Turinys
Įvadas 4
1. Stojimas į ES – galimybė modernizuoti ekonomiką 5
2. Gamtiniai ištekliai ir klimatinės sąlygos 8
3. Ūkinis ir socialinis paveldas 8
4. Piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius
atkūrimas 8
5. Lietuvos žemės ūkio vaidmuo iki integraciniu laikotarpiu 9
6. Parama žemdirbiams ir kaimo gyventojams, Lietuvai tapus ES nare 10
7. Ekonominės politikos bruožai 13
8. Pasirengimo ES narystei laikotarpio ypatumai 14
9. Perspektyvos, įstojus į ES 15
10. Biotechnologijų iššūkiai 17
11. Socialinių pokyčių tendencijos 18
12. Aplinkosauga 20
13. Ssgg (swot) analizė 21
Išvados 24
Literatūra 25
Įvadas
Lietuvos žemės ūkio integraciją į Europos Sąjungą (ES) lydės esminiai
struktūriniai pokyčiai, kurie įvyks visuose be išimties pirminės gamybos
sektoriuose. Norint pasirengti dirbti konkurencijos sąlygomis
išsiplėtusioje ekonominėje erdvėje, svarbu žinoti naujas ūkinės veiklos
sąlygas bei įvertinti galimas pasekmes. 2002 m. sausio 30 d. šalims
kandidatėms į ES buvo pateikti pirmieji siūlymai dėl kvotų, tiesioginių
išmokų ir struktūrinės politikos. Tais pačiais metais birželio 28 d. ES
pateikė oficialią poziciją, kuri, viena vertus, yra palyginti palanki mėsos
sektoriui, kita vertus, dėl pieno ir cukraus kvotų galėjo sukelti šių
sektorių plėtros problemų. 2002 m. liepos 11 d. prasidėjo Lietuvos ir ES
derybos dėl žemės ūkio skyriaus. Jos pakoregavo kai kurias ES pateiktas
oficialios pozicijos nuostatas. Šiame darbe mėginama įvertinti Lietuvos
integravimosi į ES pasekmes pagal ES ir Lietuvos derybų (2002 m. gruodžio
13 d.) rezultatus. Prieš pateikiant Lietuvos integravimosi į ES pasekmes
žemės ūkiui, darbe parodoma Lietuvos žemės ir maisto ūkio reikšmė, lyginami
Lietuvos, ES šalių ir Vidurio bei Rytų Europos (VRE) šalių kandidačių žemės
ūkio ir maisto produktų konkurencingumą lemiantys veiksniai – žemės ūkio
gamybos produktyvumas ir intensyvumas, svarbiausių žemės ūkio produktų
kainos ir savikainos, valstybės parama.
Darbo objektas – Lietuvos ekonomikos struktūriniai pokyčiai žemės ūkio
šakoje tapus ES nare.
Darbo tikslas – Atskleisti Lietuvos ekonomikos struktūrinius pokyčius,
žemės ūkio šakoje, tapus ES nare, aspektus
Darbo uždaviniai – 1. Pateikti Lietuvos žemės ūkio perspektyvas,
įstojus į ES.
2. Išryškinti žemės ūkio ypatumus
Europos Sąjungoje.
3. Pateikti stiprybių, silpnybių,
galimybių ir grėsmių analizę.
1. Stojimas į ES – galimybė modernizuoti ekonomiką
Narystė ES suteiks dvi svarbias, vienas kitą papildančias galimybes –
laisvą išėjimą į didžiulę ES rinką ir priemones Lietuvos ekonomikos
konkurencingumui toje rinkoje didinti.
Tos priemonės – tai finansinė ES fondų pagalba, ji bus naudojama (jau ir
dabar naudojama) ūkio infrastruktūrai gerinti, įmonėms modernizuoti,
regioniniams ekonominės plėtros skirtumams mažinti. ES pagalba ypač svarbi
tiems ūkio sektoriams, kurių konkurencingumas menkas ir kuriems reikia
didelių investicijų. Tai ypač aktualu pirminės žemės ūkio produkcijos
gamybos bei maisto (pirmiausia mėsos, žuvies ir pieno) pramonės įmonėms.
