LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS
Povilas Kielius
Žemės ūkio ekonomikos programos dieninių studijų
II kurso 3 grupės studentas
Studijų knygelės Nr.037325
Lietuvos BVP : dinamika ir struktūros
pokyčiai
Mikro- ir makroekonomikos referatas
Tikrino V. Vaznonis
Akademija, 2004
TURINYS
ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………………..3
1. Trys skirtingi BVP vienoje ir toje pačioje šalyje……………………………………………….4
2. Lietuvos BVP palyginimas……………………………………………………………………………..5 3. Keturi ekonominio augimo faktoriai (Harvardo versija)…………………………………….6 4. BVP dalis skiriama švietimui ir mokslui………………………………………………………….7 5. BVP pasikeitimas per pirmąjį ketvirtį lyginant su praeitais metais tuo pačiu metu..8 6. Biudžeto socialinės orientacijos mastas ………………………………………………………9
LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………………………………………………10
ĮVADAS
BVP (tai bendros pajamos sukurtos šalies teritorijoje, taip pat užsienio gamybos veiksnių gautos pajamos konkrečioje, šalyje minus šios šalies piliečių gautos pajamos užsienyje) – dydis parodantis kiek valstybė sukuria per tam tikrą laiką (paprastai per metus). Jeigu valstybę lyginti su atskiru žmogumi, tai jo santaupos per metus, išreikštos pinigine verte. Tačiau žmogus per metus gali ir nieko nedaryti, o būti labai turtingas (jis gali turėti senesnių santaupų, gali gauti palikimą, o gali jam tekti laimė gimti ant požeminio naftos baseino). Panašiai ir valstybės gali būti turtinga, negamindama didelio BVP. Todėl, įvertinant pasiektą valstybės lygį reikia įvertinti ne tik “einamąjį” BVP rodiklį, tačiau ir “sukauptą” rodiklį – visuomenės (valstybės ) turtą.
Pasaulio valstybių pasiskirstymas pagal visuminį valstybės turtą vienam gyventojui labai skiriasi nuo valstybių rangavimo pagal BVP vienam gyventojui tiek nominalia, tiek realia išraiška.
Prognozuojant ekonominį augimą svarbus vaidmuo tenka valstybės turto struktūrai. Pagal Pasaulinio Banko modelį, jis susideda iš trijų komponenčių: daiktinio, žmogiškojo ir gamtinio kapitalo.Vertinant gamtinį kapitalą apskaičiuojama žemės, vandens, miško ir mineralinių išteklių vertė. Daiktinis kapitalas apskaičiuojamas pagal ilgalaikius stebėjimus, vertinant investicijų ir amortizacinių atskaičiavimų santykį. Žmogiškasis kapitalas apskaičiuojamas vertinant gyventojų skaičių, vidutinę gyvenimo trukmę ir kitas charakteristikas.
Trys skirtingi BVP vienoje ir toje pačioje šalyje
vienu ir tuo pačiu metu
Ekonominėje geografinėje praktikoje svarbiausiu vystymosi lygio rodikliu yra BVP vienam gyventojui.
BVP skaičiavimas – sudėtinga procedūra. Skaičiavimo rezultatai labai priklausomi nuo to, kokia metodika yra naudojama. Dažniausiai naudojamas BVP nominalinėje išraiškoje, kada BVP, paskaičiuotas nacionaline valiuta, perskaičiuojamas į dolerius pagal oficialų nacionalinės valiutos ir dolerio kursą. Toks skaičiavimas formalus: juk dolerio kursas ne visada atitinka realų perkamąjį valiutos pajėgumą įvairiose šalyse. Pvz., amerikietis pensininkas neišgyvens ir kelių dienų už maždaug 70-80 dol. pensiją, tekančią per mėnesį vienam Lietuvos pensininkui. Pas mus tokia suma nors ir elgetiška, bet visgi yra pragyvenimo šaltinis šimtams tūkstančių pagyvenusių žmonių.
Todėl naudojamas rodiklis – BVP pagal faktinį perkamąjį pajėgumą (kartais jis vadinamas BVP pagal paritetinę perkamąją galią arba liaudiškai – perkamasis pajėgumas) palyginti neseniai labai plačiai naudojamas tarptautiniuose palyginimuose ir labai staigiai pakeitė supratimą apie valstybių ekonominį veidą. Daugelis išvystytų valstybių, ypatingai mažosios privilegijuotosios Europos nacijos, kur nacionalinių valiutų kursai dirbtinai pakelti (todėl ten viskas brangu), pagal BVP vienam gyventojui reitingus nukrito kiek žemyn, o kai kurios besivystančios valstybės (kuriose vidinėje rinkoje paprasčiausios prekės palyginti pigios, nors nacionalinė valiuta dolerio atžvilgiu kotiruojama labai žemai) reitingų sąrašuose kiek pakyla į viršų.
Tačiau nepakanka atsižvelgti vien tik į valiutos perkamąją galią, pagal kurią skaičiuojamas BVP. Reikia pagal galimybes įvertinti ir visą visuminį produktą atsižvelgiant į visas jo sudedamąsias. Tai reiškia, kad reikia įvertinti ir paskaičiuoti visas gaminamas šalyje prekes ir paslaugas. Tokį skaičiavimą gali atlikti tik išvystytos valstybės, turinčios galingą informacijos surinkimo ir apdorojimo sistemą. Be to, tokių šalių piliečiai pripratę prie, kad bet kuri materialinė gamyba ir nematerialinė ekonomika turi būti apskaitoma ir
kontroliuojama. Daugelyje valstybių egzistuoja didžiuliai šešėlinės ekonomikos sektoriai, kurie yra neapskaitomi oficialioje BVP statistikoje. Tai ne tik kriminalinė ekonomika, kurią masinės informacijos priemonės yra pavadinusios šešėline. Tai ir tradicinė, patriarchalinė, šeimos ekonomika, kurią besivystančių valstybių piliečiai sunkiai įsivaizduoja kaip statistinės apskaitos objektą, apmokestinimo objektą ir pan. Šešėlinės gamybos ekonomikos apskaita įneša dideles korektyvas, nors ir neaišku, kas pareikalaus daugiau laiko: išnaikinti šešėlinį sektorių ar pasiūlyti patikimus šešėlinės ekonomikos apskaitos duomenis.
Pagal vertinimus, šešėlinės ekonomikos dydis lyginant su oficialiuoju BVP 1989 – 1993 m. besivystančiose šalyse sudarė 39,2 proc., pereinamosios ekonomikos valstybėse – 23,2 proc., Savitarpio Pagalbos šalyse – 14,2 proc. 1995 m. tarp 56 valstybių, kuriose buvo gana patikimi duomenys, šešėlinės ekonomikos santykinė dalis svyravo nuo 76 proc. Nigerijoje ir 71 proc. Tailande iki 7 proc. Austrijoje ir Šveicarijoje. Tai reiškė, kad Nigerijoje nominalusis BVP vienam gyventojui, 1995 m. buvęs 260 dol., vertinant nacionalinės valiutos – nairos – perkamąjį pajėgumą, sudarė 1200 dol., o įvertinant ir šešėlinę ekonomiką – 2150 dol. Priešingai, Šveicarijos realusis BVP, netgi apskaitant ir šešėlinę ekonomiką, buvo trečdaliu mažesnis nei nominalusis.