Dainų karalienės
Aukštaičiai. Jų dainos: sutartinės, dar vadinamos giesmėmis. Jos labai savitos. Stebina mus savo originalia senų priedainių poezija, disonansais supinta polifonija, dažnais sinkopiniais ritmais, jas lydinčio šokių paprastumu, reto tembro vamzdelių, ragų, trimitų muzikos jėga, dinamiškumu.
Daugiabalsės dainos su pritarimu, gyvos, mėgstamos dėl svaiginančiai aukštai padangėmis vedžiojamos tyros pirmojo balso melodijos, kuriai galingai ir stipriai, atitaria žemesnio tembro balsai. Aukštaičių dainoms savitumo suteikia dažnesni negu kitur priedainiai.
Dzūkai. Dainingiausia Lietuvos dalis. Ilgiausiai Dzūkijoje išliko improvizacinė dainuojamoji tautosaka – įvairiausios raudos. Čia pasitaiko retų, iškilmingų, fantastikos apgaubtų advento, Kalėdų dainų. Dzūkijoje buvo pagrindinis rugiapjūtės dainų aruodas. Dzūkų dainų jausmingumas natūraliai siejasi su jų bendravimui būdingu kalbos švelnumu.
Suvalkiečiai. Dauguma suvalkiečių dainų yra daugiabalsės, tik jų melodijose žymu ir iš vienbalsių dainų priklydusio laisvumo. Vienos jų artimos dzūkų, kitos – žemaičių dainoms, mat su šiomis etnografinėmis sritimis bendrauta sausumos ir vandens keliais. Gražiai tuos ryšius yra aprašęs poetas Albinas Bernotas.
Žemaičiai. Uždari, lėti, mažakalbiai – toks žemaičių paveikslas atsiskleidžia iš pasakojimų ir anekdotų, kuriuose veikėjai dažniausiai šio krašto vyrai. Žemaičių dainų repertuaras kur kas mažesnis negu kitų etnografinių sričių. Geroką dalį sudaro jau vėlesnės kilmės literatūrinio stiliaus dainos. Jos tęsiamos, dauguma, kaip ir aukštaičių, dainuojama pritariant. Dainos gana sentimentalios. Kulminacijos labai išradingai išvingiuojamos, puošmenomis išgražinamos.
Darbo dainos
Bendros pastabos. Darbas – daugumos žmonių gyvenimo būtinybė. Tad toks gali būti ryšys tarp sūriu prakaitu laistomos kasdienybės veiklos ir, rodos, praktinės naudos neteikiančių liaudies dainų? Pasirodo – yra, ir net labai glaudus.
Kaimo žmonės dainas į pagalbą pasitelkė savo nuotaikai, jausmams išreikšti, ūpui pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, per pertraukas taip patiko, tapo beveik tokia pačia būtinybe kaip dirbti. Skirtingiems darbams buvo kuriamos vis kitos dainos. Dainos, kaip ir darbai, turėjo savo tvarką, suderintą su metų laikais. Ypač tai ryšku iš laukų darbų dainų. Pavasarį skambėdavo arimo, vasarą – šienapjūtės, javapjūtės, grikių rovimo, vėliau – linarovių, o rudenį ir žiemą – kūlimo dainos. Natūraliai prie gamtos kaitos derinosi ir gyvulių ganymas: prasidėdavo pavasarį (pirmasis bandos išganymas) ir baigdavosi vėlų rudenį. Visą tą laiką skambėjo ganymo dainos, raliavimai. Metų laikai lėmė ir kai kurių nuolatinių namų darbų ritmą. Pavasarį ir vasarą per patį darbymetį nebuvo nei verpiama, nei audžiama, neskambėdavo tada ir verpimo, audimo dainos. Tik malimo dainos buvo dainuojamos ištisus metus.
Taigi net sunkiausius kaimo darbus žmogus sugebėjo pagražinti dainos menu. Ne visi darbai vienodai palankūs kūrybai. Laukų darbai pažadindavo kūrėjų sielas aukštesniam meniniam skrydžiui negu namų darbai. Malimas buvo per daug vienodas, sekinantis darbas. Tad retai jis teįskeldavo kūrybinę kibirkštį. Malimo dainelės – trumpi neįmantrūs dvieiliai, ketureiliai ar šiek tiek ilgesni kūriniai. Pavyzdžiui:
Malu malu viena Savo mielo laukiu.
Pasižiūriu – diena. Girneles apsuksiu,
Girneles traukiu, Savo mielą sutiksiu.
Darbai per šimtmečius tapo reikšminga lietuvių dainų tema. Ėmė rastis dainų darbo tema, kuriose nebuvo apdainuojami konkretūs darbai. Jose gražiai susipynė darbo, jaunystės, meilės motyvai. Kaip idealas jose iškyla sumanių artojo ir audėjos paveikslai, beje, apie abiejų pagarbos vertus darbus dainuojama tame pačiame kūrinyje. Tai sudaro prasmingą paralelę – dainos kompozicijos pagrindą. Tokia yra daina „Staklelės naujos“:
Staklelės naujos, Žargelė nauja,
Drobelės plonos, Jauteliai palši,
O mergužėlė – O bernužėlis –
Kaip lelijėlė. (2×2) Kaip dobilėlis.
Staklės trinkėjo, Žagrė girgždėjo,
Drobės blizgėjo, Jaučiai būbėjo,
O mergužėlė O bernužėlis
Gražiai dainavo. (2×2) Gražiai dainavo. (2×2)
Kasmetinių papročių dainos
Kasmetiniai papročiai, apeigos ir jų prasmė. Labai reikšmingą tradicinės valstiečio kultūros dalį sudaro kasmetiniai, dar vadinami kalendoriniais, papročiai ir apeigos.