Kartais girdimas argumentas – stokim į ES tada, kai sutvarkysim ekonomiką,
kai būsim pasirengę konkuruoti – tai argumentas aukštyn kojom. Lietuvos
narystė ES ir yra ta didžioji galimybė modernizuoti šalies ekonomiką,
pakelti žmonių pragyvenimo lygį, perimti Europos teisės sistemos principus
ir Europos verslo organizavimo patirtį.
Lietuvai tapus visteise ES nare, padidės pasitikėjimas šalies ekonomika,
lengviau bus galima prieiti prie ES kapitalo rinkos, sustiprės mūsų įmonių
derybų su užsienio verslo partneriais pozicijos, didės užsienio investicijų
srautas ir įmonių veiklos internacionalizacijos mastai, toliau augs
konkurencija, dėl įmonių jungimosi didės rinkos koncentracija, kils darbo
užmokestis ir Lietuvos gyventojų perkamoji galia.
Tikėtina, kad derybų dėl žemės ūkio produkcijos kvotų rezultatas bus
didesnis užsienio investuotojų susidomėjimas maisto pramonės įmonėmis.
Matyt, toliau stiprės ekonominiai ryšiai su kaimyninėmis valstybėmis, kartu
su Lietuva tapsiančiomis visateisėmis ES narėmis, valstybių sienos neteks
tokios psichologinės ir praktinės reikšmės, kokią jos turi šiandien.
Ekonominė integracija ir būsima narystė ES neatsiejama nuo darbo rinkos
pokyčių. Narystė ES – tai ir galimybė Lietuvos piliečiams gauti legalų
darbą ES šalyse. Penkios ES valstybės (Airija, Didžioji Britanija, Danija,
Olandija ir Švedija) lietuviams netaikys apribojimų nuo pirmos narystės
dienos. Tačiau būsimus darbo rinkos pokyčius sudėtinga vertinti
vienareikšmiškai.
Viena vertus, laisvas darbo jėgos judėjimas gali padėti spręsti vieną iš
opiausių Lietuvos ekonomikos problemų –
sumažinti didelį nedarbo lygį. Kita
vertus, didės netiesioginė konkurencija tarp Lietuvos ir ES darbdavių dėl
aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgos. Todėl jau šiandien šalies įmonėms
būtina įvertinti jaunų ir perspektyvių darbuotojų išvykimo tikimybę,
taikyti aktyvesnes darbuotojų paieškos ir jų skatinimo formas, aktyvinti
ryšius su aukštosiomis mokyklomis.
Darbo jėgos, ypač itin kvalifikuotos, kainos augimo tendencija turėtų būti
ypač ryški tuose regionuose, kurių plėtra yra labai sparti (pirmiausia
Vilniuje ir Klaipėdoje).
Vienas iš didžiausių vienkartinių pokyčių bus susijęs su užsienio prekybos
sąlygomis, nes nuo įstojimo datos Lietuvoje įsigalios ES bendroji prekybos
politika. Ką tai reiškia šalies verslui? ES ir Lietuva prekiaus be muitų,
kvotų, neliks netarifinių prekybos kliūčių. Lietuvos muitai trečiosioms
šalims bus tokie patys kaip ir visoje ES, o pastarojoje sudarytos prekybos
sutartys įsigalios ir pas mus. Mūsų verslininkams teks įvertinti užsienio
prekybos sąlygų pasikeitimą konkrečiose šalyse, prognozuoti žaliavų ir
gaminamos produkcijos srautų pokyčius.
Lietuvos gamintojams ES nebetaikys antidempingo priemonių, iki šiol jos
ribojo prekių patekimą į bendrąją rinką. Kita vertus, šalyje automatiškai
įsigalios tos pačios antidempingo priemones, kurias taiko ES trečiosioms
šalims. Viena vertus, tai sukurs palankesnes sąlygas kai kuriems Lietuvos
gamintojams. Kita vertus, dėl to gali brangti kai kuri importuojama
produkcija.
