Lietuvos ekonomikos raida
5 (100%) 1 vote

Lietuvos ekonomikos raida

Turinys

ĮVADAS 3

1. Lietuvos ūkio raida ir dabartinė būklė 5

Trumpa pereinamojo laikotarpio apžvalga 5

Pastarojo laikotarpio ekonominiai pokyčiai ir svarbiausios problemos 6

2. Vidutinės trukmės ekonominė politika 8

Vidutinės trukmės ekonominės politikos tikslai 8

Makroekonominė politika 8

Pinigų politika 8

Fiskalinė politika 9

Darbo užmokestis ir pajamų politika 10

Politika, skirta pereinamojo laikotarpio reformų užbaigimui 11

Smulkus ir vidutinis verslas 11

Užsienio prekybos politika 11

Socialinės apsaugos reforma 12

Žemės ūkis ir kaimo plėtros politika 13

3. Lietuvos ūkio plėtojimo perspektyvos vidutinės trukmės laikotarpiu 14

IŠVADOS 17

PRIEDAI 18

LITERATŪROS SĄRAŠAS: 20

ĮVADAS

Panašiai kaip ir kitose Baltijos šalyse, ikisovietiniu laikotarpiu žemės ūkis buvo svarbiausias Lietuvos ekonomikos komponentas. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, sovietinio režimo metu pergyveno greitos žemės ūkio industrializacijos ir kolektyvizacijos laikotarpį. Tuo metu žemės ūkis buvo anrasis pagal dydį Lietuvos ekonomikos sektorius, 1990 metais pagaminęs 28% BVP. Sovietinės eros metu gyvulininkystės ir pieno produktų gamyba buvo pagrindinė žemės ūkio veikla ir sudarė daugiau nei 3/5 bendros žemės ūkio gamybos. Šalis buvo pagrindinė gyvulininkystės ir pieno produktų tiekėja, tuo tarpu pašariniai grūdai ir kiti reikalingi ištekliai buvo įvežami į šalį vadovaujantis centralizuoto ekonomikos planavimo sistemos vadovų sprendimais.

Greitai po nepriklausomybės atgavimo Lietuva pradėjo įgyvendinti rinkos principo pagrįsto ekonomikos programą, kuri jau pasiekė svarbių rezultatų. Kainų liberalizavimas, privatizacija už investicinius čekius, prekybos liberalizavimas, teisinės ir institucinės reformos bei socialinės apsaugos sistemos sustiprinimus arba jau įgyvendinti, ar įgyvendinami. Tai realizuojant teko imtis TVF remiamų stabilizavimo priemonių: buvo įsteigta valiutų valdyba, liberalizuotos finansų rinkos, mokesčių deficitai tapo kontroliuojami (1 lentelė). 1996 m. pradžioje įvyko bankų krizė bei kilo antroji pereinamosios ekonomikos problemų banga, sukėlusi grėsmę ankstesnių reformų rezultatams. Vyriausybė ėmėsi sprendimų bankų krizei įveikti ir tolesniam perėjimui prie rinkos ekonomikos. Šiuo metu struktūros reformų akceliaracija bei didžiausių disbalansų energetikos, žemės ūkio ir socialinės apsaugos sektoriuose panaikinimas yra labiausiai akcentuojami makropolitikoje, kuri siekia panaikinti likusius struktūrinius makroekonominio disbalanso šaltinius ir tobulinti sąlygas spartesniam efektyvumo realios ekonomikos sferose augimui.

Siekdama tolygaus ekonominio augimo ir sudarydama palankias sąlygas stabiliai kilti gyventojų gyvenimo lygiui, Lietuva pastaruoju metu baigia ekonomikos reformas, kurių paskirtis – sukurti konkurencingą rinkos ekonomiką. Lietuvos integracija į ES nėra savitikslė. Tai greičiau yra viena iš pagrindinių struktūrinių pokyčių įgyvendinimo prielaidų, kurios sustiprins Lietuvos ūkio ilgalaikę plėtrą.

Europos Komisijos parengtoje Nuomonėje apie Lietuvos paraišką narystei, pateiktoje 1997 m., ir Europos Komisijos reguliariose ataskaitose, pateiktose 1998 ir 1999 m., pripažįstama, kad Lietuva padarė didelę pažangą plėtodama funkcionuojančią rinkos ekonomiką. Vėlesni dokumentai pabrėžia, jog būtina baigti pradėtas reformas, kurios leistų ekonomikai atlaikyti konkurencinį spaudimą ir rinkos jėgas ES.

