Lietuvių tautinis sąjūdis
5 (100%) 1 vote

Lietuvių tautinis sąjūdis

Etapai ir periodizacija

Pirmuoju lietuvių tautinio judėjimo etapu laikytinas žemaičių lietuviškasis sąjūdis. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis neperaugo į brandesnę platesnės visuomeninės-politinės veiklos stadiją, nes tam sutrukdė carinės valdžios represijos po 1863-1864 m. sukilimo, iš kurių skaudžiausius padarinius turėjo spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas. Žemaičių lietuviškojo sąjūdžio veikėjai daugiausia klojo pamatus moderniai lietuvių kultūrai, bet galima kalbėti ir apie tam tikrą jų Lietuvos politinės ateities įsivaizdavimą. Pagrindinis akcentas čia turėjo būti išsivadavimas iš Rusijos imperijos priklausomybės. Šia prasme žemaičių lietuviškasis sąjūdis nebuvo opozicija bajoriškajam 1863 – 1864 m. sukilimui, kai kurie su sąjūdžio aplinka susiję žmonės patys dalyvavo sukilime, kaip kad Mikalojus Akelaitis. Maždaug apie dvidešimt metų po 1863-1864 m. sukilimo numalšinimo lietuvių tautinis judėjimas išgyveno pertrūkio periodą, nors lietuvišką veiklą ir tęsė dalis nuo sukilimo žymiau nenukentėjusių inteligentų. Iš jų išskirtinas Motiejus Valančius, nors daugiau ir bažnytiniais sumetimais, tačiau pirmasis suorganizavęs pasipriešinimą spaudos lotyniškais rašmenimis draudimui ir inspiravęs vadinamąją knygnešystę. Į kokybiškai tą pačią nacionalinės kultūros kūrimo fazę kaip ir XIX a. 3 dešimtmetyje, o tuo pačiu ir į tautinio judėjimo atsigavimo arba antrąjį jo etapą buvo įžengta su Jono Basanavičiaus pradėta leisti „Aušra“, t.y., nuo 1883 m. Ankstesnėje istoriografijoje, o dar ir dabar (ypač užsienio istorikų) „Aušra“ tebelaikoma lietuvių tautinio judėjimo pradininke, nors tai nėra visai teisinga. Šis antrasis lietuvių tautinio sąjūdžio etapas gana greitai peraugo į masinę stadiją su slaptų lietuviškų mokyklų kūrimu, knygnešystės plitimu ir nelegalių kultūrinių draugijų organizavimu. Apie 1896 m. moderni lietuvių tauta socialiniu ir kultūriniu požiūriu jau buvo susiformavusi, lietuvių tautinis judėjimas ėmė brandinti politinius tautos savarankiškumo siekius, kurie buvo visuomenei ir kitoms tautoms deklaruoti Didžiajame Vilniaus Seime

Žemaičių lietuviškasis sąjūdis

Žemaičių lietuviškasis sąjūdis – kultūrinis daugiausia iš Žemaitijos kilusių lietuvių inteligentų, kurių nemaža dalis buvo bajorai, sąjūdis XIX a. I pusėje, kurio tikslas buvo kultūrinis lietuvių atgimimas, pasirengimas socialinėms reformoms ir politiniam išsivadavimui. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis laikytinas pirmuoju tautinio lietuvių atgimimo ir lietuvių tautinio sąjūdžio etapu .

Žemaičių inteligentų grupės ir jų veikla iki 1830 – 1831 m. Sukilimo

Žemaičių lietuviškasis sąjūdis formavosi kaip atskirų, dažnai didikų mecenatystės būdu išlaikomų, sava kultūra besirūpinančių intelektualų grupių veiklos padarinys. Jo pradžia yra būtent Žemaitijoje ir turėtų būti siejama su Juozapo Arnulfo Giedraičio aplinka. Šiai aplinkai priklausė tokie lietuvių kultūroje žinomi žmonės kaip Antanas Klementas ir Dionizas Poška. Pats J. A. Giedraitis domėjosi lietuvių kultūra, 1806 m. išvertė į lietuvių kalbą evangelijas, o 1816 m. visą Naująjį Testamentą. Buvo bandyta versti ir pasaulietinę literatūrą. 1809 m. Giedraitis vertė į lietuvių kalbą Torkvato Tasso kūrybą. Kiek vėliau susiformuoja žemaičių literatų, palaikiusių tarpusavio ryšius, grupė. Jai priklausė Dionizas Poška ir ekscentrikas poliglotas L. Uvainis. 1824 m. D. Poška parašo, o 1829 m. lenkų kalba Varšuvoje atspausdina publicistinį darbą „Kaimiečio artojo mąstymai“, kur kelia mintis apie būtinumą mokytis Lietuvos istorijos ir rašyti darbus apie Lietuvos istoriją. D. Poška rūpinosi užmegzti ryšius su Vilniaus universiteto profesoriais J. Lobojka ir J. Leleveliu, žinomu Lietuvos teisės tyrinėtoju T. Čackiu. XIX a. 3 dešimtmetyje aktyviausiai veikia Vilniuje susibūrusių žemaičių, universiteto studentų grupė. 1822-1823 mokslo metais Vilniaus universitete studijavo 78 studentai iš Žemaitijos, t.y., beveik dešimtadalis visų studentų. Aktyvios lietuviškos kultūrinės veiklos lyderiais laikytini Kajetonas Nezabitauskis, Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius ir grafas Jurgis Plateris. 1824 m. Kajetonas Nezabitauskis išspausdina greitai išpopuliarėjantį lietuvių (žemaičių) kalbos elementorių. Jis ir vėliau sielojasi, kad yra tokių, kurie, tik paminėjus kelis žemaitiškus žodžius, ar nuraustą ar nusijuokią, o kiti jaučia pasibjaurėjimą, nors nė vienas protingas žmogus čia negalėsiąs rasti nieko juokingo ar bjauraus. Tai tipiška savo gimtąją kalbą puoselėti raginančio tautinio judėjimo atstovo pozicija, XIX a. sutinkama daugelyje pavergtų tautų. K. Nezabitauskis kėlė ir žurnalo leidimo žemaičių kalba planus, bet jie liko nerealizuoti.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 753 žodžiai iš 1470 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.