TURINYS
| |Įvadas…………………………………………….|3 |
| |………………………………………………….| |
| |1. Šiuolaikinės tarptautinės migracijos |5 |
| |situacija…………….……………… | |
| | 1.1. Lietuvos gyventojų kaita nuo XIX a. iki |5 |
| |šių dienų…………… | |
| | 1.2. Lietuvos gyventojų migracijos kryptys ir|9 |
| |šalys …..…………… | |
| | 1.2.1. Lietuvius priimančios |11 |
| |šalys………………………… | |
| | 1.2.2. Emigrantų charakteristika………………………….. |13 |
| | 1.2.2.1. Specialistai …………………………… |13 |
| | 1.2.2.2. Aukštos kvalifikacijos specialistai…..… |15 |
| | 1.3. Prognozės………………………………………………………. |16 |
| |2. Ekonominiai ir socialiniai emigracijos iš Lietuvos |17 |
| |padariniai……………. | |
| | 2.1. Ekonominiai aspektai ……………………..…………………… |19 |
| | 2.2. Socialiniai aspektai …………………………………………….. |21 |
| |3. Valstybės institucijų veikla emigracijos |22 |
| |klausimu………………………… | |
| |Išvados ………………………………………………………………………. |24 |
| |Literatūra……………………………………………………………………… |26 |
| |Priedai………………………………………………………………………… |28 |
ĮVADAS
Laisvas asmenų judėjimas yra viena iš keturių Europos Sąjungos
laisvių, sudarančių Europos bendrosios rinkos pagrindą. Ši teisė suteikia
galimybę ne tik laisvai keliauti ES teritorijoje, bet ir studijuoti,
ieškoti darbo, dirbti savarankiškai ar samdomąjį darbą. Šalia laisvo
kapitalo judėjimo, laisvas asmenų – samdomų darbuotojų ir savarankiškai
dirbančiųjų judėjimas tampa vienu svarbiausių gamybos veiksnių bendrojoje
rinkoje.
Kaip ir daugelyje Vidurio Europos šalių, Lietuvoje vykstanti politinė,
socialinė ir ekonominė transformacija padarė esminį poveikį tarptautinės
migracijos procesui. Dėl įvairių priežasčių, įskaitant ir migracijos
politikos liberalizavimą, ne tik išaugo migracijos mastai bet ir pasikeitė
geografija. Migracija įgauna vis platesnį mastą ir svarbą, tuo tarpu
statistiškai tebėra fiksuojama tik ilgalaikė (nuolatinė) migracija.
Ekspertai vis garsiau kalba apie emigracijos keliamą grėsmę. Europos
Sąjungos statistikos biuras “Eurostat” prognozuoja, kad per artimiausius 20
metų Lietuva neteks beveik dešimtadalio gyventojų, o iki 2050-ųjų jų
skaičius sumažės šeštadaliu. Tokia didelė migracija, kaip manoma, gali
sukelti įtampą mūsų darbo rinkoje. Gali sumažėti ne tik darbo jėgos
resursai, bet ir mokesčių bei socialinio draudimo įmokų mokėtojų.
Lietuvos migracijos potencialas labai didelis: 30–50 procentų
gyventojų norėtų išvykti gyventi ir dirbti į užsienį. 2004 metais iš
Lietuvos išvyko beveik pusantro karto daugiau žmonių nei 2003-iaisiais, o
vien per 2005 metų sausio-vasario mėnesius išvyko 2492 žmonės, tai yra 700
daugiau nei per 2004 metų tą patį laikotarpį.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija šių metų balandį atliko
apklausą, kurios duomenimis daugiausia ketinančių išvykti kuriam laikui yra
tarp jaunimo 18-29 metų amžiaus. Pagal apklausos rezultatus daugiau
norinčių išvykti gyventi ir dirbti į užsienį yra tarp mažiau uždirbančių.
Populiariausia planuojama išvykimo kryptis yra Didžioji Britanija. Kitos
tarp ketinančių išvykti populiarios šalys yra Airija, Vokietija, JAV,
Ispanija, Norvegija ir Švedija.