Atsižvelgdama į Stojimo partnerystės reikalavimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė drauge su Europos Komisijos Ekonominių ir finansinių reikalų generaliniu direktoratu parengė Lietuvos vidutinės trukmės ekonomikos prioritetų bendrąjį vertinimą. Šio dokumento tikslas – susitarti dėl pagrindinių Lietuvos ūkio vidutinės trukmės plėtojimo gairių baigiant pereinamąjį rinkos ekonomikos laikotarpį ir parengiant Lietuvos ūkį narystei ES. Bendrasis vertinimas padės nustatyti veiklos kryptis ir jų įgyvendinimo seką vidutinės trukmės laikotarpiu ir tokiu būdu sudarys galimybę jas sistemingai peržiūrėti. Šioje sutartyje pagrindinis dėmesys skiriamas Lietuvos ūkio plėtojimo vidutinės trukmės strategijos įgyvendinimo priemonėms. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtins išsamų veiksmų planą ir sudarys darbo grupę, kuri vykdys Bendrojo vertinimo sutartyje išdėstytos politikos įgyvendinimo monitoringą.

Bendrasis vertinimas papildo tokius dokumentus kaip Nacionalinė acquis priėmimo programa (joje daugiausia dėmesio skiriama teisiniam ir instituciniam acquis communautaire atitikimui) ir Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategija integracijos į Europos Sąjungą kontekste (ją Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino 1999 m. birželio mėn.). Minėtuose dokumentuose pateikta detali struktūrinių ūkio aspektų analizė, o Bendrasis vertinimas išreiškia struktūrinę politiką tik tiek, kiek ji tiesiogiai daro įtaką makroekonominiams pokyčiams. Bendrojo vertinimo makroekonominė dalis pagrįsta Lietuvos ūkio plėtojimo vidutinės trukmės strategija, taip pat ji apima naujausius ekonominės politikos ir ūkio pokyčius. Pateikiamos atnaujintos makroekonominės prognozės ir išdėstytas planuojamos plėtros scenarijus.

Dokumentą sudaro trys dalys. 1 dalyje trumpai apžvelgiama Lietuvos
ūkio raida, visų pirma susijusi su Rusijos krizės poveikiu Lietuvos ekonomikai ir jos įtaka nustatant prioritetus. 2 dalyje analizuojamos pagrindinės Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategijos dalys ir ekonominė politika. Ypač daug dėmesio skiriama šios strategijos priemonių įgyvendinimo sekai. 3 dalyje pateikiamas makroekonominės plėtros tikslinis scenarijus, atitinkantis vidutinės trukmės laikotarpio tikslus ir strategiją. Šis scenarijus atspindi numatomas ekonominės plėtros kryptis tuo atveju, jei numatytos priemonės būtų visiškai ir laiku įgyvendintos.

Šio darbo tikslas – atskleisti nepriklausomybę atgavusios Lietuvos ekonominę būklę.

1. LIETUVOS ŪKIO RAIDA IR DABARTINĖ BŪKLĖ

Trumpa pereinamojo laikotarpio apžvalga

1990 m. atkūrus nepriklausomybę reikėjo sukurti nepriklausomos valstybės institucijas ir teisinę bazę. Vos paskelbus nepriklausomybę buvo imta įgyvendinti plačias liberalizavimo ir privatizavimo programas. Pradiniu laikotarpiu ūkio perorientavimas sukėlė vieną didžiausių gamybos nuosmukių Vidurio ir Rytų Europoje, kartu smarkiai padidėjo infliacija. Tik įvedus nacionalinę valiutą ir 1993-1994 m. įdiegus Valiutų valdybos modelį ekonomika 1995 m. atsigavo ir pradėjo kilti .

Žemės ūkis buvo vienas iš pagrindinių Lietuvos ūkio sektorių, tačiau pereinamuoju laikotarpiu nuo 1994 m. pastebima jo dalies BPV (bendrojoje pridėtinėje vertėje) mažėjimo tendencija – nuo 10,6 iki 8,8 BPV 1999 m. Sparčiai vykdant privatizavimą ir atkuriant nuosavybės teises nuosavybė buvo suskaidyta į mažus vienetus, dėl to sumažėjo produktyvumas. Vyriausybė stengėsi išlaikyti sektorių pelningą teikdama subsidijas. Be to, sumažėjus gamybai, užimtumas šiame sektoriuje sumažėjo labai nedaug, ir toliau žemės ūkyje dirba 21 visų dirbančiųjų. Siekdama pagerinti tarptautinį sektoriaus konkurencingumą, Vyriausybė dės visas pastangas ūkio restruktūrizavimui.

