Lietuvos ekonominės politikos vertinimai
5 (100%) 1 vote

Lietuvos ekonominės politikos vertinimai

LIETUVOS EKONOMINĖS POLITIKOS VERTINIMAI

LIETUVOS MOKSLININKŲ DARBUOSE

Įvadas

Politikos ir ekonomikos mokslai Lietuvoje negali pasigirti tokia turtinga nenutrūkstama tradicija, kaip daugelyje kitų šalių dėl įvairių objektyvių priežasčių. Lietuvos valstybingumo istorijoje būta gausių, gilių ir ilgų pertrūkių, dėl kurių vystytis savarankiškam mokslui, politikai ir juolab – ekonomikai nebuvo sąlygų, nesimatė ir poreikio. Pirmąsias politikos mokslų užuomazgas Lietuvoje galima rasti XVI a. Andriaus Volano raštuose, tačiau kaip ir daugelyje to meto politinių traktatų, jo tekstuose labiau nagrinėjamos teisinės, negu ekonominės problemos. Traktatas “Apie politinę arba pilietinę laisvę” išsamumu, argumentacija ir minties gilumu praktiškai nenusileidžia panašaus pavadinimo Dž.Loko (J.Locke) kūriniui “Esė apie pilietinę valdžią”, parašytam šimtmečiu vėliau. Minėtame traktate A.Volanas aprašo ir to meto ekonomines bei socialines problemas, tarp jų – elito išlaidavimą bei prabangą, kas darė didelę žalą šaliai ir visuomenei [1]. Tačiau šių problemų vertinimas – daugiau moralinis, negu ekonominis. Smerkiamas godumas, hedonizmas ir korupcija, tačiau nesiimama nagrinėti ūkio tvarkymo problemų ar pateikti jų sprendimo būdus. Panašūs uždaviniai to meto politinės minties terpėje nebuvo itin populiarūs: tiek valstybės, tiek atskirų žemių bei dvarų ūkiais rūpinosi specialūs pareigūnai, ir teoriniai modeliai feodalinėje santvarkoje neatrodė reikalingi.

XVI a. Lietuvoje įvyksta žymioji Valakų reforma, iš esmės pakeitusi to meto ekonominius ir socialinius santykius. Tarp 1615 ir 1624 m. Biržuose išleidžiama Adomo Rasijaus (1560-1627 ar 1628 m.) “Politikos ir teisės traktatas apie kilmingumą ir prekybą”, kurį jau galima laikyti ir ekonominės politikos mokslų užuomina.

Vakarų Europoje tuo metu taipogi brendo pirmosios ekonominės idėjos, siejamos su Hugo Grotu (Huig de Groot 1583-1645) Olandijoje, finansų ministru Žanu Batistu Kolberu (Jean-Baptiste Colbert, 1619-83) Prancūzijoje bei filosofo Adomo Smito (Adam Smith, 1723-90) vardu Anglijoje. Tačiau Lietuva, XVIII a. pabaigoje patekusi į konservatyvios, feodalinės ir agrarinės Rusijos imperijos priklausomybę, atsidūrė tokioje kultūrinėje terpėje, kur autoritetas reiškė daugiau už bet kokias idėjas, ir teoriniai modeliai tiek politikoje, tiek ekonomikoje buvo sutinkami su nepasitikėjimu.