Taigi, šiame darbe pirmiausia bus žvelgiama į emigracijos keliamas
grėsmes ir galimas socialines bei ekonomines pasekmes. Toliau bus aptariami
jos mastai, tendencijos, priežastys. Kaip vienas iš probleminių reiškinių
bus analizuojamas specialistų ir protų nutekėjimas. Galiausiai, trumpai
apžvelgus dabartinę valstybės institucijų veiklą emigracijos srityje,
pateikiamos išvados.
Apibūdinant šiuolaikinę migracijos situaciją bus naudojama
Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės oficiali
informacija, bei specialių migracijos tyrimų medžiaga.
Darbe išanalizavus emigracijos keliamas grėsmes bus galima įžvelgti ir
teigiamus emigracijos iš Lietuvos aspektus.
1. ŠIUOLAIKINĖS TARPTAUTINĖS MIGRACIJOS SITUACIJA
2004 m. gegužės pradžioje Lietuvoje prasidėjusi emigracijos banga
neslūgsta. Gerai vertinami lietuviai darbuotojai itin paklausūs Europos
Sąjungos šalyse, kur yra šimtai
tūkstančių laisvų darbo vietų ir mokamas
kelis kartus didesnis atlyginimas nei Lietuvoje. Tuo tarpu mūsų šalyje,
kaip rodo statistika, tinkamų darbuotojų jau dabar yra mažiau nei laisvų
darbo vietų. Be to, padirbėti svetur norėtų išvykti dar beveik trečdalis
šalies gyventojų. Ekspertų vertinimu, jeigu tokia ryški emigracijos
tendencija išsilaikys ir toliau, šalies ekonomikos laukia sunkumai.
Dėl intensyvios emigracijos kito Lietuvos gyventojų skaičius. Jeigu
iki 1994 metų natūralus gyventojų prieaugis visiškai ar iš dalies
kompensavo migracijos nuostolius, tai nuo 1995 metų gyventojų mažėjo dėl
abiejų komponentų poveikio.
Iš įmonių po 2004 m gegužės 1 d. darbuotojų emigracija vyko, bet ji
nebuvo labai ryški. Vidutiniškai iš Lietuvos įmonių išvyko 2% darbuotojų.
48 proc. nuomonę pareiškusių Finansų analitikų asociacijos tyrime vadovų
teigė, kad iš jų įmonių dalis darbuotojų išvyko dirbti į užsienį po 2004 m.
gegužės 1 d. Tame tarpe iš 36 proc. apklaustų įmonių išvyko 1 – 5%
darbuotojų, iš 9 proc. – 6-10% darbuotojų, iš 1 proc. – 10-15% ir iš 1 % –
daugiau nei 16% darbuotojų. Menkos emigracijos priežastis gali būti ta, kad
praėjo mažai laiko nuo įstojimo į ES ir darbuotojai dar neįsisamonino
išvykimo galimybių. Dažniausiai emigravo darbuotojai iš gamybinių įmonių.
62 proc. tyrime dalyvavusių įmonių vadovų atsakė, kad į užsienį išvyko
kvalifikuoti darbininkai. Į anketos klausimus atsakiusių imonių vadovų
teigimu, po 2004 m gegužės 1 d. labiausiai darbuotojai migravo iš statybos
ir gamybos įmonių [13].
1.1. LIETUVOS GYVENTOJŲ KAITA NUO XIX A. IKI ŠIŲ DIENŲ
Iki ankstyvųjų 1940-ųjų tarptautinė migracija Lietuvoje, nors ir
vėluodama, plito pagal tą patį modelį kaip ir daugumoje Europos šalių,
turėjusių aiškią vakarų-šiaurės krypties orientaciją. Daugiau ar mažiau
skelbtina emigracija Lietuvoje pasirodo tik nuo XIX a. vidurio, žlugus
Lietuvos-Lenkijos valstybei. Pirmiausia, 1831 m. ir 1863 m. sukilimai prieš
rusus vertė nemažą gyventojų dalį, ypač dvasininkus ir smulkius bajorus,
palikti Lietuvą.
