Lietuvos gyventojų migracija iki įstojimo į ES ir po
5 (100%) 1 vote

Lietuvos gyventojų migracija iki įstojimo į ES ir po

112131415161

TURINYS

| |Įvadas…………………………………………….|3 |

| |………………………………………………….| |

| |1. Šiuolaikinės tarptautinės migracijos |5 |

| |situacija…………….……………… | |

| | 1.1. Lietuvos gyventojų kaita nuo XIX a. iki |5 |

| |šių dienų…………… | |

| | 1.2. Lietuvos gyventojų migracijos kryptys ir|9 |

| |šalys …..…………… | |

| | 1.2.1. Lietuvius priimančios |11 |

| |šalys………………………… | |

| | 1.2.2. Emigrantų charakteristika………………………….. |13 |

| | 1.2.2.1. Specialistai …………………………… |13 |

| | 1.2.2.2. Aukštos kvalifikacijos specialistai…..… |15 |

| | 1.3. Prognozės………………………………………………………. |16 |

| |2. Ekonominiai ir socialiniai emigracijos iš Lietuvos |17 |

| |padariniai……………. | |

| | 2.1. Ekonominiai aspektai ……………………..…………………… |19 |

| | 2.2. Socialiniai aspektai …………………………………………….. |21 |

| |3. Valstybės institucijų veikla emigracijos |22 |

| |klausimu………………………… | |

| |Išvados ………………………………………………………………………. |24 |

| |Literatūra……………………………………………………………………… |26 |

| |Priedai………………………………………………………………………… |28 |

ĮVADAS

Laisvas asmenų judėjimas yra viena iš keturių Europos Sąjungos

laisvių, sudarančių Europos bendrosios rinkos pagrindą. Ši teisė suteikia

galimybę ne tik laisvai keliauti ES teritorijoje, bet ir studijuoti,

ieškoti darbo, dirbti savarankiškai ar samdomąjį darbą. Šalia laisvo

kapitalo judėjimo, laisvas asmenų – samdomų darbuotojų ir savarankiškai

dirbančiųjų judėjimas tampa vienu svarbiausių gamybos veiksnių bendrojoje

rinkoje.   

Kaip ir daugelyje Vidurio Europos šalių, Lietuvoje vykstanti politinė,

socialinė ir ekonominė transformacija padarė esminį poveikį tarptautinės

migracijos procesui. Dėl įvairių priežasčių, įskaitant ir migracijos

politikos liberalizavimą, ne tik išaugo migracijos mastai bet ir pasikeitė

geografija. Migracija įgauna vis platesnį mastą ir svarbą, tuo tarpu

statistiškai tebėra fiksuojama tik ilgalaikė (nuolatinė) migracija.

Ekspertai vis garsiau kalba apie emigracijos keliamą grėsmę. Europos

Sąjungos statistikos biuras “Eurostat” prognozuoja, kad per artimiausius 20

metų Lietuva neteks beveik dešimtadalio gyventojų, o iki 2050-ųjų jų

skaičius sumažės šeštadaliu. Tokia didelė migracija, kaip manoma, gali

sukelti įtampą mūsų darbo rinkoje. Gali sumažėti ne tik darbo jėgos

resursai, bet ir mokesčių bei socialinio draudimo įmokų mokėtojų.

Lietuvos migracijos potencialas labai didelis: 30–50 procentų

gyventojų norėtų išvykti gyventi ir dirbti į užsienį. 2004 metais iš

Lietuvos išvyko beveik pusantro karto daugiau žmonių nei 2003-iaisiais, o

vien per 2005 metų sausio-vasario mėnesius išvyko 2492 žmonės, tai yra 700

daugiau nei per 2004 metų tą patį laikotarpį.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija šių metų balandį atliko

apklausą, kurios duomenimis daugiausia ketinančių išvykti kuriam laikui yra

tarp jaunimo 18-29 metų amžiaus. Pagal apklausos rezultatus daugiau

norinčių išvykti gyventi ir dirbti į užsienį yra tarp mažiau uždirbančių.

