Lietuvių tetras ir muzika xix a -xx a pirma lietuviška opera birutė
5 (100%) 1 vote

Lietuvių tetras ir muzika xix a -xx a pirma lietuviška opera birutė

Turinys:

1.Lietuvių muzika

1)Prieš I-ąjį pasaulinį karą

2)Amerikos lietuvių muzikinė veikla

2.Lietuvių teatras.Lietuviškojo teatro pradžia.

1)Petrapilio lietuvių teatras

2)Vilniaus ir kitų miestų teatras.Vilnius.Kaunas. Šiauliai

3)Kitų vietovių ir klojimų teatras

4)JAV lietuvių teatras

3. “BIRUTĖ” – pirmoji lietuviška opera

4.Išvados

5.Naudota literatūra

LIETUVIŲ MUZIKA XIXa.pab.-XXa.pr.

Prieš I-ąjį pasaulinį karą

Lietuvių muzikinės kultūros užuomazga glaudžiai susijusi su lietuvių tautos politinėmis sąlygomis.Iki 1905 metų rusų revoliucijos ir po sekusio nedidelio caro valdžios varžtų atleidimo, galimumai reikštis muzikos gyvenimui Lietuvoje buvo suvaržyti.Progos pasiekti sistemingo muzikos mokslo iš kaimo kilusiems susipratusiems lietuviams buvo labai ribotos.Kuone vienintelis kelias į muzikinę veiklą buvo vargonininko profesija, todėl per visą XIX a. ir net XX a. pr. Lietuviai muzikai kūrėjai beveik be išimties buvo vargonininkai ar išaugę iš vargonininkų šeimų.

Jungtinėje lietuvių-lenkų valstybėje būta gan įvairaus muzikos gyvenimo, tiek didikų dvaruose, tiek ir senų miestų bažnyčiose ar vienuolynuose.Muzikos kūryboje kukliu mastu atsispindėjo tuolaikinės vakarų Europos muzikos kryptys.Lietuvių tautinio atgimimo priešaušryje buvo muzikų, kurie nebuvo susipratę lietuviai, bet veikė Lietuvoje, o kartais paliko kūrinių lietuviškomis temomis.Rietavo didikai kunigaikščiai Oginskiai pasižymėjo muzikos mėgimu;jų vienas, pagarsėjęs mecenatas Mykolas Oginskis, laikė savo dvare orkestrą, kuriame pradinį muzikos išsilavinimą gavo daugelis lietuvių muzikantų.M.Oginskis buvo ir populiarių polonezų autorius.Lenkų kompozitorius Stanislovas Moniuszko (1819-1872), gimęs istorinėje Lietuvoje ir ilgai gyvenęs Vilniuje, parašė kantatą “Mildą” ir keturias “Aušros vartų litanijas”.Jau vėlesniais laikais Lietuvoje gimusio muzikologo sūnus lenkų kompozitorius M.Karlowiczius (1876-1909) parašė “Lietuvišką rapsodiją” (1906) simfoniniam orkestrui panaudojęs joje lietuvių dainų motyvų.

Pirmasis lietuvis muzikas profesionalas bene bus Juozas Kalvaitis (1842-1900), baigęs Varšuvos muzikos institutą, kaip vargonininkas ir pianistas.Jis buvo orkestro mokyklos direktorius pas kunigą Oginskį Rietave, vėliau Kauno katedros vargonininkas.Jis – Č.Sasnausko ir T.Brazio mokytojas.J.Kalvaičio svarbiausias kūrinys yra 1886 metais Tilžėje atspausdintos mišios lietuvišku tekstu ketiriems balsams su vargonais.

Mykolo Racevičiaus-Račo (1829-1895), baigusio Varšuvos instituto vargonų klasę, “Lietuviškos mišios” dėl netinkamo muzikinio stiliaus nerado bažnytinės vyresnybės pritarimo.Jis parašė fortepijono akompanimentą lenkiško pobūdžio melodijoms “Sudiev, kvietkeli, tu brangiausias”, “Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo” ir kt.