1918.02.16 atsikūrusioje Lietuvos valstybėje šalies ekonomiką ėmė formuoti praktikai – Martynas Yčas, Juozas Tūbelis, Ernestas Galvanauskas, žymių teorinių darbų parašė Domas Cesevičius (1902-86). Apžvelgdamas absoliutizmo, merkantilizmo, liberalizmo, intervencionizmo ir socializmo ekonomines teorijas ir praktikas [2], D.Cesevičius mėgina rasti optimalų modelį to meto Lietuvai, ragindamas griežtai skirti politiką nuo ūkio [3]. Politikoje pripažindamas valstybės primatą ir būdamas ištikimas autoritetinės santvarkos šalininkas, ūkyje D.Cesevičius gina privatumo principą ir gan griežtai kritikuoja socialistinę krikdemų žemės ūkio reformą, įvykdytą 1922 m., nes anot jo, šalies ūkio sistema buvusi labiau pritaikyta stambiems ūkiams, ir išdalinus žemę į mažesnius sklypus, tačiau nesuteikus darbo priemonių, ūkinė padėtis šalyje ne pagerėjusi, o pablogėjusi. D.Cesevičiaus darbuose išsamiai nagrinėjamos tokios temos, kaip dempingas, kreditai, biudžeto problemos – griežtai kritikuojami valstybinio kredito entuziastai, pabrėžiant, kad kredito veikimas turintis ekonomines ribas, iš kurių vienoje pusėje – sutaupytų gėrybių kiekis, o kitoje – ūkio rentabilumas [4].

1940 m. sovietinė okupacija ir aneksija vėl nutraukė savarankišką Lietuvos politinių ir ekonominių mokslų bei praktikos raidą. Šalies ūkis imtas reguliuoti pagal valstybinio planavimo modelį. Privati nuosavybė apribota iki minimumo, į kurį įėjo, praktiškai, tiktai namų apyvokos reikmenys, baldai, kaimuose – vienas kitas žemės lopinėlis ar naminis gyvulys. Visa kita buvo valstybės: jai priklausė ir gamyklos, ir prekyba, ir fermos, ir laukai.

1988-89 m. prasidėjęs “persitvarkymas” grąžino kooperatinę nuosavybės formą ir išplėtė privačiąją. 1990.03 11 atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, gan skubiai pradėtos drastiškos ekonominės reformos privatizacijos ir liberalizacijos linkme.

Ekonominės politikos praktika ir toliau siejosi su politine valdžia. Daugelis ekonomistų buvo baigę mokslus sovietinėje sistemoje. Tačiau persiorientavimas į vakarų ekonomikos struktūras reikalavo naujų politinių teorijų ir naujos praktikos.

Dar 1990 m. įkuriamas Laisvosios rinkos institutas [5], kurio iniciatyva imtos plėtoti liberalizmo idėjos Lietuvos ekonomikoje. Šiandien liberali mintis yra beveik dominuojanti Lietuvos ekonomikos teorijoje: daugiau arba mažiau ekonominį liberalizmą palaiko ekonomikos mokslų atstovai prof.Kęstutis Glaveckas, Elena Leontjeva, Dr.Ramūnas Vilpišauskas, Petras Auštrevičius, doc.Margarita Starkevičiūtė.

Nagrinėjant šiuolaikinių Lietuvos ekonomistų darbus, tenka išskirti daugiau arba mažiau nepriklausomus mokslininkus iš vienos pusės ir politikus – iš kitos. Daugelis politikų turi ekonomistų diplomus: nuo vyraujančių politikoje lyderių – prof.Kazimieros Prunskienės, prof.Kęstučio Glavecko, Petro
Auštrevičiaus, dr.Vyto Navicko, doc.Margaritos Starkevičiūtės, dr.Antano Boso, iki marginalų bei autsaiderių – Juliaus Veselkos, Stanislovo Buškevičiaus ir dr.Vytauto Šerėno (jei pastarąjį galima priskirti prie politikų vien dėl dalyvavimo 2002 m. Prezidento rinkimuose).

Tačiau tie ekonomistai, kurie tiesiogiai dalyvauja politikoje, kaip besiskirtų jų statusas ar politinės pažiūros, turi vieną bendrą bruožą. Jie priklausomi nuo rinkėjų ir todėl, siekdami jiems įtikti, mažiau gali sau leisti atvirumą, be to – jie tiesiogiai susaistyti ir net atsakingi už tam tikrus politinius ir ekonominius sprendimus, todėl jie mažiau gali sau leisti objektyvų, neutralų vertinimą, negu teoretikai, nors pastarieji, be abejo, t.p. gali būti ir dažniausiai būna angažuoti viena arba kita kryptimi. Kita vertus, politikus nuo mokslininkų skiria turima patirtis nagrinėjamoje srityje: viena yra kurti ekonominius modelius, ir visai kas kita – pačiam juos taikyti.

