Lietuvių senovės dievai ir deivės
5 (100%) 1 vote

Lietuvių senovės dievai ir deivės

Dievų trejybėLietuvių mitologijoje dievišką trejybę sudaro trys aukščiausiojo Dievo sūnūs:

o Perkūnas

o Patrimpas

o Pikuolis (Poklius)

Baltų dievų trejybė tiek pagal horizontalią (kairėje Patrimpas, centre svarbiausiasis dievas Perkūnas, dešinėje Pikuolis), tiek pagal vertikalią padėtį, atitinka pasaulio erdvės modelį: viršus – vidurys – apačia, arba dangus – žemė – požemis. Šis dievų išdėstymas atitinka ir laiko sandarą – vasarą, rudenį, žiemą, taip pat atskirus žmogaus gyvenimo epizodus – jaunystę, brandą ir senatvę.

Lietuviai greta aukščiausiojo Dievo turėjo tris dievaičius. Visi jie buvo pavaizduoti ant brolių Vaidevučio ir Prutenio (VI a.) vėliavos. Virš šių dievų galvų, nupieštų vėliavos pakraštyje, buvo runų raštu išrašytas tekstas, o vėliavos apačioje nupieštas žmogus su meškos galva, pagarbiai saugoma dvynių Ašvienių.

Teutonai, atėję į Žemaitijos pajūrį XII a. pradžioje, Parusnyje radę po dideliu ąžuolu šėtrą, kur žyniai kūreno amžinąją ugnį. To ąžuolo kamiene buvę trys uoksai, kuriuose stovėję mediniai dievų stabai. Viduryje buvo Perkūnas – vidutinio amžiaus, rūstaus veido, paraudonavęs, su juoda garbiniuota barzda ir liepsnos karūna ant galvos, apsisiautęs geltonais drabužiais. Rankoje turėjęs strėles. Laikytas galingu dievu, šilumos davėju. Dešinėje pusėje stovėjo senas barzdotas Pikuolis lavono spalvos veidu, raudonais drabužiais, su apsukta ant galvos skepeta. Kairėje Perkūno pusėje buvo jaunutis Patrimpas, apsirengęs žaliais drabužiais su varpų vainiku ant galvos.

Baltai bijojo dievų, ypač Patrimpo, Perkūno, Pikuolio. Jie tikėjo, kad geriems žmonėms, šių dievų garbintojams, dievai po šio gyvenimo duosią gražias žmonas, daug vaikų, gerų valgių, saldžių gėrimų, vasarą baltų drabužių, o žiemą šiltų apsiaustų, turės puikią sveikatą, nuolat juoksis ir šokinės. Iš negerųjų ir tų, kurie nenorėsią dievams teikti tinkamos pagarbos, bus atimta tai, ką jie turi, ir taip smarkiai bus mušami pagaliais, jog turėsią verkti, vaitoti, rankas traukyti iš didelio skausmo ir baimės. Visi kaimynai, kurie garbina jų dievus ir jiems teikia aukas, turi būti mylimi, gerbiami, aukštinami. Bet tie, kurie juos niekina ir šmeižia, turi būti naikinami ugnimi ir kuokomis. Jų draugais neturintys niekuomet pasidaryti. Ligoniai patys turėję susideginti. Jei jie to nepajėgdavo, tai turėjo padaryti jų giminės.

Dievų trejybėje Perkūnas simbolizuoja aukštų gamybinių, vegetacinių jėgų pakilimą, vyriškumą, sėkmę, taip pat antžeminį pasaulį, dangų, lietų, griaustinį, dangaus ugnį (žaibą) kaip kosminius elementus. Patrimpas simbolizuoja žemę, derlių, javus, o Pikuolis – požemį, mirtį. Perkūnas, kaip dangiškoji dievybė, buvo aukščiausiojo Dievo pagalbininkas ir jo valios vykdytojas. Aukščiausiąjį Dievą jis pranoko savo aktualumu žmogui ir mitologinių funkcijų konkretumu.

Dangaus dievybės

o Mitinis Kalvis

o Saulė

o Mėnesis (Mėnulis)

o Ašvieniai

o Žvaigždikis

Saulė turėjusi septynias dukras: Aušrinę, Vakarinę, Indrają, Vaivorą, Žiedrę, Sėliją, Žemę ir sūnų Pažarinį. Trys dukros gyvenančios netoli motinos Saulės, kitos trys vaikščiojančios po žmones. Čia aiškiai atsispindi planetų išsidėstymas: artimesnės – Merkurijus, Venera ir tolimesnės – Marsas, Jupiteris, Saturnas. Vakarinė Saulei patalą klojusi, Aušrinė jai ugnį kūrusi, pusrytį ruošusi, tik Vaivora tingėjusi darbą dirbti, vien tik seserų kaspinus vėdinusi. Saulė savo dukras barė, kad viena aslos neiššlavusi, antra stalo nenuvaliusi, o gyrusi trečiąją, darbščiąją, kuri langelius nušluosčiusi. Kasmet Saulė leisdavo dukras į Žemę paviešėti: trims dienoms Vaivorą, devynioms dienoms Aušrinę, trejoms devynerioms dienoms Indrają. Visos planetos yra moteriškos lyties, o, pavyzdžiui, romėnai visas planetas, išskyrus Venerą, vadino vyrų vardais, nors ir Venera turėjo dar vyrišką vardą – Liuciferis. Matyt, lietuviai planetoms davė vardus matriarchato laikotarpiu, t. y. anksčiau negu romėnai.

Dauguma baltų mitų sako, kad žvaigždės yra Saulės ir Mėnulio vaikai. Jie tarpusavyje tuokiasi, o ir tėvas nevengia ryšio su savo dukromis. Be to, pati Saulė, Mėnulio žmona, ir žvaigždės kartais mituose laikomos jo seserimis. Tai leidžia manyti, kad šie mitai apie suasmenintus dangaus kūnus buvo jau ankstyvosios gimininės santvarkos laikotarpiu, kai dar praktikuota grupinės santuokos, kai tuokdavosi artimi giminaičiai. Saulės laikymą tai Mėnulio žmona, tai jo seserimi arba žvaigždžių – tai Mėnulio seserimis, tai dukterimis galima būtų paaiškinti tuo, kad jie visi kilę iš vienos motinos, kas ankstyvojo matriarchato laikotarpiu tai buvo visai įmanoma. Pati Saulė galėjo būti dangaus (šviesos) duktė, kurios dvyniai broliai buvo Rytų ir Vakarų žaros, indoeuropiečių mituose besimeilinantys savo seseriai Saulei, pas kuriuos ji kasdien pabuvojanti. Lietuvių tautosakoje minėtos žaros vaizduojamos baltu ir juodu žirgais.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 809 žodžiai iš 2622 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.