Populiariausia planuojama išvykimo kryptis yra Didžioji Britanija. Kitos

tarp ketinančių išvykti populiarios šalys yra Airija, Vokietija, JAV,

Ispanija, Norvegija ir Švedija.

Taigi, šiame darbe pirmiausia bus žvelgiama į emigracijos keliamas

grėsmes ir galimas socialines bei ekonomines pasekmes. Toliau bus aptariami

jos mastai, tendencijos, priežastys. Kaip vienas iš probleminių reiškinių

bus analizuojamas specialistų ir protų nutekėjimas. Galiausiai, trumpai

apžvelgus dabartinę valstybės institucijų veiklą emigracijos srityje,

pateikiamos išvados.

Apibūdinant šiuolaikinę migracijos situaciją bus naudojama

Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės oficiali

informacija, bei specialių migracijos tyrimų medžiaga.

Darbe išanalizavus emigracijos keliamas grėsmes bus galima įžvelgti ir

teigiamus emigracijos iš Lietuvos aspektus.

1. ŠIUOLAIKINĖS TARPTAUTINĖS MIGRACIJOS SITUACIJA

2004 m. gegužės pradžioje Lietuvoje prasidėjusi emigracijos banga

neslūgsta. Gerai vertinami lietuviai darbuotojai itin paklausūs Europos

Sąjungos šalyse, kur yra šimtai
tūkstančių laisvų darbo vietų ir mokamas

kelis kartus didesnis atlyginimas nei Lietuvoje. Tuo tarpu mūsų šalyje,

kaip rodo statistika, tinkamų darbuotojų jau dabar yra mažiau nei laisvų

darbo vietų. Be to, padirbėti svetur norėtų išvykti dar beveik trečdalis

šalies gyventojų. Ekspertų vertinimu, jeigu tokia ryški emigracijos

tendencija išsilaikys ir toliau, šalies ekonomikos laukia sunkumai.

Dėl intensyvios emigracijos kito Lietuvos gyventojų skaičius. Jeigu

iki 1994 metų natūralus gyventojų prieaugis visiškai ar iš dalies

kompensavo migracijos nuostolius, tai nuo 1995 metų gyventojų mažėjo dėl

abiejų komponentų poveikio.

Iš įmonių po 2004 m gegužės 1 d. darbuotojų emigracija vyko, bet ji

nebuvo labai ryški. Vidutiniškai iš Lietuvos įmonių išvyko 2% darbuotojų.

48 proc. nuomonę pareiškusių Finansų analitikų asociacijos tyrime vadovų

teigė, kad iš jų įmonių dalis darbuotojų išvyko dirbti į užsienį po 2004 m.

gegužės 1 d. Tame tarpe iš 36 proc. apklaustų įmonių išvyko 1 – 5%

darbuotojų, iš 9 proc. – 6-10% darbuotojų, iš 1 proc. – 10-15% ir iš 1 % –

daugiau nei 16% darbuotojų. Menkos emigracijos priežastis gali būti ta, kad

praėjo mažai laiko nuo įstojimo į ES ir darbuotojai dar neįsisamonino

išvykimo galimybių. Dažniausiai emigravo darbuotojai iš gamybinių įmonių.

62 proc. tyrime dalyvavusių įmonių vadovų atsakė, kad į užsienį išvyko

kvalifikuoti darbininkai. Į anketos klausimus atsakiusių imonių vadovų

teigimu, po 2004 m gegužės 1 d. labiausiai darbuotojai migravo iš statybos

ir gamybos įmonių [13].