Daug dainų chorui, tiek originalių, tiek ir liaudies, buvo parašęs Juozas Drija-Visockis (1848-1916).1900-15 metais jis aktyviai veikė, kaip Rygos Lietuvių šelpimo draugijos choro dirigentas.Jo kūryba daugumoje yra dingusi.

Lietuviškos instrumentinės muzikos pionieriumi laikytinas Vincas Kudirk (1858-1899), gabus muzikos mėgėjas, grojęs smuiku, violončele ir skambinęs fortepijonu.Jis parašė lengvo saloninio stiliaus kūrinėlių fortepijonui.Iš jų populiariausi yra valsas “Nemuno vilnys”, kuriame naudoti lietuviški motyvai, polka “Dėdienė” ir kt.V.Kudirka taip pat yra Lietuvos himno melodijos ir žodžių autorius.Be to jis išleido “Kankles” (1895-98), liaudies dainas vyrų chorui, harmonizuotas Kudirkos draugų lenkų, Varšuvos Muzikos instituto studentų.

1893-94 metais Petrapilyje buvo atspausdintos konservatorijos studento Petro Pranaičio (1868-1942) polka “Lietuvaitė” ir “Lietuviška mazurka” fortepijonui.Čia suminėti kūriniai daugiau turi tik istorinės reikšmės, betgi ano laiko sąlygomis sudarė gana žymų kultūrinį įvykį.

Vienas profesinio išsilavinimo muzikų pirmtakų buvo Leonas Ereminas (1863-1927), muzikos mokęsis privačiai Rygoje ir JAV, kur atvyko 1891.Jo 1902 metų leidinys “Dainos, sutaisytos ant keturių balsų” buvo anuo laiku reikšmingas, bet jo vėlesni leidiniai pasisekimo nebeturėjo.

Pirmutinis lietuvis muzikas, ne tik įgijęs profesinį išsilavinimą, bet ir turėjęs didelės reikšmės lietuvių kūryboje ir muzikinėje veikloje buvo Juozas Naujalis (1869-1934).1889 metais baigęs Varšuvos Muzikos instituto vargonų klasę, toliau privačiai mokėsi kompozicijos teorijos pas profesorių Z.Noskowskį.1890 metais grįžęs į Lietuvą, vargonininkavo Vabalninke, vėliau Rietave pas kunigą Oginskį.Netrukus pakviestas vargonininku ir chorvedžiu į Kauno katedrą;šioje vietoje išbuvo iki mirties. Jau 1898 J.Naujalis organizavo Kaune slaptą lietuvių chorą, iš kurio vėliau išaugo Dainos draugija, po 1905 metų pasireiškusi plačia koncertine veikla.Svarbų vaidmenį atliko J.Naujalio vargonininkų kursai, įkurti 1892 metais, kuriems tik 1913 pavyko gauti iš rusų valdžios mokyklos teises.1909-10 metais J.Naujalis leido Vargonininką, pirmąjį
Lietuvoje muzikos žurnalą, kuriam finansiškai neišsilaikius, tenkinosi muzikinio turinio kalendoriais.1919 J.Naujalio mokykla pradėjo veikti bendro muzikinio lavinimo pagrindais ir vėliau virto Valstybine konservatorija.J.Naujalio muzikos kūryba yra gausi, daugiausia vokalinė, nors yra ir vykusių instrumentinių kūrinių.Daugelis J.Naujalio choro dainų tiek išpopuliarėjo, kad virto lyg liaudies dainomis, pvz: “Jaunimo giesmė”, “Lietuva brangi”, “Miškas ūžia”, “Eina garsas nuo rubežiaus”, “Kur banguoja Nemunėlis”, “Už Raseinių ant Dubysos” ir kt.Reikšminga ir J.Naujalio bažnytinė kūryba.Kai kurie jo griežto bažnytinio stiliaus veikalai įėjo į bendrus katalikų bažnytinės muzikos rinkinius.J.Naujalio išleistas Didysis giesmynas bei vėliau papildytas Mažasis giesmynas tebėra svarbiausias lietuviškos bažnytinės muzikos pagrindas.

