
nes, kitaip , aukðtesniø ir galingesniø jëgø bûsi sunaikintas.
Kaip suvokiama laimë ( Pagal mitologines sakmes ) :
Su antgamtiniu pasauliu þmonës siejo ne tik juos supanèià
tikrovæ, bet ir savo likimà , tikëdami antgamtiniø jëgø egzistavimu,
savotiðkai atidavë á meta kilmës jëgø rankas. Su aukðtesnëm jëgom jie siejo
ir savo laimæ. Þmonëns buvo nesuprantama, kodël kiekvienas gyvena
skirtingai; kodël vienam sekasi geriau : jis turtingesnis, turi didesná
ûká, jo derlius visuomet gerai uþderi, jo namai visuomet graþûs ir ðvarûs,
o kitas neturi nieko , jam gyvenime visiðkai nesiseka. Laimë buvo
suprantama kaip pasisekimo, naudos, veltui gautos dovanos idëja.
Neþinodami, kas tà laimæ sàlygoja, protëviai siejo jà su kitu
pasauliu. Kaukai, aitvarai, laumës, velnias buvo pagrindinës jëgos,
galëjusios nulemti likimà. Jie sakmëse vaizduojami þmoniø pavidalu,
dirbantys ávairiausius darbus ir kaip kito pasaulio ( nematomos, bet
girdimos ) bûtybës, savo egzistavimà patvirtinanèios neþemiðkos kilmës
veiksmais.
Svarbiausia þmonëms buvo sutarti ne tik su kaukais ir laumëmis,
bet ir su paèiu velniu. Kaukai uþ piktà galëdavo taip pat atsilyginti piktu
, pridarydami begales nelaimiø ir atneðdami ðimtus rûpesèiø. Todël þmonës
stengdavosi bûti dorais ir sàþiningais, nes, jei norëjai bûti laimingas,
visø pirma, turëjai bûti sàþiningas. Mite “ Laumës ir kûdikis “ laumës
ðilkais apdovanoja kûdiká, motinos netyèia uþmirðtà laukuose, ir nusuka
galvytæ turtingos kaimynës, norëjusios klasta iðgauti ið laumiø gërybiø,
vaikeliui. Ðiame mite pabrëþiama, jog yra ribos tarp þemës, þmoniø ir tarp
dieviðkojo, antgamtinio pasaulio. Ðias ribas perþengæs ( kaip tai padarë
turtingoji kaimynë, norëdama klasta pergudrauti laumes ir taip á savo
rankas savotiðkai prisiimdama dieviðkøjø jëgø funkcijas ), gali bûti rimtai
nubaustas. Kitaip tariant, laimingas bûsi tik tada, kai gyvensi þemiðkojo
pasaulio ribose.
Mitologinëse sakmëse sakoma, jog kiekvieno þmogaus laimë yra
nulemta ið anksto, þmogaus gyvenima tvarko ir likimà nulemia, kaip jau
minëta, stipresnës jëgos ( kaukai, aitvarai, laumës ). Mite “ Þmogaus dalia
“ sakoma, jog … kiekvienam þmogui kiekviename miðke yra uþaugæ tam tikras