1.1. LIETUVOS GYVENTOJŲ KAITA NUO XIX A. IKI ŠIŲ DIENŲ

Iki ankstyvųjų 1940-ųjų tarptautinė migracija Lietuvoje, nors ir

vėluodama, plito pagal tą patį modelį kaip ir daugumoje Europos šalių,

turėjusių aiškią vakarų-šiaurės krypties orientaciją. Daugiau ar mažiau

skelbtina emigracija Lietuvoje pasirodo tik nuo XIX a. vidurio, žlugus

Lietuvos-Lenkijos valstybei. Pirmiausia, 1831 m. ir 1863 m. sukilimai prieš

rusus vertė nemažą gyventojų dalį, ypač dvasininkus ir smulkius bajorus,

palikti Lietuvą.

1867-1868 m. badas, privalomos 25 m. karinės tarnybos Rusijos Armijoje

įvedimas ir tautinė priespauda, silpna ekonomikos ir gamybos plėtra bei

didėjantis gyventojų perteklius kaimo vietovėse buvo pagrindinės

emigracijos augimo priežastys.

Apskritai XIX a. pabaiga apibūdinama kaip pirmosios masinės

emigracijos bangos iš Lietuvos į vakarus, daugiausia į JAV, pradžia.

1869-1899 m. emigrantų skaičius iš Lietuvos vien tik į Jungtines

Valstijas siekė 50 tūkst. žmonių. Šie duomenys nėra labai tikslūs, nes iki

1899 m. JAV Imigracijos biuras neregistravo lietuvių kaip “lietuvių“.

Dažniausiai jie buvo laikomi lenkais ar rusais.

Tik nuo 1899 m. pradėta gauti daugiau ar mažiau tiksli lietuvių

emigrantų į JAV statistika. Emigrantų skaičius į kitas vakarų šalis buvo

daug mažesnis. Iki 1914 metų tik apie 14 tūkst. žmonių emigravo į Didžiąją

Britaniją, apie 10 tūkst. – į Pietų Ameriką, 5 tūkst. – į Kanadą [2].

Emigracijos srautas per 1899-1914 metus buvo labai didelis, beveik toks pat

kaip natūralus prieaugis, todėl Lietuvos populiacijos augimas vyko labai

lėtai. Be to, grįžtamosios migracijos atvejai nebuvo dažni. Grįžusių

migrantų skaičius galėjo būti daug didesnis, jei Lietuvos ekonominė

situacija būtų buvusi palankesnė.

Per pirmąjį pasaulinį karą Lietuva neteko daug gyventojų, daug jų

žuvo, kariaudami caro armijoje, dalis gimtame krašte, o dalis, bėgdami nuo

artėjančios vokiečių kariuomenės, pasitraukė į Rusijos gilumą. Be to, daug

Lietuvos gyventojų buvo išvaryti į Vokietiją, mirė dėl epidemijų ir ligų.

Mirusiųjų žmonių skaičius viršijo gimusiųjų. 1915 m. mirė 3.1 tūkst. žmonių

daugiau negu gimė. 1917 m. šis skaičius pasiekė apie 10 tūkst., o 1918 m. –

12.5 tūkst. [2].

Tuo tarpu 1920-1940 m emigracija iš Lietuvos buvo netgi skatinama –

Kaune buvo įkurti keli biurai, kuriuose buvo teikiama informacija ir

konkreti pagalba, emigruojant į Pietų Ameriką ir kitas šalis. Neturtingi ar

bežemiai valstiečiai bei darbininkai sudarė emigrantų daugumą, todėl buvo

manoma, jog emigracija sumažins šalies nedarbo lygį. Iš kitos pusės,

priimančios šalys, ieškodamos papildomos darbo jėgos taip pat rėmė

imigrantus. Pietų Amerikos žemvaldžiai netgi padengdavo visas kelionės

išlaidas, o imigrantus atgabenusio laivo komanda gaudavo premiją. Todėl

emigracija, ypač į Braziliją, Argentiną ir Urugvajų – padidėjo.

1923 -1927 m. Emigracijos mastai buvo didesni nei skelbiama.

Emigracijos apskaita rėmėsi išduotų užsienio pasų skaičiumi, tuo tarpu

daugelis imigrantų paliko Lietuvą, neturėdami legalių dokumentų. Tikslesni

statistikos duomenys galimi tik nuo 1928 metų, tačiau net ir šiuo

laikotrapiu žmonės, vykstantys dirbti į Vokietiją ar Latviją, nebuvo

laikomi emigrantais.

