TURINYS
ĮVADAS
1. IŠSILAVINIMO VAIDMUO ŽINIŲ EKONOMIKOJE
2. LIETUVOS APSKRIČIŲ GYVENTOJŲ IŠSILAVINIMO LYGIO
LYGINAMOJI ANALIZĖ
3. IŠSILAVINIMO POVEIKIS EKONOMINIAMS PROCESAMS
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………….
ĮVADAS
Temos aktualumas. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas ir posūkis į rinkos ekonomiką pareikalavo naujo adekvataus studijų rengimo, pasižyminčio laisvai demokratinei visuomenei būdingomis švietimo tradicijomis, bei humanistinės pedagogikos idėjomis. Todėl prieš dešimtmetį prasidėjusi Lietuvos studijų rengimo sistemos reforma buvo siekiama sukurti sąlygas, kuriose žmogus galėtų įgyti kvalifikacijas, laiduojančias jo kaip asmenybės tapsmą, profesinį mobilumą bei atitiktų nuolatinės mokslo ir technikos pažangos, ekonomikos internacionalizavimo, o taip pat nuolat besikeičiančios, „informacinės” visuomenės poreikius. Pagrindinės Europos švietimo plėtotės nuostatos įpareigoja Lietuvą, esančią Europos Sąjungos nare, profesinį rengimą vystyti tokia kryptimi, kad ji atitiktų Europos dimensiją, teiktų profesinį ir bendrąjį kultūrinį išsilavinimą, atitinkantį šiuolaikinio mokslo, technologijos ir kultūros lygį, o taip pat pasirinktos srities profesijos reikalavimus, sudarytų reikalingas sąlygas tobulinti ir perkvalifikuoti įgūdžius, įgalintų dirbančiuosius lanksčiau prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos poreikių ir sąlygų, užtikrintų mokymo tęstinumą bei ugdytų asmenines savybes, kurios reikalingos būsimai veiklai ir savarankiškam gyvenimui rinkos ekonomikos sąlygomis demokratiniais principais paremtoje visuomenėje.
Taigi, siekis kuo pilniau patenkinti ekonominiuose ir socialiniuose santykiuose atsirandančius naujus studijų rengimo tikslus reikalauja, kad reformos procese studijų rengimo sistema įgautų naujas charakteristikas, leidžiančias jai prisitaikyti prie nuolat kintančios profesijų ir kvalifikacijų struktūros, prie sąlygų, kuomet profesinės kvalifikacijos įgijimas tampa besitęsiančiu ir visą gyvenimą trunkančiu procesu, prie požiūrio, kad savo turiniu jis turi ne tik neatsilikti nuo techninės, technologinės ir organizacinės pažangos, tačiau ją aplenkti, laiduoti ir skatinti.
Vienas iš svarbiausių visuomenės kultūros ir jos raidos lygį apibūdinančių rodiklių – gyventojų išsilavinimas. Todėl gyventojų 2001 metų visuotinio surašymo metu buvo klausiama apie įgytą išsilavinimą.
Darbo tikslas – išanalizuoti ir palyginti Lietuvos apskričių gyventojus pagal jų išsilavinimo lygį.
Darbo uždaviniai:
1. Išsiaiškinti išsilavinimo vaidmenį žinių ekonomikoje.
2. Atlikti išsilavinimo lygio lyginamąją analizę pagal apskritč3. ių išsilavinimo lygį.
4. Paanalizuoti išsilavinimo poveikį ekonominiams procesams.
Darbo objektas – 2001 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenys.
Darbo metodika – mokslinės ir statistinės literatūros analizė.
1. IŠSILAVINIMO VAIDMUO ŽINIŲ EKONOMIKOJE
Žinių ekonomika – tai ekonomika, kurios dinamiką lemia investicijos į žinių kūrimą ir naudojimą, o ne į fizinį kapitalą. Ekonomikai žinios visuomet yra svarbios, tačiau šuo metu nepalyginamai išaugę žinių kūrimo, platinimo ir naudojimo mastai lemia, kad žinios yra tikroji ekonomikos „varomoji jėga“, o jų naudojimas tapo svarbiausiu ekonomikos augimo veiksniu. Įmonės ir organizacijos, pritaikydamos žinias, sukuria naudingesnius ir pelningesnius produktus ar paslaugas nei turėdamos tuos pačius išteklius ir nepritaikydamos žinių.