Česlovas Sasnauskas (1867-1916) savo kūrinių dvasia ir kultūrinėmis tradicijomis giminingas J.Naujaliui.Baigė Petrapilio konservatorijos dainavimo klasę, tačiau pasimokęs privačiai jis sklandžiai valdė ir kompozicijos techniką.Jo kūryboje taip pat jaučiama lenkiškų motyvų įtaka, tačiau lietuviškos dvasios supratimas kiek aukštesnis už Naujalio.dar nebaigęs konservatorijos, tapo Šv.Kotrynos parapijos Petrapilyje vargonininku ir chorvedžiu;ten išbuvo iki mirties.Č.Sasnauskas aktyviai veikė gausioje Petrapilio lietuvių kolonijoje, vesdamas lietuvių chorą, dalyvaudamas koncertuose kaip dainininkas solistas ir pianistas akompanuotojas.1909 Č.Sasnauskas išleido 12 savo kūrybos sąsiuvinių.Jo choro dainos panašiai kaip ir Naujalio, greit pasklido po visą Lietuvą, pasidarydamos lyg liaudies dainomis.Jo “Jau slavai sukilo” buvo netgi ne vieno siūlomas tautos himnu.Ypač išpopuliarėjo: “Kur bėga Šešupė”, “Užmigo žemė”, “Karvelėlis” solo balsui ir chorui.Stambiausias Č.Sasnausko vokalinis kūrinys yra kantata “Broliai”.Stambiausias bažnytinis Č.Sasnausko kūrinys yra “Requiem” mišriam chorui su vargonais.

Mikas Petrauskas (1873-1937) istorinio laikotarpio ir muzikinės veiklos pobūdžiu yra artimas Naujaliui ir Sasnauskui.Jaunystėje vargonininkavęs, 1906 metais baigė Petrapilio konservatorijos dainavimo skyrių.Įsitraukęs į 1905 metų revoliucinį sąjūdį, turėjo bėgti į užsienį.Ilgai gyveno JAV.M.Petrauskas buvo nepaprastai veiklus kaip mokytojas, solistas, chorvedys ir kompozitorius.Čikagoje M.Petrauskas įsteigė Birutės, vėliau Bostone Gabijos chorus, statė operetes ir ruošė koncertus.M.Petrauskas parašė apie 20 labai primityvios muzikos operečių, kurios rado pritarimo daugiausia Amerikos lietuviuose.Dainų, liaudies ir originalinių, M.Petrauskas yra sukomponavęs apie 150.Reikšmingiausi M.Petrausko veikalai yra:melodrama “Birutė” ir opera “Eglė, žalčių karalienė”.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) chronologiškai priklauso minėtajai kompozitorių grupei, tačiau savo asmenybės ir talento ryškumu prasikiša pro istorinio laikotarpio rėmus.Jis buvo vargonininko sūnus, kurį laiką mokęsis kunigo Oginskio orkestro mokykloje Plungėje, 1899 metais baigė Varšuvos konservatoriją, kur lankė Z.Noskowskio kompozicijos klasę.1901-02 mokėsi Leipcigo konservatorijoje pas Jadassohną ir Reineckę.Vos baigęs muzikos mokslą, M.K.Čiurlionis nukrypo į tapybą.M.K.Čiurlionio kūryba daugiausia instrumentinė.Fortepijonui turime daug miniatiūrų-preliudijų bei kitokių smulkių formų, taip pat polifoniškų investicijų, fugų, kanonų;iš stambių formų – dvi sonatos.

Aleksandras Kačanauskas (1882-1959), Naujalio vargonininkų kursų mokinys, 1903-16 metais lietuvių parapijos Rygoje vargonininkas ir 1916-20 metų Č.Sasnausko įpėdinis Petrapilio Šv.Kotrynos parapijoje.Grįžęs į Lietuvą buvo vienas pirmųjų lietuviškos operos iniciatorių ir solistų.Suorganizavo aukšto lygio gan ilgai gyvavusį chorą.Buvo konservatorijos profesorius, kunigų seminarijos bažnytinio choralo dėstytojas, įvairių muzikos draugijų steigėjas ir pirmininkas.A.Kačanausko kūryba daugiausia vokalinė.

