TURINYS
ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………………..3
1. LIETUVOS BANKO RAIDA…………………………………………………………………………………………….4
1.1. Trumpa priešistorė……………………………………………………………………………………………………….4
1.2. Lietuvos banko įkūrimas ir veikla iki 1940 m………………………………………………………………….4
2. LIETUVOS BANKO TIKSLAS, FUNKCIJOS IR UŽDAVINIAI………………………………………….8
2.1. Lietuvos banko tikslas………………………………………………………………………………………………….8
2.2. Lietuvos banko funkcijos ir uždaviniai…………………………………………………………………………..8
3. LIETUVOS BANKO STRUKTŪRA, VEIKLA IR TARPTAUTINIAI RYŠIAI……………………11
3.1. Lietuvos banko organizacinė struktūra ir valdymas………………………………………………………..11
3.2. Pinigų politika…………………………………………………………………………………………………………..12
3.3. Iždo agento veikla………………………………………………………………………………………………………12
3.4. Kredito įstaigų priežiūra……………………………………………………………………………………………..12
3.5. Ryšiai su tarptautinėmis finansų organizacijomis ir centriniais bankais…………………………….12
IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………………….14
LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………………………………………………………………..15
ĮVADAS
Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo. Siekdamas šio tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų. Jis savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. Taip pat jis turi išimtinę pinigų emisijos teisę, t.y. išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus, nustato pinigų nominalus, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, organizuoja pinigų gavimą bei saugojimą.
Aš savo referate, kurio tema: „Lietuvos bankas ir jo vaidmuo kredito sistemoje“, trumpai apžvelgiau Lietuvos banko raidą, pagrindinį jo tikslą, funkcijas ir uždavinius bei jo struktūrą, veiklą ir tarptautinius ryšius.
1. LIETUVOS BANKO RAIDA
1.1. Trumpa priešistorė
Lietuvos bankas buvo įkurtas 1922 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos bankas, kuriame dirbo tik penki tarnautojai, savo veiklą pradėjo 1922 m. spalio 2 d., į apyvartą išleisdamas Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valiutą – litą. Lietuvos bankininkystės istorija glaudžiai susijusi su šalies valstybingumo istorija. Jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais veikė iždininkų valdomos pinigų kalyklos, didieji kunigaikščiai kalė pinigus ir skolindavo juos pirkliams, tvarkė iždo kasas.
Net ir 1569 m., Lietuvai susijungus su Lenkija, Lietuvoje buvo naudojami tik savo pinigai, buvo atskira iždo kasa. 1768 m. Lenkijos ir Lietuvos Respublikos Seimas nutarė steigti valstybinį emisijos banką, turintį teisę leisti notas. Sumanymas pradėtas įgyvendinti 1792 m. Tačiau po 1796 m. Lenkijos ir Lietuvos padalijimo Lietuva neteko savarankiškumo ir galimybės kurti savą pinigų ir kredito sistemą. Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje veikė stambūs Rusijos bankai.
1.2. Lietuvos banko įkūrimas ir veikla iki 1940 m.
1918 m. Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva kelerius metus neturėjo savo emisijos banko. Centrinio banko steigimu, savų pinigų įvedimu susirūpinta tik tada, kai buvo atremta užsienio grėsmė, pradėjo atsikurti ūkis.
Lietuvos Seimas 1922 m. rugpjūčio 9 ir 11 d. priėmė įstatymus dėl Lietuvos piniginio vieneto – lito įvedimo ir Lietuvos banko įkūrimo. Lietuvos Respublikos pinigų sistema buvo pagrįsta auksu, o litą sudarė 0,150462 gramų grynojo aukso. Lietuvos bankui buvo suteikta teisė reguliuoti pinigų apyvartą, užtikrinti stabilią pinigų sistemą. Trečdalis išleistų banknotų turėjo būti padengta auksu, kita dalis – lengvai realizuojamomis vertybėmis. Litui įsitvirtinti daug padėjo griežta restrikcinė Lietuvos banko politika. Nuo 1923 m. vasario 6 d. visoms valdymo įstaigoms buvo uždrausta mokesčius ir rinkliavas priimti užsienio valiuta.
Bankas buvo akcinė bendrovė, jo kapitalą sudarė 12 mln. litų, 80 procentų akcijų priklausė valstybės iždui. Be akcinio kapitalo, buvo sudaromas ir atsargos kapitalas, kuriam buvo skiriama 10 procentų metinio pelno, kol jis prilygs pusei pagrindinio kapitalo. Banko akcininkais galėjo būti valstybė, savivaldybės, bendrovės, draugijos ir pavieniai asmenys. Užsieniečiams leista įsigyti ne daugiau kaip trečdalį pagrindinio kapitalo, tačiau visos akcijos priklausė Lietuvai. Lietuvos bankui leista turėti savo skyrius
ir agentūras. 1923 m. pabaigoje Lietuvos bankas jau turėjo 23 skyrius, kuriuose dirbo 367 darbuotojai, 1939m. pradžioje – 26 skyrius ir 578 darbuotojus.
