Lietuvos ekonomikos struktūriniai pokyčiai žemės ūkio šakoje tapus ES nare
5 (100%) 1 vote

Lietuvos ekonomikos struktūriniai pokyčiai žemės ūkio šakoje tapus ES nare

Turinys

Įvadas 4

1. Stojimas į ES – galimybė modernizuoti ekonomiką 5

2. Gamtiniai ištekliai ir klimatinės sąlygos 8

3. Ūkinis ir socialinis paveldas 8

4. Piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius

atkūrimas 8

5. Lietuvos žemės ūkio vaidmuo iki integraciniu laikotarpiu 9

6. Parama žemdirbiams ir kaimo gyventojams, Lietuvai tapus ES nare 10

7. Ekonominės politikos bruožai 13

8. Pasirengimo ES narystei laikotarpio ypatumai 14

9. Perspektyvos, įstojus į ES 15

10. Biotechnologijų iššūkiai 17

11. Socialinių pokyčių tendencijos 18

12. Aplinkosauga 20

13. Ssgg (swot) analizė 21

Išvados 24

Literatūra 25

Įvadas

Lietuvos žemės ūkio integraciją į Europos Sąjungą (ES) lydės esminiai

struktūriniai pokyčiai, kurie įvyks visuose be išimties pirminės gamybos

sektoriuose. Norint pasirengti dirbti konkurencijos sąlygomis

išsiplėtusioje ekonominėje erdvėje, svarbu žinoti naujas ūkinės veiklos

sąlygas bei įvertinti galimas pasekmes. 2002 m. sausio 30 d. šalims

kandidatėms į ES buvo pateikti pirmieji siūlymai dėl kvotų, tiesioginių

išmokų ir struktūrinės politikos. Tais pačiais metais birželio 28 d. ES

pateikė oficialią poziciją, kuri, viena vertus, yra palyginti palanki mėsos

sektoriui, kita vertus, dėl pieno ir cukraus kvotų galėjo sukelti šių

sektorių plėtros problemų. 2002 m. liepos 11 d. prasidėjo Lietuvos ir ES

derybos dėl žemės ūkio skyriaus. Jos pakoregavo kai kurias ES pateiktas

oficialios pozicijos nuostatas. Šiame darbe mėginama įvertinti Lietuvos

integravimosi į ES pasekmes pagal ES ir Lietuvos derybų (2002 m. gruodžio

13 d.) rezultatus. Prieš pateikiant Lietuvos integravimosi į ES pasekmes

žemės ūkiui, darbe parodoma Lietuvos žemės ir maisto ūkio reikšmė, lyginami

Lietuvos, ES šalių ir Vidurio bei Rytų Europos (VRE) šalių kandidačių žemės

ūkio ir maisto produktų konkurencingumą lemiantys veiksniai – žemės ūkio

gamybos produktyvumas ir intensyvumas, svarbiausių žemės ūkio produktų

kainos ir savikainos, valstybės parama.

Darbo objektas – Lietuvos ekonomikos struktūriniai pokyčiai žemės ūkio

šakoje tapus ES nare.

Darbo tikslas – Atskleisti Lietuvos ekonomikos struktūrinius pokyčius,

žemės ūkio šakoje, tapus ES nare, aspektus

Darbo uždaviniai – 1. Pateikti Lietuvos žemės ūkio perspektyvas,

įstojus į ES.

2. Išryškinti žemės ūkio ypatumus

Europos Sąjungoje.

3. Pateikti stiprybių, silpnybių,

galimybių ir grėsmių analizę.

1. Stojimas į ES – galimybė modernizuoti ekonomiką

Narystė ES suteiks dvi svarbias, vienas kitą papildančias galimybes –

laisvą išėjimą į didžiulę ES rinką ir priemones Lietuvos ekonomikos

konkurencingumui toje rinkoje didinti.