1867-1868 m. badas, privalomos 25 m. karinės tarnybos Rusijos Armijoje
įvedimas ir tautinė priespauda, silpna ekonomikos ir gamybos plėtra bei
didėjantis gyventojų perteklius kaimo vietovėse buvo pagrindinės
emigracijos augimo priežastys.
Apskritai XIX a. pabaiga apibūdinama kaip pirmosios masinės
emigracijos bangos iš Lietuvos į vakarus, daugiausia į JAV, pradžia.
1869-1899 m. emigrantų skaičius iš Lietuvos vien tik į Jungtines
Valstijas siekė 50 tūkst. žmonių. Šie duomenys nėra labai tikslūs, nes iki
1899 m. JAV Imigracijos biuras neregistravo lietuvių kaip “lietuvių“.
Dažniausiai jie buvo laikomi lenkais ar rusais.
Tik nuo 1899 m. pradėta gauti daugiau ar mažiau tiksli lietuvių
emigrantų į JAV statistika. Emigrantų skaičius į kitas vakarų šalis buvo
daug mažesnis. Iki 1914 metų tik apie 14 tūkst. žmonių emigravo į Didžiąją
Britaniją, apie 10 tūkst. – į Pietų Ameriką, 5 tūkst. – į Kanadą [2].
Emigracijos srautas per 1899-1914 metus buvo labai didelis, beveik toks pat
kaip natūralus prieaugis, todėl Lietuvos populiacijos augimas vyko labai
lėtai. Be to, grįžtamosios migracijos atvejai nebuvo dažni. Grįžusių
migrantų skaičius galėjo būti daug didesnis, jei Lietuvos ekonominė
situacija būtų buvusi palankesnė.
Per pirmąjį pasaulinį karą Lietuva neteko daug gyventojų, daug jų
žuvo, kariaudami caro armijoje, dalis gimtame krašte, o dalis, bėgdami nuo
artėjančios vokiečių kariuomenės, pasitraukė į Rusijos gilumą. Be to, daug
Lietuvos gyventojų buvo išvaryti į Vokietiją, mirė dėl epidemijų ir ligų.
Mirusiųjų žmonių skaičius viršijo gimusiųjų. 1915 m. mirė 3.1 tūkst. žmonių
daugiau negu gimė. 1917 m. šis skaičius pasiekė apie 10 tūkst., o 1918 m. –
12.5 tūkst. [2].
Tuo tarpu 1920-1940 m emigracija iš Lietuvos buvo netgi skatinama –
Kaune buvo įkurti keli biurai, kuriuose buvo teikiama informacija ir
konkreti pagalba, emigruojant į Pietų Ameriką ir kitas šalis. Neturtingi ar
bežemiai valstiečiai bei darbininkai sudarė emigrantų daugumą, todėl buvo
manoma, jog emigracija sumažins šalies nedarbo lygį. Iš kitos pusės,
priimančios šalys, ieškodamos papildomos darbo jėgos taip pat rėmė
imigrantus. Pietų Amerikos žemvaldžiai netgi padengdavo visas kelionės
išlaidas, o imigrantus atgabenusio laivo komanda gaudavo premiją. Todėl
emigracija, ypač į Braziliją, Argentiną ir Urugvajų – padidėjo.
1923 -1927 m. Emigracijos mastai buvo didesni nei skelbiama.
Emigracijos apskaita rėmėsi išduotų užsienio pasų skaičiumi, tuo tarpu
daugelis imigrantų paliko Lietuvą, neturėdami legalių dokumentų. Tikslesni
statistikos duomenys galimi tik nuo 1928 metų, tačiau net ir šiuo
laikotrapiu žmonės, vykstantys dirbti į Vokietiją ar Latviją, nebuvo
laikomi emigrantais.