Apžvelgsime keleto skirtingų Lietuvos ekonomistų darbus, palygindami jų nagrinėjamą tematiką ir požiūrius į konkrečias problemas.

ELENA LEONTJEVA: RINKA BE SIENŲ IR BE RIBŲ

E.Leontjeva, aptardama valstybės vaidmenį ekonomikoje, pabrėžia jog valstybei suteikiama teisė kištis į ekonomiką yra panaudojama daugelio subjektyvių tikslų įgyvendinimui [6]. Ilgametė Laisvosios rinkos instituto prezidentė čia pat kelia mintį, jog “spontaniška, arba savaiminė, tvarka leidžia visuomenei pasiekti daugiau, nei nusibrėžto tikslo siekimas.” [7] Šiuo atveju akivaizdžiai atsispindi bendra liberalizmo nuostata – ne tik ekonomikos srityje. Tiesa, ši tezė nepaaiškina, kaip įmanomas valstybės ir pačios visuomenės egzistavimas be žmonių elgesį reglamentuojančių normų ir disciplinos, o šalies ekonomika – be mokesčių, jau nekalbant apie filosofinę šios tezės reikšmę, kuri praktiškai nusako stebuklo laukimą – savaiminę gerovę be aiškaus tikslo ir jo siekimo.

Bet kokia kritika laisvosios rinkos atžvilgiu E.Leontjevos yra atmetama ir priskiriama prastam rinkos principų išmanymui ar nekokybiškam taikymui: “Sunkiai išgyvendavau, kai neraštingų, eklektiškų įstatymų vaisius arba teisinės tuštumos padarinius pompastiškai pateikdavo kaip rinkos netobulumo įrodymus ir kviesdavo labiau reglamentuoti, varžyti, skirstyti. Nelengva buvo įrodinėti, kad pagrindiniai ekonominio gyvenimo principai turi būti užfiksuoti dėsnius atitinkančiuose įstatymuose, ir kad tokių įstatymų reikia laikytis. Kad tiek, kiek kitokiais įstatymais ir nurodymais pakreipsi normalų rinkos veikimą kažkieno sumanyta kryptimi, tiek nutolsi nuo rinkos efekto. Iškreipti rinkos dėsniai duos priešingus rezultatus, negu buvo tikėtasi.” [8] Iš šios pratarmės lieka neaišku: ar autorė ekonomiką priskiria socialiniams, ar gamtos mokslams, kur veikiantys objektyvūs dėsniai be išorinio žmogaus įsikišimo, ar teologijai, kur viską sutvarkanti geroji “nematomoji ranka”.

Kur kas stipresni atrodo autorės pateikiami praktiniai pavyzdžiai – JAV ekonominės depresijos ir jų susiejimas su atitinkamais valstybės veiksmais, Rytų Azijos šalių ekonominė liberalizacija ir ekonomikos kilimas. Tiesa – kritikuojant valstybės kišimąsi, įvardinant ją kaip prielaidą ekonominėms krizėms, nepaaiškinama – kodėl tokių krizių išvengė socialistiškai besitvarkančios Europos Sąjungos šalys, ypač Švedija ir Vokietija.

Kritiškai įvertinamas 1991m. priimtas laikinojo valiutinio fondo sudarymo įstatymas, pagal kurį įmonės privalėjusios pigiai parduoti valstybei 20% valiutinių įplaukų. Anot autorės, tai grėsė tolesne infliacija, būtinybe dotuoti eksporto gamybą ir pirkti Rusijos aukcionuose valiutą [9]. Pabrėžiama, jog valstybė neturi daugiau, negu pati iš mūsų paima, ir kad už bet kokią kompensaciją, gautą iš valstybės biudžeto, moka patys jos piliečiai – mokesčiais, infliaciniais praradimais ir pan [10]. Išsakoma abejonė, ar pajamų perskirstymas pasitarnaujantis socialiai silpniausiųjų naudai, nes “įvairios dotacijos, valstybiniai užsakymai, lengvatos, kainų kontrolė tampa paklausi prekė valstybės vyrų rankose”, ir iš to pasipelnantys įtakingiausieji.