Tos priemonės – tai finansinė ES fondų pagalba, ji bus naudojama (jau ir

dabar naudojama) ūkio infrastruktūrai gerinti, įmonėms modernizuoti,

regioniniams ekonominės plėtros skirtumams mažinti. ES pagalba ypač svarbi

tiems ūkio sektoriams, kurių konkurencingumas menkas ir kuriems reikia

didelių investicijų. Tai ypač aktualu pirminės žemės ūkio produkcijos

gamybos bei maisto (pirmiausia mėsos, žuvies ir pieno) pramonės įmonėms.

Kartais girdimas argumentas – stokim į ES tada, kai sutvarkysim ekonomiką,

kai būsim pasirengę konkuruoti – tai argumentas aukštyn kojom. Lietuvos

narystė ES ir yra ta didžioji galimybė modernizuoti šalies ekonomiką,

pakelti žmonių pragyvenimo lygį, perimti Europos teisės sistemos principus

ir Europos verslo organizavimo patirtį.

Lietuvai tapus visteise ES nare, padidės pasitikėjimas šalies ekonomika,

lengviau bus galima prieiti prie ES kapitalo rinkos, sustiprės mūsų įmonių

derybų su užsienio verslo partneriais pozicijos, didės užsienio investicijų

srautas ir įmonių veiklos internacionalizacijos mastai, toliau augs

konkurencija, dėl įmonių jungimosi didės rinkos koncentracija, kils darbo

užmokestis ir Lietuvos gyventojų perkamoji galia.

Tikėtina, kad derybų dėl žemės ūkio produkcijos kvotų rezultatas bus

didesnis užsienio investuotojų susidomėjimas maisto pramonės įmonėmis.

Matyt, toliau stiprės ekonominiai ryšiai su kaimyninėmis valstybėmis, kartu

su Lietuva tapsiančiomis visateisėmis ES narėmis, valstybių sienos neteks

tokios psichologinės ir praktinės reikšmės, kokią jos turi šiandien.

Ekonominė integracija ir būsima narystė ES neatsiejama nuo darbo rinkos

pokyčių. Narystė ES – tai ir galimybė Lietuvos piliečiams gauti legalų

darbą ES šalyse. Penkios ES valstybės (Airija, Didžioji Britanija, Danija,

Olandija ir Švedija) lietuviams netaikys apribojimų nuo pirmos narystės

dienos. Tačiau būsimus darbo rinkos pokyčius sudėtinga vertinti

vienareikšmiškai.

Viena vertus, laisvas darbo jėgos judėjimas gali padėti spręsti vieną iš

opiausių Lietuvos ekonomikos problemų –
sumažinti didelį nedarbo lygį. Kita

vertus, didės netiesioginė konkurencija tarp Lietuvos ir ES darbdavių dėl

aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgos. Todėl jau šiandien šalies įmonėms

būtina įvertinti jaunų ir perspektyvių darbuotojų išvykimo tikimybę,

taikyti aktyvesnes darbuotojų paieškos ir jų skatinimo formas, aktyvinti

ryšius su aukštosiomis mokyklomis.

Darbo jėgos, ypač itin kvalifikuotos, kainos augimo tendencija turėtų būti

ypač ryški tuose regionuose, kurių plėtra yra labai sparti (pirmiausia

Vilniuje ir Klaipėdoje).

Vienas iš didžiausių vienkartinių pokyčių bus susijęs su užsienio prekybos

sąlygomis, nes nuo įstojimo datos Lietuvoje įsigalios ES bendroji prekybos

politika. Ką tai reiškia šalies verslui? ES ir Lietuva prekiaus be muitų,

kvotų, neliks netarifinių prekybos kliūčių. Lietuvos muitai trečiosioms

šalims bus tokie patys kaip ir visoje ES, o pastarojoje sudarytos prekybos

sutartys įsigalios ir pas mus. Mūsų verslininkams teks įvertinti užsienio

prekybos sąlygų pasikeitimą konkrečiose šalyse, prognozuoti žaliavų ir

gaminamos produkcijos srautų pokyčius.

Lietuvos gamintojams ES nebetaikys antidempingo priemonių, iki šiol jos

ribojo prekių patekimą į bendrąją rinką. Kita vertus, šalyje automatiškai

įsigalios tos pačios antidempingo priemones, kurias taiko ES trečiosioms

šalims. Viena vertus, tai sukurs palankesnes sąlygas kai kuriems Lietuvos

gamintojams. Kita vertus, dėl to gali brangti kai kuri importuojama

produkcija.