Lietuvos bankas, kaip ir kiti to meto centriniai bankai, vykdė komercinę veiklą, t.y. tiesiogiai kreditavo ūkį, pirmenybę teikdamas eksportui. Lietuvos bankas paskolomis paremdavo tas ūkio šakas, kurių plėtra buvo suinteresuota Vyriausybė, ir kurių įmonės uždirbdavo užsienio valiutos. Nors Vyriausybė buvo didžiausias banko akcininkas, tačiau Lietuvos bankas visada išliko gana savarankiškas ir sugebėdavo įrodyti, kad Vyriausybės finansų politika taip pat turi būti orientuota išlaikyti stabilų litą. Be sumanios Lietuvos banko politikos, lito stabilumui didelę įtaką turėjo subalansuotas Lietuvos Respublikos biudžetas, teigiamas mokėjimų balansas. Lietuvos bankas ypač stengėsi palaikyti teigiamą užsienio prekybos balansą, pirmiau kredituodamas ir lengvatas teikdamas eksporto pramonei. Tačiau dėl nemokių skolininkų buvo laikomasi griežtos nuostatos – jie nebuvo kredituojami.
Lietuvos bankas vykdė pinigų emisijos, valstybės banko, aukso valiutos atsargų vadybos, lito kurso reguliavimo ir ūkio kreditavimo funkcijas. Lietuvos bankas kreditavo kitus Lietuvos bankus. Priiminėjo jų indėlius, taigi atliko ir „bankų banko“ funkciją.
Iš pradžių į apyvartą buvo išleisti Lietuvos banko laikinieji banknotai, vėliau pakeisti į litus. Pirmieji banknotai buvo pagaminti Berlyne. Vėliau litai buvo spausdinami Prahoje ir Londone. Lito vertės stabilumą užtikrino aukso ir užsienio valiutos atsargos, vertybiniai popieriai. Lito santykį su doleriu (10:1) lėmė lito aukso paritetas. Griežta Lietuvos banko pinigų politika padėjo išsaugoti lito kursą net ekonominių krizių metais. Litas įgijo visišką pasitikėjimą, tapo viena iš tvirčiausių valiutų pasaulyje ir iki pat 1940 m. buvo išlaikytas pradinis jo paritetas (0,150462).
Lietuvos bankas įstatymo buvo įpareigotas atlikti valstybės iždo ir valstybės taupomųjų kasų operacijas, todėl jis nemokamai turėjo dirbti didžiulį mokesčių priėmimo ir gautų pinigų pervedimo darbą. 1931 m. Lietuvos bankas tapo tarptautinių atsiskaitymų banko akcininku.
Įstatyme taip pat buvo numatyta Lietuvos banko teisė kredituoti Vyriausybę, įsigyjant jos paskolos lakštų. Veiklos pradžioje, Lietuvos bankui buvo leista pirkti Vyriausybės vertybinių popierių, kurių vertė sudarytų iki 1/3 akcinio kapitalo. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, dėl ekonominės krizės padidėjus valstybės skolinimuisi, šią įstatymo nuostatą teko pakeisti. 1931 m. leista pirkti Vyriausybės vertybinių popierių, kurių vertė sudarė iki 2/3 akcinio kapitalo. Dėl ekonominės krizės Vyriausybė buvo priversta skolintis, nes reikėjo mokėti ūkininkams kainų priedus. Todėl 1939 m. Lietuvos bankui leista įsigyti Vyriausybės paskolų lakštų, kurių vertė neviršytų pagrindinio kapitalo vertės. Faktiškai vyriausybės skola Lietuvos bankui 1939 m. rugsėjo mėn. buvo 12 mln. litų ir sudarė apie 1/10 visų banko paskolų.
Paskolų teikimas ūkiui ir gyventojams buvo viena iš svarbiausių Lietuvos banko veiklos krypčių. Už tai bankas gaudavo daugiausia pajamų. 1939 m. pabaigoje paskolos sudarė 64% banko aktyvų. Pajamos iš palūkanų už paskolas sudarė 59% visų pajamų. Be to, kredituojant buvo vykdoma pinigų (emisijos) politika. Todėl kreditavimui, kredito politikai ir politikos vykdymo priemonėms buvo skiriama daug dėmesio.
Lietuvos bankas savo veiklos pradžioje ūkį kreditavo per kitus bankus. Jis pirmiausia teikė paskolas akciniams bankams, po to – kooperatinėms organizacijoms, o vėliau – įvairioms įmonėms.
Lietuvos bankas taip pat stiprino bankų sistemą, tuo užtikrindamas kreditų atsiskaitymų ir taupymo plėtrą bei pasitikėjimą litu. Gausus kitų bankų ir kredito įstaigų kreditavimas susilaukė griežtos kritikos Seime ir spaudoje. Lietuvos bankui buvo priekaištaujama, kad jis kaip valdiška įstaiga, padeda privatiems bankams pelnytis. Iš tiesų bankai, gavę pigesnes paskolas iš Lietuvos banko, lengvai pelnydavosi iš tarpininkavimo. Po 1924 m. Lietuvos bankas pradėjo mažinti rediskonto operacijas. Tokia tendencija išsilaikė iki 1931 m. vidurio.