Stojant į ES, keletas svarbių priežasčių lems kai kurių produktų, ypač
maisto bei akcizinių prekių, kainų augimą. Pirma priežastis – jau minėti
importo muitų pasikeitimai. Kadangi Lietuvos taikomi importo ir kiti,
pavyzdžiui, antidempingo muitai trečiosioms šalims, vidutiniškai yra
mažesni nei taikomi ES, Lietuva savuosius turės padidinti. Tai ypač
pasakytina apie vadinamuosius „jautrius produktus“ – žemės ūkio, tekstilės
produktus ar automobilius, kurių gamintojus ES ypač saugo nuo užsienio
konkurencijos. O kai didinami importo muitai, paprastai išauga ir tų
produktų kainos. Tiesa, bendras padidėjimas nebus didelis, be to, jį iš
dalies kompensuos ir tai, jog išnyks paskutiniai muitai ir kitokie
apribojimai Lietuvos prekybai su ES bei stojančiomis šalimis.
Antra svarbi kai kurių produktų kainų augimo priežastis yra
akcizo mokesčių derinimas. Jau dabar Lietuva po truputį didina akcizą
benzinui ir dyzelinui, ir galiausiai iki stojimo datos turės pasiekti
minimalų ES taikomą dydį. Taip pat, nors ir per ilgesnį laikotarpį,
didinamas akcizas tabako gaminiams. Taigi galima prognozuoti ir šių
produktų kainų augimą.
Trečia svarbi kainų augimo priežastis yra ES bendrosios žemės
ūkio politikos priemonių taikymas Lietuvoje. Kaip žinome, ES šioje srityje
teikia pirmenybę vienam tikslui – išlaikyti gana aukštą ūkininkų pajamų
lygį. O tai daroma vartotojų ir mokesčių mokėtojų sąskaita. Didesnė rinkos
apsauga nuo ES nepriklausančių šalių, intervenciniai pirkimai, kitokios
rinką iškraipančios priemonės per keletą metų padidins kai kurių maisto
produktų kainas Lietuvoje. Pavyzdžiui, kai kuriais skaičiavimais pieno
produktų kainos gali išaugti 10-14 proc. Tiesa, tai pasakytina toli gražu
ne apie visus žemės ūkio produktus, bet tik apie tuos, kurių gamintojus ES
ypač dosniai remia ir kurių paramos lygis ES ir Lietuvoje skiriasi
labiausiai.
Galiausiai reikėtų neužmiršti ir griežtesnių aplinkosaugos,
produktų kokybės ir kitų standartų, kuriuos reglamentuoja ES normos. Juos
diegdamos Lietuvos įmonės turi modernizuoti savo veiklą, o tam būtinos
investicijos. Kiekviena įmonė nori, kad jos investicijos atsipirktų, o
produktų kainų didinimas yra vienas iš atsipirkimo būdų.
Lietuvos stojimas į ES nesukels didesnių prisitaikymo kaštų Lietuvos
įmonėms, kurios jau šiuo metu intensyviai prekiauja su ES bei eksportuoja
savo produkciją į ES rinką. Tokios įmonės jau yra prisitaikiusios prie ES
galiojančių prekių kokybės standartų, todėl joms nebereikės papildomai
investuoti gerinant prekių kokybę. Įmonės, jau įdiegusios kokybės valdymo
sistemas ISO 9001 ir ISO 14001, lengviau prisitaiko ir prie ES aplinkos bei
gamybos procesonormų.
Be to, Lietuvai įstojus į ES, ši nebegalės taikyti tokių prekybos
apsaugos priemonių, kaip antidempingo muitai, kurie riboja konkurencingų
Lietuvos įmonių galimybes plėsti veiklą ES rinkoje. Taip pat bus
panaikintos muitinės procedūros prekybai su ES, o dėl to prekiaujančios
įmonės sutaupys nemažai išteklių. Neigiamą poveikį įmonės patirs dėl to,
jog bus didinami kai kurie importo muitai produkcijai iš Rusijos ir akcizas
kurui bei įvedamas mokestis už taršą.