Informacinių technologijų ir naujų žinių poveikis ekonomikai tapo toks įspūdingas, kad kai kurie ekonomistai kalba apie „naująją ekonomiką“, kurioje galioja visai naujos taisyklės, nebereikalingi seni sugebėjimai, ir tik naujos įmonės galės išgyventi jos sąlygomis. Tačiau žinių ekonomika yra normali ekonomika, kurios keliu eina ir Lietuva.
Kai kurie darbai – planavimo ir strategijų parengimo – jau atlikti; šioje srityje mes pirmaujame tarp Europos Sąjungos naujokių. Tačiau perėjimo prie žinių ekonomikos procesai kol kas vyksta nepakankamai greitai ir nuosekliai, nes trūksta stiprios intelektualios politinės valios, nėra įveikti seni stereotipai, vadovaujamasi įvairių grupių interesais, kliudo biurokratijos nerangumas.
Viena iš svarbių užduočių įgyvendinant žinių ekonomiką yra sudaryti sąlygas, padėti žmonėms mokytis ir tobulintis visą gyvenimą. Paskatinti tobulėti tuos, kurie ką tik baigė mokslus ir įtikinti, kad vėl reikia domėtis naujovėmis tuos, kurie jau seniai baigė mokyklas. Čia daug prisidėti gali ir valstybė, pasinaudodama savo turimais svertais ir sudarydama palankias sąlygas tiek besimokantiems, tiek mokymus rengiantiems, tiek ir darbdaviams, kurie leidžia savo darbuotojus tobulintis.
Šių sąlygų gerinimas yra itin sudėtingas procesas, apimantis daugelį valstybės funkcijų, susijusių su ekonomikos plėtra: įstatymo valdžia, nuosavybės teise, konkurencijos skatinimu, ekonomikos atvirumu, finansų rinka, darbo rinka, socialiniu saugumu ir kita.
Kokie veiksniai stabdo žinių ekonomikos plėtrą Lietuvoje?
Pirmiausia mums trūksta inovacijų sistemos, skatinančios ir padedančios jas realizuoti. Tai ir verslo, ir mokslo problema – mokslas nėra skatinamas
imtis Lietuvai svarbių tyrimų, o verslas – investuoti į inovacinę veiklą. Valdžios institucijos dažnai nėra apsisprendusios dėl prioritetų, mokslo institucijos nededa pastangų atsisakyti konservatyvaus požiūrio į mokslinę veiklą.
Specialistai nuolat stebi, kas vyksta jų verslo aplinkoje; siekdami efektyviau konkuruoti, jie reaguoja į atsirandančias naujoves, aiškinasi, kaip jos veikia, stengiasi pritaikyti jas ir savo darbe. Taip jie atnaujina savo žinių bagažą. Tačiau žinių atnaujinimas – dar ne viskas. Įmonės nori, kad jų produktai ir paslaugos būtų patrauklesnės nei jų konkurentų. Todėl jos pačios stengiasi patobulinti ar pakeisti savo veiklą taip, kad ji taptų pranašesnė. Tuomet yra sukuriamos naujos technologijos, padaromi atradimai – kitaip tariant, sukuriamos naujos žinios.
Įmonė, kuri naudoja naujausias žinias ir pati kuria naujas ir yra tikroji žinių ekonomikos dalyvė. Žinioms įsisavinti ar net naujoms sukurti įmonei nereikia stambaus kapitalo – čia žymiai svarbiau įmonės pozicija: savo darbą orientuoti taip, kad įmonė naudotųsi visomis jai prieinamomis naujovėmis ir pati jas kurtų. Tuomet, pasinaudodama tais pačiais ištekliais, ji gali pasiūlyti naudingesnius produktus ar paslaugas nei galėtų tiesiog „virdama savo sultyse“ ir nekreipdama dėmesio į aplinkoje vykstančias permainas. Kitaip sakant, įmonei geriau būti „atvira“ sistema, kuri sąveikauja su išore, keičiasi informacija, nei būti „uždara“.