Socialinių krizių sprendime raginama vengti vienašališkumo. “Įstatymiškai, minimalaus darbo užmokesčio nustatymas gali būti laikomas pranašiu pasiekimu, bet juk kiekvienas, kuris darbdavio akimis nevertas šio minimumo, apskritai liks be darbo. Žmonės, kurie galėjo save išmaitinti, taps biudžeto išlaikytiniais, o visuomenė neteks jų gaminamo produkto”. Šiedu pastebėjimai vėl tampa aktualūs šiandien, 2004 m. išrinktajam Seimui ir jo paskirtai Vyriausybei prabilus apie minimalaus atlyginimo pakėlimą. Anot E.Leontjevos, “Net pigi darbo jėga gali būti pozityvi, pritraukiant užsienio investitorius, gaminant konkurencingą produkciją”: šis teiginys, greičiausiai, suformuluotas remiantis tais pačiais R.Azijos ir dalinai – Lotynų Amerikos pavyzdžiais, deja, Lietuvoje šis “dėsnis” suveikė visiškai kitaip – masinės (ypač jaunimo) emigracijos kryptimi, savo pigiąją darbo jėgą parduodant užsienyje, o ne Lietuvoje. Suprantama, valstybės biudžetas nuo to patiria tik nuostolius. Tačiau minėtas straipsnis parašytas 1991 m., kuomet pasiremti sava patirtimi šioje srityje dar buvo sunkiai įmanoma
pažvelgus į caro laikus, kuomet irgi vyko masinė emigracija).

Gan naiviai skamba ir kitas teiginys: “Turint opias žaliavų problemas, ištisas žmonių sluoksnis galėtų išgyventi, versdamasis prekyba” [11]. Išties, apie 1992-93 m. prasidėjo tikras smulkesnės ir stambesnės spekuliacijos, kooperatyvų, kontrabandos, mašinų parvarinėjimo iš užsienio, bumas. Neretai šie verslai buvo tampriai surišti su kriminaliniu pasauliu. Tačiau prakuto nedaugelis: kur kas daugiau būta bankrotų ir įvairių kitokių krizių. Kiekvienai prekei reikalingas vartotojas. Rinka buvo užpildyta panašaus pobūdžio prekėmis, kurių suvartoti jau vien dėl kiekio nebebuvo kam, nebekalbant apie vartojimo poreikius ar vartotojų galimybes. Be to, prekyba niekada nepakeis gamybos. Ypač jei ta prekyba remiasi išimtinai (arba pagrinde) importu.

Gan įdomiai atskleidžiama 1991 m. įvykdyta 20% valiutinių įplaukų “nusavinimo” akcija, paremta Laikinuoju valiutos fondo ir atsiskaitymų konvertuojama valiuta, įstatymu. Pažymėta, jog privalomąja tvarka išskaičiuojant minėtus 20% iš valstybinių ir valstybinių-akcinių įmonių, už 1 $ mok4ti 2 rubliai, kai pagal to meto Lietuvos banko valiutos supirkimo kursą, 1 $ kainavo 32 rublius. Tai būta išties įspūdingos iniciatyvos: E.Leontjeva tai pastabiai įvertina kaip 1,25 % valiutinių įplaukų pirkimą ir likusių 18,75 % priverstinį rekvizavimą [12]. Pažymima, kad minėto įstatymo padarinių pabūgo ne tik mokesčių mokėtojai, bet ir įstatymo autoriai, dėl ko šį įstatymą lydėjo nutarimas dėl įsigaliojimo, nutarimas dėl įgyvendinimo, nuosekli taikymo instrukcija, tačiau tai negelbėję padėties. Viename iš nutarimų buvę numatyta, jog įmonės privalančios pervesti valiutines lėšas į Lietuvos arba užsienio bankus: E.Leontjeva pažymi, kad be oficialaus susitarimo su TSRS, įmonės negalėjusios atlikti šitokio pervedimo, grėsusio net kriminaliniais kaltinimais.