Stasys Šimkus (1887-1943) dėl savo dinaminės asmenybės vienodai reikšmingas tiek kaip kompozitorius, tiek kaip chorvedys ir tautinės sąmonės žadintojas.1908 metais baigė Varšuvos konservatorijos vargonų klasę, vėliau Petrapilio konservatorijoje studijavo kompoziciją.1915-20 viešėjo JAV.Savo ankstyvesniame periode S.Šimkus giminingas jau minėtiems kompozitoriams, tačiau jis anksti rodė tendencijos išsivaduoti iš lenkiškų melodijų įtakų ir ieškojo savo stiliaus.Prieš I-ąjį pasaulinį karą po Lietuvą pasklido jo “Lietuviais esame mes gimę”.Iš trumpesnių jo dainų paminėtinos “Vai, žydėk, žydėk”, “Ant tėvelio dvaro”, “Važiavau dieną”, “Kad aš jojau ir daug kt.Jo žinomesnės solo dainos:b “Oi kas”, “Lopšinė”, “Oi, greičiau, greičiau” ir duetas “Plaukia sau laivelis”.Prie S.Šimkaus kūrinių išpopuliarinimo daug prisidėjo jo veikla, kaip keliaujančio chorvedžio, mokėjusio per keletą savaičių iš provincijos užkampio mėgėjų sulipdyti sklandų chorą vienam ar porai koncertų.Tie koncertai kėlė tautinę sąmonę, imponuodami net ir sulenkėjusiai tuolaikinės Lietuvos aukštuomenei.Reikšmingas S.Šimkaus kūrybinis laikotarpis
naujesniame stiliuje, o taip pat ir nauji muzikinės veiklos uždaviniai jo laukė nepriklausomybės laikais.

Juozas Tallat-Kelpša (1888-1949) pradinį mokslą įsigijo kunigo Oginskio orkestro mokykloje Plungėje ir grafo Przezdzieckio vargonininkų mokykloje Rokiškyje, o 1916 metais baigė Petrapilio konservatorijos kompozicijos klasę.Jo kūryba rodo tvirtą profesinį lygį, sekdama to laiko Petrapilio rusiškos mokyklos techniką.Visuose jo kūriniuose jaučiamas sėkmingas lietuviško prado ieškojimas.Dar konservatorijoje tebebūdamas jis išgarsėjo savo dainomis “Liepė tėvelis”, “Žaliojoj lankelėj”, duetu “Oi berneli vientury” ir kt.

Teodoras Brazys (1870-1930), bažnytinės muzikos specialistas, teoretikas ir liaudies dainų rinkėjas bei harmonizatorius.Jaunystėje buvo vargonininkas.1900 metais baigė Vilniaus kunigų seminariją.1907 metais baigęs Regensburgo bažnytinės muzikos mokyklą, buvo paskirtas Vilniaus kunigų seminarijos muzikos profesoriumi ir orkestro dirigentu.Nuo 1923 metų Kauno kunigų seminarijos profesorius, 1924 metais – VDU docentas.Jo veikla kaip muzikos bei istorijos vadovėlių autoriaus ir kompozitoriaus priklauso nepriklausomybės laikotarpiui.

Juozas Neimantas (1883-1959).1903-07 metais M.Petrausko bendradarbis Brukline.Grįžęs Lietuvon buvo vargonininkas ir chorvedys.Išleido keletą liaudies dainų rinkinių chorams;ypač išgarsėjo jo harmonizuota liaudies daina “Pasisėjau žalią rūtą”.

Amerikos lietuvių muzikinė veikla

Atskirai paminėtina Amerikos lietuvių muzikinė veikla.Čia ypatingas vaidmuo priklauso Mikui Petrauskui, kuris tik 1930 metais galutinai grįžo Lietuvon.

JAV veikė nemaža vietinių muzikų, kurie šalia praktinės muzikinės veiklos sukūrė daug įvairių veikalų.Aleksandras Aleksis (g. 1885), ,baigęs Varšuvos konservatoriją ir 1913 atvykęs į JAV, vargonininkavo Čikagoje, Brukline, Springfielde.Buvo ilgametis Amerikos lietuvių Romos Katalikų vargonininkų sąjungos pirmininkas.Parašė apie 100 veikalų, daugiausia vokalinių, chorui ir solo.Jo kūriniai dėkingi, nesunkūs, rodo tvirtą klasikinės harmonijos žinojimą.

