Referatas
Lietuvių liaudies žaidimai
Birštonas, 2005
Įžanga
Kultūroje liaudies kūrybai – muzikai, papročiams, tautosakai ir tautodailei- tenka reikšminga vieta. Liaudies kūryba kupina liaudies išminties, fantazijos, poetiškumo, joje pasireiškia vaizdinis mąstymas, todėl ji yra labai svarbi.
Dainos, pasakos, padavimais išreikšta liaudies istorinė mintis, patarlės, priežodžiai, žaidimai, mįslės, papročiai, tautodailė atspindi ne tik turtingą liaudies kultūrą, geruosius žmogaus būdo bruožus – drąsą, humanizmą, atsidavimą Tėvynei, sąžiningumą, pasitikėjimą savimi, optimizmą,- jie moko suprasti ir mylėti grožį, ugdo pagarbą žmonėms ir gamtai, darbštumą ir kūrybingumą. Liaudies mene keliamos ir propaguojamos dvasinės vertybės yra visada aktualios ugdant jauną žmogų, jo asmenybę.
Lietuvių liaudies žaidimai, rateliai, šokiai – tai viena iš lietuvių liaudies tautosakos rūšių.
Šiame referate pabandysiu atskleisti Lietuvių liaudies žaidimų svarbą mūsų visų gyvenime, bandysiu papasakoti, kokie jie yra, kaip skirstomi ir kur žaidžiami.
Pateiksiu keletą žaidimų pavyzdžių, aprašysiu, kaip jie žaidžiami.
Lietuvių liaudies žaidimų reikšmė
Kiekviena motina, senelė atsiradusį vaikelį laikė ir laiko laimių laime, džiaugiasi ir neatsidžiaugia tuo klykiančiu džiaugsmu. Senovėje kaimuose, vos gimusį tarsi kūdikėlį panerdavo į tautosakos pasaulį, nes tada tautosaka(dainos, pasakos, įvairūs žaidimai) funkcionavo labai aktyviai. O senoji karta dažniausiai labai gerai žinodavo įvairius folkloro kūrinėlius. Pirmieji naujagimio žaidimai – tai plojimai rankutėmis, pvz.:
Gydū gydū katutes,
Kepė mamė bandutes.
Vieną davė – neprivalgiau,
Antrą davė – nesuvalgiau.
Šust į pečių! Šust į pečių!
Tokių ladavimų, žaidimų pilni tautosakos rinkiniai. Gražūs žaidimų žodžiai skambėdavo vos ne kiekvienoje lietuvių trobelėje.
Žaidimai susijungę su laiudies kūryba, folkloru, labai svarbus dalykas, labai ugdė žmogų nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Žaidimai buvo, pasak P. Jokimaitienės, „pirmoji mokykla, supažindinusi vos pradedantį jausti vaiką su aplinka, parodžiusi jam paprastas, bet pagrindines tiesas – darbo prasmęsocialinę tėvų bei artimųjų padėtį“. Tai buvo ir gera kalbos mokykla, ir dar tokia, kokia džiaugėsi ir žymiausi mūsų tautos veikėjai.
Toks žaidimų, liadies kūrybos ir gimtosios kalbos glaudus ryšys leidžia vaikui pasisavinti, tai kas svarbiausia.
Paaugėję jaunieji žmogiukai imdavo žaisti įvairias žanrines sceneles. Čia jau mokomasi ir linksnių valdymo, ir leksikos vartojimo taisyklių, ir kitokių gudrybių.
Žaidimų buvo tikrai įvairiausiu. Jie visi ugdė ir ugdo pastabumą, įžvaluma, kalbos gyvumą, taisyklingumą ir tikslumą, vertė protauti, taikyti kiekvieną žodį vis kitokiam atvejui ir atitinkamai progai.
Liaudies žaidimų reikšmė buvo ir yra labai didelė. Kiekvienos epochos vaikai žaidžia vis savaip, žaidimai tai lyg tam tikro gyvenamojo laiko atspindys, tačiau senovės žaidimai, yra savaip ypatingi, labai pedagogiški, ugdę vaiką visias požiūriais, ypač plėtę jo požiūrį į pasaulį, mokę gražiai ir kilniai elgtis, gerai dirbti.
Ir dabartinė pedagogika žaidimamas skiria didelį dėmesį, pripažįsta jų didelę svarbą, o liaudis tai suprato labai senai. Tie žaidimai egzistavo kartu su tautosaka, įvairiais jos žanrais, sudarė lyg dalį folkloro.
Vaikai iš žaidimų mokėsi ne tik vikrumo ir proto, bet ir greičiaubei įtaigiau pasisavindavo tėvų kalbą, paveldėdavo ją lengvai ir įspūdinagai.