Svarbu suprasti, kad žinių ekonomika vienodai svarbi tiek privačioms įmonėms, tiek ir valstybinėms organizacijoms, tiek aukštųjų technologijų specialistams, tiek ir dirbantiems žemės ūkio srityje. Visose šiose srityse žmonės turi siekti naujausių žinių, jas taikyti savo darbe ir kurti naujas. Žinių ekonomika yra vienodai naudinga visiems.
Žinių ekonomikos įmonėje, kuri savo veikloje naudoja naujausias žinias ir kuria naujas, mokymasis visą gyvenimą yra natūrali verslo ciklo dalis. Žinių ekonomika gali egzistuoti tik tuomet, jei jos dalyviai nuolatos mokosi, jei jie perima pasaulyje sukurtas žinias, jas naudoja, patys kuria žinias ir jas perteikia kitiems. Mokymasis visą gyvenimą neatskiriamas nuo žinių įmonės, kuri ne tik naudoja iš aplinkos gautas žinias, bet ir perduoda jas iš vienos savo darbuotojų kartos į kitą.
Įvertindamas aštuonioliktojo amžiaus žmonių ydas, poetas Aleksanderis Pope’as rašė: „Menkas išsilavinimas yra pavojingas”. Dabar, kai praėjo keli amžiai, aišku, jog išsilavinimas – arba šiuolaikinis šio žodžio atitikmuo žinios – yra daug svarbesnis žmonių gerovei nei kapitalas, darbas ir kiti veiksniai, sukuriantys ekonomikos augimą.
Europos Sąjungai besiplečiant į Rytus, Vidurio Europos valstybėms – Europos Sąjungos naujoms narėms bei kandidatėms ypač svarbu įsigyti ir panaudoti žinias bei naujas technologijas, jeigu jos, įstojusios į Europos Sąjungą ar ką tik įstojusios į ją, nori pasiekti dabartinių narių gyvenimo standartus.
OECD valstybėse žinių infrastruktūra buvo sukurta dešimtajame dešimtmetyje ir buvo svari valstybių augimui. Ekonomikos augimas įsibėgėjo dėl naujų rinkos ir darbo vietų, technologijų. Tiesiogiai padidėjo produktyvumas, sumažėjo išlaidos, pagreitėjo atsakas į vartotojų poreikius ir naujus produktus.
Airija ir Suomija – valstybės, kurios, pritaikiusios žinias, pakeitė savo likimus. Airija susitelkė ties švietimu ir informacinėmis technologijomis. Kaimo ekonomikos šalis persitvarkė į didžiausią Europos kompiuterių įrangos eksportuotoją. Suomija per dešimtmetį iš varganos medienos ir popieriaus eksportuotojos tapo sparčiai besivystančia žinių ekonomikos valstybe. Jos didžiausia įmonė „Nokia” sujungė suomius su milijardais žmonių visame pasaulyje.
Airijoje ir Suomijoje žinių ekonomika vaidina didelį vaidmenį.
Šie pavyzdžiai pateikia daug svarbių pamokų Vidurio Europos valstybėms, Europos Sąjungos naujoms narėms ir kandidatėms. Šiuo metu dauguma jų atsilieka nuo Europos Sąjungos valstybių tokiais žinių panaudojimo veiksniais kaip suaugusiųjų mokslas, naudojimasis kompiuteriais, interneto svetainių skaičius bei tyrimo ir plėtros išlaidos.
Iššūkiai reikalauja ryžto ir drąsos. Įmonės ir produktai turės konkuruoti bendroje rinkoje. Aukšti augimo tempai bus būtini norint patenkinti Vidurio Europos valstybių gyventojų lūkesčius. Šalių kandidačių ar ką tik įstojusių narių gyvenimo standartai turėtų atitikti Europos Sąjungos lygį. Jeigu valstybės norės išspręsti šiuos klausimus, jos turės aktyviau remtis žinių ekonomika.