E.Leontjeva kritikuoja Lietuvos banko veiklą 1991 m., pabrėždama, kad komercine veikla besiversdamas ir konkuruodamas su kitais komerciniais bankais, šis bankas negalintis kartu atlikti ir centrinio banko funkcijos, nes dėl pirmiau paminėtos veiklos jam būtų sunku objektyviai reguliuoti pinigų apyvartą. Be to, jis neturintis moralinės teisės leisti arba neleisti steigtis kitiems bankams, reguliuoti ar revizuoti jų veiklą, rengti bankininkystę reglamentuojančius ir jo išskirtines teises įtvirtinančius įstatymus, pats būdamas konkurencijos dalyviu [13]. Parodoma ir praktinė pusė: bankas naudojantis valstybės kapitalą, per šešerius metus Vyriausybė turinti perduoti Lietuvos bankui 500 mln. rublių, todėl autorė pagrįstai klausia – negi piliečiai mokantys mokesčius, o Vyriausybė šias lėšas skirianti kažkieno daromam bizniui? T.p. nurodoma, jog vengdamas privačių bankų konkurencijos, Lietuvos bankas trukdo jiems steigtis, o teisėtų bankų vietoje atsirandantys nelegalūs. Pabrėžiama, kad šių bankų nepasiekiantis joks valstybės reguliavimas, o valstybės biudžetas – nesulaukiantis iš jų pelno mokesčių. Pateikiamas įdomus faktas, jog Lietuvos bankas, pats nustatęs nuosavų ir skolintų pinigų santykį 1/10, pats viršijo 1/30 santykį [14].

Be to, E.Leontjeva aprašo ir gan griežtai įvertina tokią tuometinę Lietuvos banko veiklą, kaip komercinių bankų revizija (anot autorės – nepaisant komercinių paslapčių ir pagarbos nuosavybės teisėms), nurodymas komerciniams bankams laikyti savo lėšų rezervus Lietuvos banke, tarpininkavimo su sąjunginiais partneriais, perėmimas [15].

Po visos šios Lietuvos banko kritikos, E.Leontjeva pasiūlo gan netikėtą sprendimo būdą: palikti Lietuvos banką komerciniu, atšaukiant jam išimtines teises ir leidžiant konkuruoti su komerciniais bankais kaip lygiam tarp lygių, o prie Vyriausybės įsteigiant Pinigų-bankų komitetą, kuris palaipsniui galėtų transformuotis į centrinį banką.

Tiesa, dėl prastos padėties bankų sistemoje kaltinamas ne vien Lietuvos banko monopolis. Anot E.Leontjevos, didžiulė problema slypinti jau pačiuose sistemos pamatuose [16], kadangi kreditų poreikis esantis didesnis už jų pasiūlą. Dėl šitokios padėties E.Leontjeva kaltina “nuolatinį ir didžiausią kenkėją” (liberalų požiūriu) – valstybę, apribojusią banko palūkanų normą 25-iais procentais metinių palūkanų, kai metinė infliacija tuo metu siekusi 300%. Tokiu būdu, anot autorės, paneigiama reali palūkanų norma ir bet kuris, gavęs paskolą metams, realiai grąžina bankui 1/3 gautos sumos. Todėl nukenčiantys bankai ir jų skolintojai (anot E.Leontjevos – daugiausia valstybinės įmonės ir viduriniosios klasės atstovai). Šioje vietoje E.Leontjevai stipriai oponuoja kitas ekonomistas – Albertas Šimėnas, pateikdamas argumentą, jog palūkanų normas buvę būtina riboti dėl to, kad atsirasdavę bankų ir kredito įmonių, neatsakingai žadėjusių didesnes palūkanas, nei buvo pajėgūs išmokėti, ir po to daugelis tokių bankų bei įmonių bankrutavę, į nebūtį nusinešdami ir indėlininkų santaupas. Lyginant E.Leontjevos ir A.Šimėno pozicijas, panašu kad abu atstovauja skirtingiems kraštutinumams, bent jau bankų reformos klausimu, ir šis pozicijų skirtumas ne tik leidžia susidaryti visapusiškesnį vaizdą, bet ir potencialiai atspindi būtiną dialogą tarp kapitalo ir valstybės
atstovų, kurių pozicijų skirtumas yra neįmanomas, o dialogas – būtinas.