Šiame tyrime institutas taip pat įvertino, kaip Lietuvoje diegiami ES
teisės aktai. LLRI nuomone, Lietuvos Vyriausybė turėtų atkreipti dėmesį į
tai, jog kai
kurios Lietuvoje galiojančios darbo santykių ir aplinkosaugos
normos yra griežtesnės nei ES. Jų sušvelninimas būtų naudingas Lietuvos
įmonių konkurencingumui ir neprieštarautų integracijos tikslams. Reikia
akcentuoti tai, jog ateityje Lietuvos įmonių konkurencingumas priklausys
nuo transporto infrastruktūros (ypač geležinkelių), energetikos reformos ir
nuo to, ar bus sudarytos sąlygos konkuruoti ir pasirinkti tiekėją šiose
srityse.
Be to, įgyvendinant ES normas svarbu šalinti esančius apribojimus
įmonių veiklai – mokestį nuo apyvartos, naudojamą kelių finansavimui,
reguliavimus, taikomus įėjimui į rinką, žemės įsigijimui, statyboms ir pan.
Lietuvoje taip pat daugiau dėmesio reikia skirti įvertinti naujai priimamų
teisės aktų pasekmes šalies ekonomikai.
2. Gamtiniai ištekliai ir klimatinės sąlygos
Žemės ūkio paskirties žemė užima 60 proc. valstybės teritorijos. 2001
metais žemės ūkio naudmenos sudarė 3,37, ariamoji – 2,87 , pievos ir
ganyklos – 0,45 mln. ha.
Nusausintos žemės sudarė 3,05 mln. ha, iš kurių 2,6 mln. ha
nusausintos drenažu. Daugiau kaip 1 mln. ha dirvožemių iš prigimties yra
rūgštūs, todėl juos reikia periodiškai kalkinti.
Palankios klimatinės sąlygos ir pakankamas natūralus žemės našumas
leidžia plėtoti pieno ir mėsos ūkį, auginti kviečius, rugius, vaisius ir
daržoves, linus, rapsus, cukrinius runkelius ir kitus šioms platumoms
būdingus augalus ir gyvulius.
Santykinai mažas dirvožemio, vandens bei oro užterštumas leidžia
plėtoti ekologiškų ir natūralių produktų gamybą.
Apie 8 proc. Lietuvos teritorijos tinka rekreaciniams tikslams.
Daugiausia rekreacinių teritorijų yra mažiau palankiose ūkininkauti
vietovėse. Daug gražių gamtovaizdžių, istorinių, etnografinių ir gamtos
paminklų yra visoje šalyje (ypač Rytų ir Vakarų Lietuvoje).
3. Ūkinis ir socialinis paveldas
Pastarąjį dešimtmetį reikėtų vertinti kaip lūžio žemės ūkio gamyboje
ir kaime laikotarpį. Sparčiai besiformuojantys privačios nuosavybės
santykiai iš esmės pakeitė gamybos ir žmonių gyvenimo būdą.
Pereinamojo laikotarpio į rinkos ekonomiką ypatumas yra tas, kad tam
tikri iš ankstesnės sistemos paveldėti negatyvūs elementai žemės ūkį padarė
nestabiliu ekonomikos sektoriumi. Pirma – gamybinė infrastruktūra
orientuota į didelius gamybos mastus (didelės fermos, sandėliai, technikos
kiemai) sunkai pritaikoma dabartiniams ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių
poreikiams. Buvusios kolūkinės gyvenvietės nepritaikytos ūkininkų ūkių
funkcionavimui. Antra – sutrikę ūkiniai ryšiai, realizuojant pagamintą
produkciją ir apsirūpinant žaliavomis. Ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės
sunkiai prisitaiko prie besikeičiančios rinkos reikalavimų. Trečiasis
negatyvaus paveldo elementas yra tam tikras kaimo socialinis-psichologinis
pažeidžiamumas. Aštrėjančios nedarbo problemos kaime, kai kurių socialinių
garantijų praradimas. Visa tai įvertinta, rengiant žemės ūkio ir kaimo
plėtros strategiją.
4. Piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimas
Piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimas
sudaro pagrindą formuotis privačia nuosavybe pagrįstiems gamybiniams
santykiams. Iki 2002 metų pradžios buvo priimti sprendimai atkurti
nuosavybės teises į 80 proc. piliečių prašymuose nurodyto žemės ploto.
Besibaigiantis nuosavybės teisių atkūrimo procesas paskatins žemės rinkos
formavimąsi, žemių konsolidaciją, ūkių stambėjimą ir specializaciją.
2002 m. sausio 1 d. buvo įregistruota 555,7 tūkst. privačios žemės
savininkų. Jų žemės sklypų plotas yra 2090 tūkst. ha, o tai sudaro 52,8
proc. visos žemės ūkio paskirties žemės ploto.
Neužbaigus piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens
telkinius atkūrimo,negalima pradėti tolimesnių žemės tvarkymo darbų,
susijusių su žemėnaudų pertvarkymu, sudarančiu prielaidas ūkių stambėjimui.
Tai lėtina žemės rinkos plėtrą.
5. Lietuvos žemės ūkio vaidmuo iki integraciniu laikotarpiu
Lietuvos agrarinis sektorius, patyręs nelengvų ūkio reformų
sukrėtimų, pergyvenęs prieštaringai vertinamą vykusį turto grąžinimą ir
privatizavimą, šiandien sprendžia naujas problemas. Eurointegraciniai
procesai verčia naujai pažvelgti į agrarinį sektorių, kur kas atidžiau
įvertinti jo reikšmę ir įtaką visos šalies ūkiui. Pasirengimo stoti į ES
laikotarpiu atsiranda būtinybė išryškinti žemės ūkio silpnąsias ir
stipriąsias puses, įrodyti, kad šiam sektoriui reikalinga valstybės parama.
Šios paramos tikslas – kuo greičiau panaikinti ekonominius, technologinius
ir struktūrinius skirtumus žemės ūkyje, kurie yra dideli, palyginti ne tik
su ES šalimis, bet ir su šalimis kandidatėmis. Lietuvoje tiesiogiai žemės
ūkio pirminėje grandyje, pagal Statistikos departamento prie
Lietuvos
Respublikos Vyriausybės pateiktus 2002 metų duomenis, yra užimta 17,8 proc.
dirbančiųjų, tačiau LAEI tyrimais nustatyta, kad su agrariniu sektoriumi
(žemės ūkio produkcijos perdirbimas, žemės ūkio mašinų, įrengimų, trąšų ir
kitų išteklių gamyba, jų pervežimas ir prekyba) susiję apie 30–35 proc.
visų šalies dirbančiųjų. Didelę agrarinio sektoriaus įtaką šalies
ekonomistai ir su juo susijusių rinkų plėtrai nuolat pažymi Vokietijos,
Jungtinės Karalystės, kitų ES valstybių bei JAV mokslininkai. Kompleksinės
žemės ūkio įtakos visai ekonomikai skaičiavimai iliustruoja,
kad vienas bendrosios pridėtinės vertės, sukurtos pirminėje grandyje, litas
paskatina sukurti dar apie du litus kituose sektoriuose. Ypatingai ryškus
pirminės žemės ūkio grandies ir maisto pramonės ryšys su materialinių
išteklių gamybos ir paslaugų sektoriais. Šiuo atveju yra sukuriamos
papildomos naftos produktų, elektros ir šiluminės energijos, trąšų,
statybinių medžiagų, transporto, ryšių ir prekybos paslaugų rinkos.
Preliminariais skaičiavimais, 2002 metais tenkinant žemės ūkio ir maisto
perdirbimo pramonės poreikius, su ja susijusiuose sektoriuose buvo
pagaminta prekių ir suteikta paslaugų beveik už 3,9 mlrd. Lt. Jei 2002
metais žemės ūkio pirminėje grandyje sukurta bendroji pridėtinė vertė