Stojant į ES, keletas svarbių priežasčių lems kai kurių produktų, ypač

maisto bei akcizinių prekių, kainų augimą. Pirma priežastis – jau minėti

importo muitų pasikeitimai. Kadangi Lietuvos taikomi importo ir kiti,

pavyzdžiui, antidempingo muitai trečiosioms šalims, vidutiniškai yra

mažesni nei taikomi ES, Lietuva savuosius turės padidinti. Tai ypač

pasakytina apie vadinamuosius „jautrius produktus“ – žemės ūkio, tekstilės

produktus ar automobilius, kurių gamintojus ES ypač saugo nuo užsienio

konkurencijos. O kai didinami importo muitai, paprastai išauga ir tų

produktų kainos. Tiesa, bendras padidėjimas nebus didelis, be to, jį iš

dalies kompensuos ir tai, jog išnyks paskutiniai muitai ir kitokie

apribojimai Lietuvos prekybai su ES bei stojančiomis šalimis.

          Antra svarbi kai kurių produktų kainų augimo priežastis yra

akcizo mokesčių derinimas. Jau dabar Lietuva po truputį didina akcizą

benzinui ir dyzelinui, ir galiausiai iki stojimo datos turės pasiekti

minimalų ES taikomą dydį. Taip pat, nors ir per ilgesnį laikotarpį,

didinamas akcizas tabako gaminiams. Taigi galima prognozuoti ir šių

produktų kainų augimą.

          Trečia svarbi kainų augimo priežastis yra ES bendrosios žemės

ūkio politikos priemonių taikymas Lietuvoje. Kaip žinome, ES šioje srityje

teikia pirmenybę vienam tikslui – išlaikyti gana aukštą ūkininkų pajamų

lygį. O tai daroma vartotojų ir mokesčių mokėtojų sąskaita. Didesnė rinkos

apsauga nuo ES nepriklausančių šalių, intervenciniai pirkimai, kitokios

rinką iškraipančios priemonės per keletą metų padidins kai kurių maisto

produktų kainas Lietuvoje. Pavyzdžiui, kai kuriais skaičiavimais pieno

produktų kainos gali išaugti 10-14 proc. Tiesa, tai pasakytina toli gražu

ne apie visus žemės ūkio produktus, bet tik apie tuos, kurių gamintojus ES

ypač dosniai remia ir kurių paramos lygis ES ir Lietuvoje skiriasi

labiausiai.

          Galiausiai reikėtų neužmiršti ir griežtesnių aplinkosaugos,

produktų kokybės ir kitų standartų, kuriuos reglamentuoja ES normos. Juos

diegdamos Lietuvos įmonės turi modernizuoti savo veiklą, o tam būtinos

investicijos. Kiekviena įmonė nori, kad jos investicijos atsipirktų, o

produktų kainų didinimas yra vienas iš atsipirkimo būdų.

Lietuvos stojimas į ES nesukels didesnių prisitaikymo kaštų Lietuvos

įmonėms, kurios jau šiuo metu intensyviai prekiauja su ES bei eksportuoja

savo produkciją į ES rinką. Tokios įmonės jau yra prisitaikiusios prie ES

galiojančių prekių kokybės standartų, todėl joms nebereikės papildomai

investuoti gerinant prekių kokybę. Įmonės, jau įdiegusios kokybės valdymo

sistemas ISO 9001 ir ISO 14001, lengviau prisitaiko ir prie ES aplinkos bei

gamybos procesonormų.

          Be to, Lietuvai įstojus į ES, ši nebegalės taikyti tokių prekybos

apsaugos priemonių, kaip antidempingo muitai, kurie riboja konkurencingų

Lietuvos įmonių galimybes plėsti veiklą ES rinkoje. Taip pat bus

panaikintos muitinės procedūros prekybai su ES, o dėl to prekiaujančios

įmonės sutaupys nemažai išteklių. Neigiamą poveikį įmonės patirs dėl to,

jog bus didinami kai kurie importo muitai produkcijai iš Rusijos ir akcizas

kurui bei įvedamas mokestis už taršą.