E.Leontjeva kritikuoja mokslininkus, problemų priežastis matančius kadrų kokybės stygiuje arba kontrolės stokoje. Anot jos, nesant galimybių konkuruoti laisvoje rinkoje, jėgos nukreipiamos kitokiai kovai. Užsimenama apie Pasaulio banko pastabas ir įspėjimus jaunoms demokratijoms dėl pavojų, susijusių su valstybinių paskolų švaistymu ir dėl to, kad valstybiniai bankai labiausiai esą linkę korumpuotis.

Pažymima, jog komercinius bankus kaltindami dėl piktnaudžiavimų, valstybinį kapitalą skolinant privatininkams, patys valstybiniai bankai teikiantys paslaugas privačiam sektoriui. Raginama vietoje slaptos valstybinės bankų “komercializacijos” atlikti viešą privatizaciją. Perspėjama, kad nesiėmus esminių reformų, net ir su geriausiais kadrais nebūsią pasiekta nieko geresnio kaip “antrasis socializmas [17]”. Pabrėžiama, jog visi komercine veikla besiverčiantys bankai turintys veikti pagal vienodus įstatymus.

Kalbėdama apie besiformuojantį verslą ir to meto teisines sąlygas jam, E.Leontjeva užsimena apie dar Aukščiausioje taryboje-Atkuriamajame Seime svarstytas mokesčių lengvatas, tame tarpe – galimybę visiškai atleisti mažas įmones nuo juridinių asmenų pelno mokesčio ir nuo fizinių asmenų pajamų mokesčio (jei tai personalinė firma ar ūkinė bendrija). Šitokių projektų vertinimą E.Leontjeva pateikia savo cituojamo verslininko Ž.Kačanausko žodžiais: lengvatos vieniems – tai papildoma našta kitiems.

Kritikuojama mokesčių sistema: anot E.Leontjevos, nėra pagrindo didžiuotis, jog Lietuvoje nėra dvigubo pajamų apmokestinimo kaip Amerikoje ar kituose kraštuose, nes Lietuvoje galiojanti santvarka, kuomet akcijų savininkų gaunami dividendai nėra apmokestinami, o apmokestinamas tik pelnas. Pasak E.Leontjevos, tokia tvarka remiasi atvirkščia logika ir kur kas naudingiau būtų apmokestinti būtent vartojimui skirtas personalines pajamas (tarp jų ir dividendus), o pelno mokestį – panaikinti: tokia tvarka, anot autorės, paskatintų kapitalo kaupimą (investicijas), o ne vartojimą [18]. E.Leontjeva t.p. nepripažįsta skirtumo tarp gamybinio ir prekybinio kapitalo: anot jos, nesvarbu ar prekybos, ar žvejybos įmonė uždirbanti lėšas, kurios virsiančios investicijomis, nes prieš investicinį procesą visi turintys būti lygūs. Kartu pabrėžiama, jog verslininkų išlaisvinimas nuo mokesčių padėtų jiems pakilti iš šešėlio ir leistų jiems dorai dirbti, užuot vengus mokesčių ar kitais būdais pažeidinėjant įstatymus.

Valstybės paramą verslui E.Leontjeva sieja su korupcija ir pačių verslininkų parazitavimu, pabrėždama rizikos neišvengiamybę normaliame versle [19].

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2715 žodžiai iš 9009 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.