Pramonė ir toliau lieka svarbiu ūkio sektoriumi, nors jos dalis BPV sumažėjo nuo trečdalio 1990 m. iki mažiau negu penktadalio 1999 m. Pramonės darbuotojai sudaro apie vieną šeštąją visos darbo jėgos. Svarbiausios šakos yra maisto produktų pramonė (apie 30%) ir naftos perdirbimo produktų pramonė (12,3%). Žaliavų ir energijos kainoms priartėjus prie pasaulinių kainų, stambiųjų, energijai imlių apdirbamosios pramonės įmonių sąnaudos labai išaugo, kartu šios įmonės prarado kai kurias buvusias tradicines rinkas. Pereinant nuo buvusios energijai imlios produkcijos gamybos prie struktūros, kuri remiasi pažangiomis technologijomis ir Vakarų rinkų paklausa, sektorius restruktūrizuojamas.

Paslaugų sektoriaus produkcijos apimtys per penkerius metus beveik padvigubėjo ir 1998 m. sudarė 57% BVP, o 1999 m.  60 BVP.

Iki nepriklausomybės atkūrimo privatus sektorius beveik neegzistavo. Pramonės sektorių sudarė stambios įmonės, žemės ūkis buvo kolektyvinis. Privatizavimo už investicinius čekius programa pradėta vykdyti 1991 m., ir gana greitai pavyko privatizuoti nemenką žemės ūkio sektoriaus dalį bei mažas ir vidutines įmones. Tačiau stambesnėse pramonės įmonėse dar išliko valstybinės nuosavybės dalis. Antrasis privatizavimo etapas, įskaitant privatizavimą už grynus pinigus ir kitais būdais, prasidėjo 1996 m.

1991-1992 m. buvo beveik visiškai liberalizuotos kainos. Apribojimai liko tik energijos, būsto ir kai kurioms viešojo transporto bei komunalinių paslaugų kainoms. Prekės ir paslaugos, kurių kainos yra reguliuojamos, pastaruoju metu sudaro apie 16% vartojimo krepšelio kainų indekso.

Lietuva yra pasirašiusi laisvosios prekybos sutartis su ES, ELPA, Latvija, Estija ir su dauguma CELPA narių, taip pat su Turkija, Ukraina. Šiuo metu vyksta derybos dėl Lietuvos narystės Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO).

Nacionalinė valiuta, litas, buvo įvesta keliais etapais. Visų pirma 1992 m. spalio mėn. Rusijos rublius pakeitė talonai, kurių kurso svyravimas buvo nereguliuojamas. Iš pradžių talono vertė mažėjo, tačiau sugriežtinus pinigų politiką ji stabilizavosi. 1993 m. birželio mėn. buvo įvestas litas. 1994 m. balandžio 1 d. litas buvo susietas su JAV doleriu santykiu 4 litai už vieną dolerį. Tuo pačiu metu, siekiant padidinti pasitikėjimą litu, buvo įvestas Valiutų valdybos modelis. Lietuvos bankas, suderinęs su Vyriausybe, turi teisę keisti lito kursą ir susieti jį su kita valiuta tik esant nepaprastoms aplinkybėms, jeigu toliau išlaikant nustatytą lito kursą būtų griaunamas nacionalinės ekonomikos stabilumas. Einamosios sąskaitos sandoriuose litas yra visiškai konvertabilus ir faktiškai nėra jokių apribojimų kapitalo sandoriams. Ir rezidentai, ir nerezidentai gali atsidaryti sąskaitas užsienio valiuta.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais, nutrūkus ūkiniams ryšiams su Sovietų Sąjunga, smarkiai sumažėjo pramonės ir žemės ūkio produkcijos gamyba, ir 1990-1993 m. BVP sumažėjo 40%. 1994 m. buvo paskutiniai ekonominio nuosmukio metai. 1995 m. BVP augimas sudarė 3,3%. Ekonomikos augimas tęsėsi ir 1996 m. – BVP tempas siekė 4,7%, nepaisant 1995 m. bankų krizės padarinių. 1997 ir 1998 m. ekonominis augimas ir toliau buvo spartus (atitinkamai 7,3 ir 5,1%), tačiau 1998 m. paskutinį ketvirtį neigiamas Rusijos krizės poveikis gerokai jį prislopino.