1939 m. į Lietuvą buvo įvesta SSRS raudonoji armija, 1940 m. Lietuva

prieš tautos valią įjungta
sudėtį. Tokia padėtis tęsėsi net penkis

dešimtmečius. Lietuva 1940 m. tapo viena iš sąjungininkių respublikų,

praradusių nepriklausomybę ir valstybingumą. Jos vardas nyko iš pasaulio

žemėlapių, vis rečiau ji buvo minima politikoje. Visa tai neigiamai veikė

gyventojų socialinę ir tautinę raidą, gyventojų skaičiaus augimą. SSRS,

norėdama palaužti tautų nacionalinį išdidumą, jų pasipriešinimą politiniam

ir tautiniam pavergimui, pradėjo didžiausias pasaulyje gyventojų

deportacijas, t.y. iškėlimą iš nacionalinių žemių į tolimas ir atšiaurias

teritorijas. Jau turėdama nemažą to baisaus ištisų tautų perkėlimo ir

trėmimų patirtį, stalinistai Lietuvoje deportacijas pradėjo 1939 m..

Sovietų valdžia iš Vilniaus krašto deportavo apie 25 tūkst. lenkų ir žydų.

Deportacijos tęsėsi ir vėliau, t.y. visą stalinį laikotarpį. Kai kuriais

skaičiavimais vien tik 1939-1941 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 65

tūkst. žmonių [1].

[pic]

1 pav. Lietuvos gyv. nuostoliai 1940-1959 m.Ypač didelius nuostoliu padarė ir Vokiečių okupacija II pasaulinio

karo metais. 1942-1944 m. į Vokietiją priverstiniams darbams buvo išvežta

apie 30 tūkst., o karo pabaigoje į Vakarus pasitraukė apie 60 tūkst. žmonių

iš Lietuvos ir apie 170 tūkst. žmonių iš Klaipėdos krašto. Apie 240 tūkst.

Lietuvos žydų buvo suvaryti į getus ir nužudyti ar išvežti svetur [1].

Deportacija tęsėsi ir pokario metais. Remiantis kai kuriais

skaičiavimais, 1945-1948 m. į Sibirą, europinę šiaurę ir kitas atšiaurias

SSRS teritorijas iš tikrųjų buvo deportuota apie 260 tūkst. Lietuvos

gyventojų, daugiausia ūkininkų ir inteligentų. Didelė dalis jų tremtyje

žuvo, mirė nuo ligų ar niekad nebegrįžo į Lietuvą [2].

Pokario metai turėjo būti “kompensaciniai”, t.y. per juos turėjo

labai padidėti gimstamumas. “Kompensacinį” laikotarpį Lietuvoje sunkino

keletas aplinkybių, tokių kaip nugalėjus fašistinę Vokietiją, Raudonojoje

armijoje ne tik nebuvo masinės demobilizacijos, bet atvirkščiai – daugelis

lietuvių, atėjus į Lietuvą Raudonajai armijai, dar tebevykstant karo

veiksmams, buvo priimti į armiją. Antra, didelė dalis jaunų žmonių

pasitraukė į Vakarus, išėjo į miškus partizanauti. Trečia, prasidėjo

Lietuvos gyventojų sovietinė deportacija. Visa tai turėjo tiesioginės

įtakos gimstamumui.Nuo pokario metų iki pat 1953 m. gyventojų skaičius išaugo vos 100

tūkst., t.y. po 12-13 tūkst. žmonių kasmet. Tai rodo iš tikrųjų didelę

gyventojų deportaciją, kurią iš dalies slėpė į Lietuvą “broliškai pagalbai”

iš kitų sovietinių respublikų atvykdavę migrantai. [pic]

2 pav. Gyventojų skaičius (1913-1997 m.)Žymesnis gyventojų skaičiaus augimas prasidėjo tiktai po Stalino mirties.

