Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentas (XV-XVIIIa.)
Kaip valstybinė valdžia Seimas Lietuvoje atsirado XV a. antrojoje pusėje. Nors Seimo ir Ponų tarybos užuomazgų galima įžvelgti jau 1398 m., kada Salyne Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Vytautui (valdė 1392-1430 m.) tariantis su Vokiečių ordinu dėl taikos įvyko didelis Lietuvos didikų, bajorų suvažiavimas. Tiesa, didikų ir bajorų suvažiavimai tada dar nebuvo oficialus Didžiojo Kunigaikščio patariamasis organas. Diduomenė, susitelkusi Didžiojo Kunigaikščio taryboje, 1430 m., kai mirė Vytautas, pasiūlė Didįjį Kunigaikštį – Švitrigailą.
1445 m. Gardine įvykusiame Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kazimiero (1440-1492) ir Ponų tarybos (kaip „Vyriausybės“ atitikmens) pasitarime dalyvavo ir bajorų – tai tikrai jau galima laikyti bajorų Seimo užuomazga. Didžiojo Kunigaikščio taryba valdant Kazimierui buvo pavadinta Ponų taryba; ją sudarė Lietuvos vyskupai, aukšti valstybės pareigūnai – vaivados, jų pavaduotojai – kaštelionai, teismų seniūnai, kariuomenės vadas, iždininkas ir kancleris, iš viso apie 35-50 žmonių).
Seimo reikšmė ilgainiui LDK didėjo augant bajorų svarbai, nes 1447 m. Kazimiero privilegija bajorai ir jų valstiečiai buvo atleisti nuo mokesčių valstybei. Vykstant beveik nuolatiniam karui su Maskva, Didžiajam Kunigaikščiui teko kreiptis į bajorus, kad šie imtų mokėti mokesčius. Mainais už mokesčių mokėjimą, jų didinimą Lietuvos bajorai gaudavo politinių ir ekonominių privilegijų, kuriomis tarp kitų dalykų buvo stiprinamas Seimas (bajorų suvažiavimas). Taip XV a. sprendžiant pagrindinius valstybės reikalus, svarbia valstybinės valdžios institucija tapo ne tik Didžiojo Kunigaikščio skiriama Ponų taryba, be kurios pritarimo 1492 m. paskelbta Aleksandro (1492-1506) privilegija Didysis Kunigaikštis įsipareigojo nespręsti valstybės reikalų, neleisti naujų įstatymų, bet ir daugiausiai iš bajorų atstovų sudarytas Seimas. (XV a. antrojoje pusėje Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis rezidavo jau Lenkijoje, tad Ponų taryba realiai tuo metu valdydavo Lietuvą).
Iš pradžių į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo funkcijas įstatymų leidyba neįėjo: Seimas rinkdavo Didįjį Kunigaikštį, svarstydavo vidaus ir užsienio politikos, mokesčių politikos, karo klausimus, kontroliuodavo valstybės iždą. Seimas buvo šaukiamas gana retai, tačiau nuo XV a. pabaigos – dažniau. Jokiu įstatymu ar dokumentu nebuvo nustatyta, kaip reguliariai Seimas turi būti sušauktas, kas jame turi dalyvauti, kaip turi vykti posėdžiai, kokios Seimo funkcijos. Tuo metu Seimą dažniausiai Vilniuje arba Brastoje esant reikalui šaukdavo Didysis Kunigaikštis arba (tarpuvaldžiu) Ponų taryba. Į Seimą tada buvo kviečiami Ponų tarybos nariai, aukšti valstybės pareigūnai (seniūnai, tijūnai, vėliavininkai), kunigaikščiai ir visi galintys atvykti bajorai – jokių Seimo rinkimų nebūdavo. Daugiausiai bajorų atvykdavo iš artimiausių vietovių, kur vykdavo Seimas, tačiau buvo susiformavęs paprotys, kad iš tolimesnių valstybės sričių atvykstantys valstybės pareigūnai atsivežtų bent po keletą tos srities bajorų. Didėjant Seimo įtakai, ir tolimesnių sričių bajorai ėmė juo labiau domėtis ir atvykti į posėdžius. Kai kurių sričių bajorai netgi ėmė rinkti savo atstovus ir siųsti juos į Seimą, ypač jeigu būdavo nepatenkinti savo srities valstybės pareigūnų parinktais į Seimą bajorais. Tačiau į Seimą atvykti galėdavo ir bet kuris nekviestas bajoras. Iš tikrųjų LDK Seimai trukdavo 1-2 savaites, kol Lietuvoje būdavo Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis. Įstatymų leidžiamąja institucija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimas tapo XVI a. pradžioje. Tiesa, tuo metu jis dar buvo nepilnavertė legislatyvinė institucija: įstatymų leisti negalėjo, turėjo teisę tik pareikšti savo nuomonę arba prašymą Didžiajam Kunigaikščiui. Įstatymu virsdavo Didžiojo Kunigaikščio atsakymas į Seimo paklausimą (prašymą). Didysis Kunigaikštis Seimo prašymus dažniausiai patenkindavo, nes jam buvo reikalinga bajorų parama mokesčių bei karo klausimais. Taip subrendo Seimo tradicija visada dalyvauti svarstant svarbiausius LDK politinius klausimus. Parlamentas galėjo ir nepritarti Didžiojo Kunigaikščio nutarimui ar jo pasirašytai tarpvalstybinei sutarčiai, kuri tokiu atveju Lietuvoje nebuvo įgyvendinama.