1992 m. infliacija padidėjo ne
greito kainų liberalizavimo, bet ir dėl didelės priklausomybės nuo Rusijos rublio zonos. Įvedus Valiutų valdybos modelį buvo gerokai sumažinta infliacija, ir 1994 m. pabaigoje ji nukrito iki 45,1, toliau palaipsniui mažėjo ir 1996 m. pabaigoje siekė 13%. Infliacijos mažėjimo tendencija laikėsi iki 1999 m. pabaigos. Maisto produktų kainų mažėjimas dėl prarastų eksporto rinkų Rytuose bei lito susiejimas su brangstančia valiuta (doleriu) lėmė infliacijos lygio kritimą. Energetikos kainų sureguliavimas ir darbo užmokesčio padidėjimas turėtų didinti infliaciją. Bet, nepaisant to, ji išliks žemo lygio.

Atkūrus nepriklausomybę, fiskalinės politikos srityje tuojau iškilo uždavinys iš esmės pertvarkyti mokesčių ir biudžeto sistemas ir priderinti jas prie greitai besikeičiančios ūkio struktūros. Dėl šių struktūrinių pokyčių mokestinės pajamos sumažėjo nuo 45% BVP 1989 m. iki 26% 1992 m. Kad pasikeistų ši tendencija, Seimas priėmė keletą naujų mokesčių įstatymų. Siekiant pagerinti mokesčių surinkimą, 1995 m. buvo įsteigta Valstybinė mokesčių inspekcija, o 1997 m. – Mokesčių policijos departamentas. 1997 m. buvo priimtas Įmonių pelno mokesčio įstatymas, kurio vienas iš tikslų – skatinti privačias investicijas. Siekiant mokesčių administravimą padaryti efektyvesnį ir išplėsti mokestinę bazę, mažinant mokesčių tarifus pastaruoju metu buvo vykdomos papildomos mokesčių reformos. Ieškant alternatyvių valstybės biudžeto deficito finansavimo šaltinių, 1994 m. buvo sukurta iždo vekselių rinka. 1995 m. Vyriausybė pradėjo skolintis tarptautinėse finansų rinkose.

Pastarojo laikotarpio ekonominiai pokyčiai ir svarbiausios problemos

Ženkliai pablogėjus tarptautinei ekonominei situacijai, 1998 m. antrąjį pusmetį ekonominis augimas sulėtėjo. Nedarbas didėjo, infliacija gerokai sumažėjo iš dalies dėl to, kad vidaus rinkas užplūdo eksportui skirta produkcija. Be to, smarkiai padidėjus realiajam efektyviajam valiutos kursui, sumažėjo importo kainos. 1998 m. išaugęs einamosios sąskaitos deficitas 1999 m. šiek tiek sumažėjo. Dėl stambių privatizavimo sandorių padidėjo tiesioginių užsienio investicijų (TUI) įplaukos, kurios buvo naudojamos didėjančiam išorės deficitui finansuoti. Vyriausybė, siekdama skatinti vidaus ekonomiką, nusprendė sušvelninti fiskalinę politiką. Toliau buvo vykdomos struktūrinės reformos, tačiau tokiuose svarbiuose sektoriuose kaip energetika ir bankininkystė jos dar nebaigtos ir tebevyksta.

1998 m. realusis BVP išaugo 5,1%, pirmojoje metų pusėje gerokai išaugus vartojimui ir investicijoms. Tačiau antrąjį metų ketvirtį pasiekęs 10% tempą, paskutinį ketvirtį augimas iš faktiškai sustojo. Rusijos krizė ypač pakenkė Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės sektoriams, dėl to bendroji žemės ūkio produkcija sumažėjo 3%, visų pirma dėl augalininkystės produkcijos gamybos kritimo.

1999 m., smukus išorės ir vidaus paklausai ir sutrikus naftos tiekimui akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“, kurios pardavimų apimtys sudarė per 12% pramonės produkcijos, realusis BVP sumažėjo 4,1%.

Vidutinis registruoto nedarbo lygis nuo 6,4% 1998 m. pakilo iki 8,4% 1999 m. Pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) apibrėžimą (gyventojų apklausos duomenimis), nedarbo lygis 1998 m. siekė 13,3%, o 1999 m. lapkričio mėn. šis rodiklis padidėjo iki 14,1%.

Prekybos ryšių su Rusija nutrūkimas, kaimyninių šalių nuosmukis buvo pagrindinė Lietuvos ekonominio augimo sulėtėjimo 1999 m. priežastis. 1999 m., palyginti su 1998 m., prekių eksportas sumažėjo 19%, visų pirma dėl prekių eksporto į NVS šalis sumažėjimo 58,7%. Prekių importas per tą patį laikotarpį sumažėjo 16,6%. Investicinių prekių dalies bendrame importe didėjimas yra pozityvus šalies ekonominio potencialo rodiklis.