Didžiausias gimstamumas pokario metais buvo užregistruotas 1949 m., kai

gimė 63 tūkst. kūdikių [2]. Vėliau gimstamumo lygis pradėjo kristi, bet vėl

padidėjo 1959-1961m., kai pradėjo gimdyti pokario metų karta.

Padėtis iš esmės pasikeitė po 1956 m., kai į Lietuvą dėl įvairių

pramonės įmonių statybų plūstelėjo didžiulė migrantų banga, tada pradėjo į

Lietuvą grįžti dalis tremtinių. Nors gyventojų gimstamumas ir natūralusis

prieaugis nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios pradėjo mažėti, bet gyventojų

skaičius nuolat augo. Tą augimą užtikrino vis didesnis gyventojų atvykimas

į Lietuvą iš kitų SSRS respublikų ir mažėjantis jų išvykimas iš Lietuvos.

1990 m. pradžioje, atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje gyveno 3,71

mln. žmonių. Vėliau, po 1992 m., skaičius pradėjo mažėti. 1992-1996 m. jis

sumažėjo 39,7 tūkst..

1 lentelė. Gyventojų migracija atkūrus nepriklausomybę

|Metai |Gyventojų judėjimas |Migracijos saldo|

| |Emigracija |Imigracija | |

|1990 |23592 |14744 |-8848 |

|1991 |20703 |11828 |-8875 |

|1992 |28855 |6640 |-22215 |

|1993 |15990 |2850 |-13140 |

|1994 |4246 |1664 |-2582 |

|1995 |3773 |2020 |-1753 |

|1996 |3940 |3025 |-915 |

Gyventojų skaičius labai sumažėjo dėl gyventojų emigracijos (1 lent.),

didesnės už imigraciją. Šią emigrantų grupę didžiąja dalimi sudarė Rusijos

piliečiai, panorę grįžti į savo šalį [11].

1.2. LIETUVOS GYVENTOJŲ MIGRACIJOS KRYPTYS IR ŠALYS

Iki 1990 m. egzistavusią planinę darbo migraciją tarp Lietuvos ir SSRS

respublikų pakeitė savanoriška migracija, vis labiau krypstanti į Vakarus.

Per pastaruosius 10–15 metų tarptautinės migracijos situacija Lietuvoje

pakito iš esmės: išaugo mastai, pasikeitė kryptys.

Remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakytu ir

„Spinter“ atliktu 2001 m. prognostiniu tyrimu, 63 % Lietuvos gyventojų 2001

m.
pasiryžę išvykti svetur. Iš tų, kurie apsisprendę išvykti tvirtai,

daugiausia vyktų į JAV, Vokietiją ir Didžiąją Britaniją.

Kiek šie prognostiniai tyrimai atitinka dabartinę tikrovę?

Neprognozuojami istoriniai posūkiai (prieš pat ES išsiplėtimą įvestos darbo

jėgos imigracijos kvotos) pakreipė emigracijos srautus kitomis linkmėmis:

daugiausia lietuvių važiuoja į Didžiąją Britaniją, Airiją, Ispaniją.

Tradiciniai ekonominiai bei kultūriniai lietuvių emigravimo polinkiai

(Vokietija), susidūrus su legalaus įsidarbinimo kvotomis, vizų problemomis

ir panašiai, užleido kelią kitoms kryptims.

Susiduriama su faktu, kad tikslių duomenų apie emigracijos mastus

nėra. Kita vertus, būtina sukurti modelius, kurie leistų išmatuoti realius

emigracijos mastus – antraip problemų spręsti bus neįmanoma.

Statistikos departamento turimi duomenys pateikia skaičius,

padedančius apytiksliai įsivaizduoti procesų mastą, nors galutinio atsakymo

dėl emigracijos apimties šie skaičiai neduoda. Statistikos departamento

duomenimis, nuo 1990 iki 2003 m. iš Lietuvos išvyko apie 303 tūkst.

gyventojų, o vien 2004 m. – 15165 gyv. [3].

