Lietuvių liaudies vestuvinės dainos
Lietuvių dainų originalumas ir grožis glūdi jų lyrizme. Lyrizmą galime laikyti kriterijumi, pagal kurį sprendžiame apie lietuvių dainos vertę: visos geriausios dainos liūdesio ir ilgesio persunktos. Suskirstyti lyrines dainas grupėmis būtų nelengva, nes ir jausmai, jose reiškiami, ir tos priežastys, kurios verčia jų kūrėjus liūdnai, graudžiai nusiteikti ir savo nuotaiką išlieti dainoje, yra perdaug įvairūs.
Iš daugybės lyrinių dainų lengviau galima išskirti vestuvinių dainų grupę. Vestuvių dainos įvairiai susijusios su papročiais ir apeigomis. Vienos juos tik vaizduoja, kitos turi savitą paskirtį ceremoniale.Vestuvinių dainų daugumas yra būdingiausias lietuvių lyrikos pavyzdys. Nykstant vestuvių papročiams, kai kurios šios grupės dainos tampa bendrinėmis dainomis. Vienai vestuvinių dainų daliai tiktų apeiginių, kitų – šeimyninių dainų vardas.
Per vestuves būdavo dainuojama daugybė dainų, savo kilme, paskirtimi susijusių su svarbiausiais veikėjais, apeigomis ir papročiais. Lietuvių liaudies senovinės vestuvės plačiausiai ir išsamiausiai aprašytos A. Juškos „Svotbinėje rėdoje veliuoniečių lietuvių“. Vestuvių eiga skirstoma taip: 1. piršlybos, 2. vestuvės ir 3. grįžtuvės. Kiekviena šių dalių savo ruožtu apima smulkesnes vestuvių papročių ir apeigų grupes.
Piršlybų dainoms priklauso visos iki vestuvinio laikotarpio dainos, susijusios su būsimomis vedybomis.
Svarbiausioji piršlybų dainų tema yra jaunų žmonių svajonės, jų tarpusavio santykiai, meilė. Pavyzdžiui, vykstant pažintuvėms, o taip pat jaunajam lankantis pas jaunąją, dažniausiai dainuojama apie bernelį, kuris joja pas jaunąją mergelę, į uošvės dvarelį. Ten jis kalbina, vilioja mergelę, prašo uošvelę, kad leistų už jo dukrelę. Bet mergelė dar nenori su berneliu kalbėti, o motina irgi nesiruošia dukrelės ištekinti:
Jok sau pro šalį,
Jaunas ženteli,
Dar neužaugo dukrelė.
Užauginsiu dukrelę,
Krausiu aukštą kraitelį,-
Tąsyk bus čėsas
Manei kalbėti
„Dukrelė pačioj vertėj.“
Mėgstama šiuo metu dainuoti ir apie tai, kaip berneliui patinka mergelė:
Tu, mano mergužėle,
Mergele lelijėle,
Tai aš tavim gėrėjaus,
Kai prie šalelės sėdai:
Tas tavo vainikėlis,
Tas tavo žaliukėlis,
Tai jis gražiai žaliavo
Už geltonų kaselių.
Nedaug tepasikeičia dainų turinys, kai vyksta pačios piršlybos, o po jų – žiedynos ir kitos apeigos. Dabar dainuojama, kad mergelė laukia jaunų svečių, kad motinėlė sutinka leisti už bernelio savo dukrelę. Skamba šiuo metu ir tokios dainos, kuriose močiutė arba tėvelis siūlo savo dukrai tekėti už įvairaus amžiaus ir įvairių amatų bernelių, bet mergelė renkasi tik jauną, darbštų artojėlį („Ant kalno rugiai“). Ji atsisako tekėti už girtuoklio, stengiasi sužinoti, kokio budo yra bernelis („Šviesi naktis mėnesiena“). Panašiai mergelę renkasi ir bernelis: žiūri, ar ji mokės verpti, austi, klony rugius pjauti („Pas’vartyk, antele“). Mergelė dainuoja ir apie bernelio dovanotą aukso žiedelį („Žalioj girelėj“).
Piršlyboms einant į pabaigą, dainose užsimenama ie apie būsimąjį vedybinį gyvenimą.
Vestuvių dainos prasideda po piršlybų. Tai antroji vestuvių dalis – vestuvės su daugybe apeigų, papročių ir dainų.
Vestuvių išvakarėse, dažniausiai šeštadienį, švenčiamas mergvakaris ir jaunojo išleistuvės.
Per mergvakarį dainuojamos labai graudžios dainos apie rūtelių skynimą, vainikėlio pynimą, „seselės viešnelės“ išleidimą („Labs vakars, sesele viešnele“), apie tai, kad baigiasi jaunystė („Ir atėjo subatėlė“). Mergelė jau nesės rūtelių, jų neravės, nepins vainiko, jo nedėvės. Močiutę ji lankys „ne vainikuota, nuometuota“ („Dainuokit mergelės“, „Aš atsisakiau savo močiutei“).
Išleidžiant jaunąjį, klausiama, kur jis susiruošęs („O kur josi“), raginama atsisveikinti „tėvą, motulę ir visą giminėlę“, primenama, kad žirgelis, parvedus mergelę, „jau nešoks“ („Šok, žirgeli“). Taigi pasibaigė vienas mergelės ir bernelio gyvenimo etapas, prasideda kitas.
Po mergvakario ir jaunojo išleistuvių esti jaunojo sutiktuvės ir jaunosios atsiskyrimas iš tėvų namų.
Jaunojo sutiktuvių dainose kalbama apie atjojantį bernelį, kuris randa seselę rūtų darželyje labai graudžiai verkiančią („Nepūski, vėjužėli“). Dainuojama ir apie užkeltus
varinius vartelius, užleistus lenciūgėlius („Augo girioj dūlelė“), prašoma, kad mergelė atkeltų naujuosius vartelius, nes „sudirgo žirgelis, balnelis ir pats bernelis“.
Ieškant nuotakos, merginos dainuoja apie bernužėlį, ieškantį „bėro žirgelio ir tymo balnelio“, reikalauja už žirgelio padarytą iškadėlę „dviejų trijų šimtužėlių“ („Labas rytas, mergužėle“).
Jaunosios atsiskyrimo iš tėvų namų apeigas lydi dainos apie tai, kad jau skiria jauną mergelę„iš seselių pulko“, ima už rankelės, sodina su jaunu berneliu („Ką tik buvau beauganti“). Dainos primena, kad laikas su visais atsisveikinti („Būk pakarni, sesele viešnele“).