Užsienio prekybos (prekių ir paslaugų) deficitas, 1998 m. išaugęs iki 12% BVP, 1999 m. sumažėjo iki 10,3 BVP. Šį sumažėjimą lėmė pagerėjęs paslaugų balansas. Einamosios sąskaitos deficitas padidėjo iki 12,1% BVP 1998 m., tačiau 1999 m. jis sumažėjo iki 11,2% BVP. 1998 m. grynosios TUI išaugo, visų pirma dėl telekomunikacijų kompanijos privatizavimo. Tačiau ir be tokių pavienių atvejų tiesioginių užsienio investicijų įplaukos padengia nemažą didėjančių mokėjimo balanso finansavimo poreikių dalį. Oficialiosios atsargos padengia beveik 3 mėnesių prekių ir paslaugų importą.

Infliacijos lygis smuko dėl stabilaus lito, žemės ūkio produkcijos kainų sumažėjimo vidaus rinkoje, visuotinių kainų tendencijų ir kitų veiksnių. 1999 m. gruodžio mėn. dvylikos mėnesių infliacija buvo 0,3%, palyginti su 2,4% 1998 m. gruodžio mėn. 1999 ir 2000 m. tam tikrais mėnesiais buvo pastebimi defliacijos reiškiniai. Buvo padidinti akcizai ir kai kurios reguliuojamos kainos, tačiau mažėjančios maisto produktų kainos, kurios sudarė apie 40% vartotojų kainų indekso, kompensavo bet kokį infliacinį spaudimą.

Efektyvusis lito keitimo kursas gerokai padidėjo ne tik dėl rublio devalvacijos, bet ir dėl lito susiejimo su JAV doleriu, kurio vertė Europos valiutų atžvilgiu gerokai pakilo. Veikiant Valiutų valdybos modeliui buvo sudarytos sąlygos Lietuvos finansiniam sektoriui Rusijos krizę išgyventi be didelių sunkumų.

1998 m. antrąjį pusmetį buvo sušvelninta
fiskalinė politika. Biudžeto einamosios pajamos nesiekė numatomų rodiklių, nes labai sumažėjo ekonomikos augimas, taip pat padidėjo nebiudžetinės išlaidos. Joms padidėti daugiausia padėjo santaupų atkūrimo planas ir valstybės pagalba nuo Rusijos krizės nukentėjusioms įmonėms. Pagal santaupų atkūrimo planą namų ūkiams iki šiol pervesta suma prilygsta 2,5% BVP. Be to, kreditavimo operacijos taip pat padidėjo ir sudarė 1,5% BVP. Dėl šių priežasčių bendro šalies biudžeto finansinis deficitas išaugo nuo 1,6% BVP 1997 m. iki apytikriai 4,6% 1998 m.

1999 m. pirmojoje pusėje Vyriausybės išlaidos didėjo, tuo tarpu dėl ekonominio nuosmukio mokestinė bazė sumažėjo. Paaiškėjus, kad 1999 m. viduryje valstybės biudžeto pajamos daugiau kaip 10% atsiliko nuo planuojamų dydžių, Vyriausybė peržiūrėjo planinius biudžeto rodiklius ir ėmėsi priemonių padėčiai ištaisyti. Buvo atidėtas gyventojų santaupų atkūrimo trečiojo ir paskutiniojo etapo įgyvendinimas, kuriam finansuoti buvo skirta apie 1,5% BVP. 1999 m. biudžeto išlaidos buvo sumažintos vienu procentu BVP. Nacionalinio biudžeto deficitas 1999 m. sumažėjo iki 0,3% BVP (1998 m. buvo 1,3%), o bendras fiskalinis deficitas sudarė apie 7,8% BVP (1998 m. jis buvo 4,6% BVP).

Nepakankamai efektyvios bankroto procedūros, išlikusi valstybės nuosavybės dalis įmonių sektoriuje, darbo rinkos nelankstumas sąlygojo tai, kad Vyriausybė rėmė finansinių sunkumų turinčias įmones. Susilpninus finansinę discipliną buvo sušvelninti įmonių patirti sukrėtimai ir sudarytos sąlygos veiklai laikinai pagyvinti, tačiau toks kišimasis trukdė įmonėms prisitaikyti prie rinkos sąlygų ir prisidėjo prie paslėpto kvazi-fiskalinio deficito padidėjimo.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2511 žodžiai iš 8189 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.