Skaičiuojant atvykimo-išvykimo saldo, nuo 1990 iki 2003 m. iš

Lietuvos išvyko 236.5 tūkst. žmonių daugiau negu atvyko. Pradedant 1992 m.,

Lietuvos gyventojų skaičius pradėjo mažėti; iki dabar jis yra sumažėjęs

maždaug 250 tūkst. [3].

Statistikos departamento turimi duomenys susiję su keleriopomis

problemomis, kurios neleidžia jų laikyti tiksliu emigracijos mastų

paveikslu. Emigracijos apibrėžimas – emigravusiais laikomi tik tie žmonės,

kurie oficialiai pranešė apie savo išvykimą iš šalies. Pavyzdžiui, žmonės,

pragyvenę užsienyje kad ir daugelį metų, tačiau oficialiai apie tai

nepranešę ir vieną ar du sykius per metus į ją sugrįžtantys, emigrantais

nelaikomi ir statistikoje neatsispindi, nors jų situacija realiai –

socialiai ir ekonomiškai – atitinka „emigranto“ statusą. Dalis atvykusiųjų

į šalį yra imigrantai, o ne grįžtantieji emigrantai. Taigi, emigrantų

skaičius didesnis, negu atvykimo-išvykimo saldo.

Jungtinės Karalystės Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, po

naujųjų narių priėmimo į Europos Sąjungą, 2004 m. gegužės – gruodžio

mėnesiais, darbo leidimo Didžiojoje Britanijoje pasiprašė 20095 lietuviai

[10]. Bet tai – tik vienos šalies duomenys. Juo remiantis galima pagrįstai

manyti, kad emigrantų skaičius, po įstojimo į Europos Sąjungą, gerokai

viršija Statistikos departamento turimus duomenis. Sociologinių tyrimų

pateikti emigracijos mastų vertinimai tokie: 200–250 tūkst. žmonių, iš

kurių apytiksliai 50 tūkst. JAV, 50 tūkst. Didžiojoje Britanijoje, po 30

tūkst. Airijoje ir Ispanijoje, 10 tūkst. Vokietijoje, 5 tūkst. Norvegijoje,

po 1 tūkst. Kanadoje, Australijoje, Švedijoje, Danijoje, po kelis šimtus –

kitose Vakarų Europos šalyse [14].

[pic]

3 pav. Šalys, kuriose daugiausia emigravusių lietuvių[14]

Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakyto ir „Spinter“

atlikto 2001 m. tyrimo, dar 2001 m. lapkritį ES valstybėse legaliai ir

nelegaliai dirbančių lietuvių buvo 118 tūkst., tai, 13 kartų daugiau, negu

tuomet Europos Komisijos pateiktieji duomenys. Pasak šio tyrimo vertinimų,

užsienyje dirbo 14,7 % darbingų Lietuvos gyventojų, o 2006 metams tyrimas

prognozavo, kad užsienyje dirbs tarp 284-314 tūkst. darbingų lietuvių.

1.2.1. LIETUVIUS PRIIMANČIOS ŠALYS

Siekdamos išvengti galimų trumpalaikių darbo jėgos migracijos

padarinių, šalys, anksčiau įstojusios į ES, siekia apriboti naujų šalių

narių darbo jėgos imigraciją ir gali įvesti pereinamąjį laikotarpį iki 2

metų (pagal formulę 2+3+2 metai), o vėliau peržiūrėti savo pozicijas.