          

Šiame tyrime institutas taip pat įvertino, kaip Lietuvoje diegiami ES

teisės aktai. LLRI nuomone, Lietuvos Vyriausybė turėtų atkreipti dėmesį į

tai, jog kai
kurios Lietuvoje galiojančios darbo santykių ir aplinkosaugos

normos yra griežtesnės nei ES. Jų sušvelninimas būtų naudingas Lietuvos

įmonių konkurencingumui ir neprieštarautų integracijos tikslams. Reikia

akcentuoti tai, jog ateityje Lietuvos įmonių konkurencingumas priklausys

nuo transporto infrastruktūros (ypač geležinkelių), energetikos reformos ir

nuo to, ar bus sudarytos sąlygos konkuruoti ir pasirinkti tiekėją šiose

srityse.

       Be to, įgyvendinant ES normas svarbu šalinti esančius apribojimus

įmonių veiklai – mokestį nuo apyvartos, naudojamą kelių finansavimui,

reguliavimus, taikomus įėjimui į rinką, žemės įsigijimui, statyboms ir pan.

Lietuvoje taip pat daugiau dėmesio reikia skirti įvertinti naujai priimamų

teisės aktų pasekmes šalies ekonomikai.

2. Gamtiniai ištekliai ir klimatinės sąlygos

      Žemės ūkio paskirties žemė užima 60 proc. valstybės teritorijos. 2001

metais žemės ūkio naudmenos sudarė  3,37, ariamoji – 2,87 , pievos ir

ganyklos – 0,45 mln. ha.

     Nusausintos žemės sudarė 3,05 mln. ha, iš kurių 2,6 mln. ha

nusausintos drenažu. Daugiau kaip 1 mln. ha dirvožemių iš prigimties yra

rūgštūs, todėl juos reikia periodiškai kalkinti.

     Palankios klimatinės sąlygos ir pakankamas natūralus žemės našumas

leidžia plėtoti pieno ir mėsos ūkį, auginti kviečius, rugius, vaisius ir

daržoves, linus, rapsus, cukrinius runkelius ir kitus šioms platumoms

būdingus augalus ir gyvulius.

     Santykinai mažas dirvožemio, vandens bei oro užterštumas leidžia

plėtoti ekologiškų ir natūralių produktų gamybą.

      Apie 8 proc. Lietuvos teritorijos tinka rekreaciniams tikslams.

Daugiausia rekreacinių teritorijų yra mažiau palankiose ūkininkauti

vietovėse. Daug gražių gamtovaizdžių, istorinių, etnografinių ir gamtos

paminklų yra visoje šalyje (ypač Rytų  ir Vakarų Lietuvoje).

3. Ūkinis ir socialinis paveldas

     Pastarąjį dešimtmetį reikėtų vertinti kaip lūžio žemės ūkio gamyboje

ir kaime laikotarpį. Sparčiai besiformuojantys privačios nuosavybės

santykiai iš esmės pakeitė gamybos ir žmonių gyvenimo būdą.

      Pereinamojo laikotarpio į rinkos ekonomiką ypatumas yra tas, kad tam

tikri iš ankstesnės sistemos paveldėti negatyvūs elementai žemės ūkį padarė

nestabiliu ekonomikos sektoriumi. Pirma – gamybinė infrastruktūra

orientuota į didelius gamybos mastus (didelės fermos, sandėliai, technikos

kiemai) sunkai pritaikoma dabartiniams ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių

poreikiams. Buvusios kolūkinės gyvenvietės nepritaikytos ūkininkų ūkių

funkcionavimui. Antra – sutrikę ūkiniai ryšiai, realizuojant pagamintą

produkciją ir apsirūpinant žaliavomis. Ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės

sunkiai prisitaiko prie besikeičiančios rinkos reikalavimų. Trečiasis

negatyvaus paveldo elementas yra tam tikras kaimo socialinis-psichologinis

pažeidžiamumas. Aštrėjančios nedarbo problemos kaime, kai kurių socialinių

garantijų praradimas. Visa tai įvertinta, rengiant žemės ūkio ir kaimo

plėtros strategiją.

4. Piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimas

 Piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimas

sudaro pagrindą formuotis privačia nuosavybe pagrįstiems gamybiniams

santykiams. Iki 2002 metų pradžios buvo priimti sprendimai atkurti

nuosavybės teises į 80 proc. piliečių prašymuose nurodyto žemės ploto.

Besibaigiantis nuosavybės teisių atkūrimo procesas paskatins žemės rinkos

formavimąsi, žemių konsolidaciją, ūkių stambėjimą ir specializaciją.

       2002 m. sausio 1 d. buvo įregistruota 555,7 tūkst. privačios žemės

savininkų. Jų žemės sklypų plotas yra 2090 tūkst. ha, o tai sudaro 52,8

proc. visos žemės ūkio paskirties žemės ploto.

      Neužbaigus piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens

telkinius atkūrimo,negalima pradėti tolimesnių žemės tvarkymo darbų,

susijusių su žemėnaudų pertvarkymu, sudarančiu prielaidas ūkių stambėjimui.

Tai lėtina žemės rinkos plėtrą.

5. Lietuvos žemės ūkio vaidmuo iki integraciniu laikotarpiu

Lietuvos agrarinis sektorius, patyręs nelengvų ūkio reformų

sukrėtimų, pergyvenęs prieštaringai vertinamą vykusį turto grąžinimą ir

privatizavimą, šiandien sprendžia naujas problemas. Eurointegraciniai

procesai verčia naujai pažvelgti į agrarinį sektorių, kur kas atidžiau

įvertinti jo reikšmę ir įtaką visos šalies ūkiui. Pasirengimo stoti į ES

laikotarpiu atsiranda būtinybė išryškinti žemės ūkio silpnąsias ir

stipriąsias puses, įrodyti, kad šiam sektoriui reikalinga valstybės parama.

Šios paramos tikslas – kuo greičiau panaikinti ekonominius, technologinius

ir struktūrinius skirtumus žemės ūkyje, kurie yra dideli, palyginti ne tik

su ES šalimis, bet ir su šalimis kandidatėmis. Lietuvoje tiesiogiai žemės

ūkio pirminėje grandyje, pagal Statistikos departamento prie
Lietuvos

Respublikos Vyriausybės pateiktus 2002 metų duomenis, yra užimta 17,8 proc.

dirbančiųjų, tačiau LAEI tyrimais nustatyta, kad su agrariniu sektoriumi

(žemės ūkio produkcijos perdirbimas, žemės ūkio mašinų, įrengimų, trąšų ir

kitų išteklių gamyba, jų pervežimas ir prekyba) susiję apie 30–35 proc.

visų šalies dirbančiųjų. Didelę agrarinio sektoriaus įtaką šalies

ekonomistai ir su juo susijusių rinkų plėtrai nuolat pažymi Vokietijos,

Jungtinės Karalystės, kitų ES valstybių bei JAV mokslininkai. Kompleksinės

žemės ūkio įtakos visai ekonomikai skaičiavimai iliustruoja,

kad vienas bendrosios pridėtinės vertės, sukurtos pirminėje grandyje, litas

paskatina sukurti dar apie du litus kituose sektoriuose. Ypatingai ryškus

pirminės žemės ūkio grandies ir maisto pramonės ryšys su materialinių

išteklių gamybos ir paslaugų sektoriais. Šiuo atveju yra sukuriamos

papildomos naftos produktų, elektros ir šiluminės energijos, trąšų,

statybinių medžiagų, transporto, ryšių ir prekybos paslaugų rinkos.

Preliminariais skaičiavimais, 2002 metais tenkinant žemės ūkio ir maisto

perdirbimo pramonės poreikius, su ja susijusiuose sektoriuose buvo

pagaminta prekių ir suteikta paslaugų beveik už 3,9 mlrd. Lt. Jei 2002

metais žemės ūkio pirminėje grandyje sukurta bendroji pridėtinė vertė

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2463 žodžiai iš 8181 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.