Antanas Pocius (1886-1953), Lietuvoje mokęsis pas J.Naujalį, konservatoriją baigė Čikagoje.1914 metais įsteigė Čikagoje Bethoveno muzikinę konservatoriją.Parašė keliasdešimt dainų chorui ir solo balsui, taip pat keletą operečių.

Jonas Čižauskas(g.1886) ,įžymus chorvedys ir vargonininkas.JAV atvyko 1907 metais.Parašė nemaža bažnytinių veikalų lotynų kalba, daug liaudies dainų chorui ir solo, kantatą “Vilniaus Senelis”.Taip pat preliudijų vargonams.

Kunigas Juozas Čižauskas (1892-1955), Jono brolis, parašė nemaža dainų ir giesmių.

Antanas Vanagaitis (1890-1949), buvęs Lietuvoje Valstybės teatro aktorius, kompozitorius ir chorvedys, 1924 metais atvyko į JAV ir įsikūrė Čikagoje.Čia pasireiškė kaip žymus tautinis ir muzikos veikėjas, įsteigęs savo radijo valandą ir žurnalą “Margutį”, dalyvavęs komiškai muzikinėje trupėje “Dzimdzi-Drimdzi”.

Petras Sarpalius (1887-1953) pasireiškė nuoširdžios melodijos dainomis, ypač solo, rodančiomis tvirtą klasikinės harmonijos žinojimą.Jų geriausia “Dukružėlė”, plačiai dainuota nepriklausomoje Lietuvoje.

Vienu kitu kūriniu pasireiškė ir sėkmingai veikė muzikos srityje V.Nickus, K.Steponavičius, K.Žižiūnas, A.Bačiulis, J.Brazaitis, J.J.Šiaučiūnas, V.Daukša, J.Žemaitaitis, K.Kinderis, J.Žemaitis ir kt.

LIETUVIŲ TEATRAS XIXa.pab.-XXa.pr.

Lietuviškojo teatro pradžia

XIX a. paskutiniame dešimtmety pradeda nedrąsiai kaltis lietuviškojo teatro diegai.Scenoje vėl suskamba lietuvių kalba, tik jau nebe anuo Kražių ir Vilniaus intermedijų žargonu.Naujas lietuvių dramos teatro laikotarpis 1889 XII 31 prasidėjo JAV.Betgi nežiūrint spektaklio pirmumo datų, ano meto lietuvių teatrinę veiklą gal tiksliausia būtų taip surikiuoti:1.Petrapilio lietuvių teatras.2.Lietuvos miestų teatras.3.Klojimų (kluonų) teatras.4.Lietuvių emigrantų teatras.5.Nepriklausomos Lietuvos ir okupacijos dienų teatras.

Lietuvių teatras gimė nepaprastai sunkiose sąlygose.Pačioje Lietuvoje spaudos draudimo laikais vaidinimai buvo visai slapti.Bet ir po 1904 metų lietuvių vakarui surengti būdavo reikalingi atskiri leidimai.Be rusų cenzūros nebuvo galima vaidinti net nekalčiausio veikalėlio, o cenzoriai ne tik savo sprendimą vilkindavo, bet kartais taip veikalą išbraukydavo, kad nebelikdavo kas vaidinti.Tad visai nenuostabu, kad to meto lietuvių teatro repertuaras buvo tikrai varganas, kad dažniausiai tie patys veikalai ir veikalėliai būdavo vaidinami Petrapilyje, Rygoje, Vilniuje, Kaune ir visoje Lietuvoje.Mat, jie jau buvo paženklinti cenzūros antspaudu.Taigi to laikotarpio lietuvių teatrą reikia laikyti daugiau ar mažiau pažengusiu mėgėjų teatru, kuris po eilės metų darbo jau buvo pasiekęs beveik profesionalinį lygį

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2192 žodžiai iš 7245 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.