Baigiantis antriesiems metams, šalys turės informuoti Europos Komisiją, ar

toliau (iki trejų metų) ketina taikyti pereinamąjį laikotarpį. Norinčios

dar porai metų pratęsti darbo rinkos apribojimus, šalys turės įrodyti, kad

laisvas darbuotojų judėjimas kels rimtų grėsmių jų darbo rinkai. Visiems

teisėtai ES dirbantiems asmenims socialinės garantijos bus užtikrintos

(ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe, senatvės išmokų ir

pan.). Airija, Jungtinė Karalystė (Didžioji Britanija) ir Švedija priklauso

pirmąjai šalių grupei, kurios naujųjų ES narių piliečiams netaikys darbo

apribojimų. Airijos darbo rinka Lietuvos piliečiams praktiškai bus atvira,

tačiau kurį laiką – iki 2 metų – bus ribojamas socialinis aprūpinimas,

pavyzdžiui, darbo ieškančiųjų pašalpų gavimas. Jungtinės Karalystės

(Didžiosios Britanijos) darbo rinka Lietuvos piliečiams taip pat bus

atvira, tačiau kruopščiai prižiūrima. Naujųjų valstybių narių piliečiai per

30 dienų nuo įsidarbinimo turės registruotis ir legalizuotis, pateikdami iš

darbdavio gautą pažymą apie mokamus mokesčius legalumo ir socialinio

draudimo faktui nustatyti bei užtikrinamą minimalų darbo užmokestį. Be to,

nuo įstojimo
darbuotojų judėjimo laisve automatiškai galės naudotis

tiek legaliai, tiek ir nelegaliai dirbantys asmenys, išskyrus atvejus, kai

jie bus išsiųsti dėl grėsmės viešajai tvarkai, visuomenės saugumui bei

visuomenės sveikatai. Švedijos darbo rinka taip pat bus atvira, tačiau

kruopščiai prižiūrima. Švedijos Vyriausybė Parlamentui pateikė pasiūlymą

dėl darbo leidimų naujiesiems ES piliečiams įvedimo, bet pastarasis jo

nepatvirtino. Danija, Italija, Norvegija ir Nyderlandai priklauso antrajai

šalių grupei, kurios naujųjų ES šalių piliečiams taikys sušvelnintus

įsidarbinimo apribojimus. Danija leis ieškoti darbo būnant šalyje iki 6

mėnesių, bet radus darbdavį, reikės gauti supaprastintą leidimą dirbti tik

pilnai darbo dienai, registruotoje įmonėje, vienodomis darbo sąlygomis ir

už atlyginimą, nepažeidžiantį kolektyvinės sutarties. Italija numato riboti

naujų valstybių narių patekimą į darbo rinką, bei svarsto “laisvos” kvotos

galimybę (tam tikras skaičius darbuotojų galėtų atvykti be apribojimų).

Norvegija, reaguodama į kaimynių pozicijas taikyti apribojimus laisvam

darbuotojų judėjimui iš būsimų ES narių, taip pat ketina įvesti apribojimus

darbo imigracijai. ES piliečiams bus išduodami supaprastinti darbo leidimai

pilnai darbo dienai pagal normas atitinkančias darbo sąlygas ir už

pakankamą darbo užmokestį. Olandija informavo, kad darbuotojai iš naujųjų

ES narių bus įleidžiami tik į tuos verslo sektorius, kur yra darbo jėgos

trūkumas, kurio negali patenkinti Nyderlandų ir senųjų ES šalių darbo

rinka. Austrija, Belgija, Graikija, Islandija, Ispanija, Lichtenšteinas,

Liuksemburgas, Portugalija, Prancūzija, Suomija ir Vokietija priklauso

trečiajai šalių grupei, kurios naujųjų ES šalių piliečiams taikys

griežtesnius pereinamuosius laikotarpius (žiūr. 1 priedą). Minėtos šalys

ketina mažiausiai pirmus dvejus metus riboti naujųjų ES šalių piliečių

įsidarbinimą [6].

Šalys, kurios taikys pereinamąjį laikotarpį, nedraus įsidarbinti pagal

darbo leidimus, taip pat jos yra pasirengusios derėtis dėl sutarčių,

palengvinančių tam tikrų profesijų bei sezoninių darbuotojų įdarbinimą.

Todėl galima drąsiai teigti, jog nuo 2004 metų gegužės 1 dienos Lietuvos

gyventojams bus lengviau įsidarbinti visose ES valstybėse.

1.2.2. EMIGRANTŲ CHARAKTERISTIKA

Net trečdalis darbo migrantų darbą užsienyje vertina kaip vienintelę

išeitį iš skurdo ir nevilties ir, Lietuvoje nesuradę jokio darbo ir

nematydami perspektyvų, išvyksta. Tai ypač būdinga rajonų ir kaimų

gyventojams, kurie vis labiau įsitraukia į migracijos procesą. Iki šiol

didesnė išvykstančiųjų dalis buvo bedarbiai bei jauni žmonės, tačiau kaip

tik jie ir yra potenciali kvalifikuota darbo jėga. Nedarbas per metus

sumažėjo 1,7 punkto ir 2004 metų pabaigoje buvo 6%. Pagrindinės bedarbių

skaičiaus mažėjimo priežastys – augantis ūkis ir gyventojų emigracija [9].

Taip pat labiau linkę išvykti jaunesni asmenys, turintys aukštesnį

išsilavinimą, bedarbiai, studentai, samdomi tarnautojai, bet ne vadovai.

Didžiuma planuojančių migruoti asmenų ketina išvykti trumpam laikui.

Aukštos ir aukščiausios kvalifikacijos specialistų trūkumas jau dabar

jaučiamas kai kuriose ūkio šakose. Tai sietina tiek su ekonominiais

veiksniais, t.y. apmokėjimo skirtumais Lietuvoje ir tikslo šalyje, tiek ir

su neekonominiais veiksniais, savirealizacijos galimybėmis. Manytina, kad

abiejų šių veiksnių įtaka bent jau artimiausioje ateityje išliks, todėl

galima prognozuoti ir ateityje didelius aukštos kvalifikacijos darbo jėgos

išvykimo mastus. Emigracija suvokiama visų pirma kaip ekonominė migracija,

dėmesio neskiriama protų ir specialistų nutekėjimui, bene opiausiai

Lietuvai kylančių emigracijos problemų.

1.2.2.1. SPECIALISTAI

Patikimų ir nesenų tyrimų, pateikiančių specialistų (gydytojų,

inžinierių, programuotojų ir pan.) emigracijos duomenis bei prognozuojančių

jų tendencijas, nėra. Tačiau remiantis nesisteminiais duomenimis, matyti,

kad specialistų emigracijos procesas – Lietuvai vienas pavojingiausių,

galinčių sukelti sunkiausių padarinių socialinei infrastruktūrai ir

gyvenimo kokybei. Be to, tikėtina, kad, skirtingai negu bendroji

emigracija, gilėjant integracijai į ES jis turėtų įsibėgėti. Nesant šioms

grėsmėms spręsti skirtos valstybinės strategijos, savieigai palikti

specialistų migracijos procesai turės ilgalaikių neigiamų padarinių

Lietuvos socialinės gerovės perspektyvoms.

2002 metais atliktas galimos medicinos specialistų migracijos tyrimas

parodė, kad 60,7 % rezidentų ir 26,8 % gydytojų ketina išvykti iš Lietuvos

į Europos Sąjungą ar kitas šalis [14]. Pagrindinės planuojamos migracijos

kryptys – Šiaurės šalys, Jungtinė Karalystė ir Vokietija, pagrindinės

priežastys – aukštesni atlyginimai, geresnės profesinės perspektyvos ir

aukštesnė gyvenimo kokybė. Nors galutinio apsisprendimo procentai žymiai

mažesni, tikėtina, kad Lietuvai esant Europos Sąjungoje
lygioms

įdarbinimo galimybėms realiai atsiveriant, galutinai apsisprendusiųjų

išvykti nuošimtis augs – juolab kad, kaip apklausa parodė, ankstesnių

profesinių išvykų į užsienio valstybes buvimas gerokai padidina emigravimo

rizikos faktorių, o vieningoje ES erdvėje tokių išvykų neišvengiamai

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3371 žodžiai iš 6732 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.