1939 m. į Lietuvą buvo įvesta SSRS raudonoji armija, 1940 m. Lietuva
prieš tautos valią įjungta
sudėtį. Tokia padėtis tęsėsi net penkis
dešimtmečius. Lietuva 1940 m. tapo viena iš sąjungininkių respublikų,
praradusių nepriklausomybę ir valstybingumą. Jos vardas nyko iš pasaulio
žemėlapių, vis rečiau ji buvo minima politikoje. Visa tai neigiamai veikė
gyventojų socialinę ir tautinę raidą, gyventojų skaičiaus augimą. SSRS,
norėdama palaužti tautų nacionalinį išdidumą, jų pasipriešinimą politiniam
ir tautiniam pavergimui, pradėjo didžiausias pasaulyje gyventojų
deportacijas, t.y. iškėlimą iš nacionalinių žemių į tolimas ir atšiaurias
teritorijas. Jau turėdama nemažą to baisaus ištisų tautų perkėlimo ir
trėmimų patirtį, stalinistai Lietuvoje deportacijas pradėjo 1939 m..
Sovietų valdžia iš Vilniaus krašto deportavo apie 25 tūkst. lenkų ir žydų.
Deportacijos tęsėsi ir vėliau, t.y. visą stalinį laikotarpį. Kai kuriais
skaičiavimais vien tik 1939-1941 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 65
tūkst. žmonių [1].
[pic]
1 pav. Lietuvos gyv. nuostoliai 1940-1959 m.Ypač didelius nuostoliu padarė ir Vokiečių okupacija II pasaulinio
karo metais. 1942-1944 m. į Vokietiją priverstiniams darbams buvo išvežta
apie 30 tūkst., o karo pabaigoje į Vakarus pasitraukė apie 60 tūkst. žmonių
iš Lietuvos ir apie 170 tūkst. žmonių iš Klaipėdos krašto. Apie 240 tūkst.
Lietuvos žydų buvo suvaryti į getus ir nužudyti ar išvežti svetur [1].
Deportacija tęsėsi ir pokario metais. Remiantis kai kuriais
skaičiavimais, 1945-1948 m. į Sibirą, europinę šiaurę ir kitas atšiaurias
SSRS teritorijas iš tikrųjų buvo deportuota apie 260 tūkst. Lietuvos
gyventojų, daugiausia ūkininkų ir inteligentų. Didelė dalis jų tremtyje
žuvo, mirė nuo ligų ar niekad nebegrįžo į Lietuvą [2].
Pokario metai turėjo būti “kompensaciniai”, t.y. per juos turėjo
labai padidėti gimstamumas. “Kompensacinį” laikotarpį Lietuvoje sunkino
keletas aplinkybių, tokių kaip nugalėjus fašistinę Vokietiją, Raudonojoje
armijoje ne tik nebuvo masinės demobilizacijos, bet atvirkščiai – daugelis
lietuvių, atėjus į Lietuvą Raudonajai armijai, dar tebevykstant karo
veiksmams, buvo priimti į armiją. Antra, didelė dalis jaunų žmonių
pasitraukė į Vakarus, išėjo į miškus partizanauti. Trečia, prasidėjo
Lietuvos gyventojų sovietinė deportacija. Visa tai turėjo tiesioginės
įtakos gimstamumui.Nuo pokario metų iki pat 1953 m. gyventojų skaičius išaugo vos 100
tūkst., t.y. po 12-13 tūkst. žmonių kasmet. Tai rodo iš tikrųjų didelę
gyventojų deportaciją, kurią iš dalies slėpė į Lietuvą “broliškai pagalbai”
iš kitų sovietinių respublikų atvykdavę migrantai. [pic]
2 pav. Gyventojų skaičius (1913-1997 m.)Žymesnis gyventojų skaičiaus augimas prasidėjo tiktai po Stalino mirties.
Didžiausias gimstamumas pokario metais buvo užregistruotas 1949 m., kai
gimė 63 tūkst. kūdikių [2]. Vėliau gimstamumo lygis pradėjo kristi, bet vėl
padidėjo 1959-1961m., kai pradėjo gimdyti pokario metų karta.
Padėtis iš esmės pasikeitė po 1956 m., kai į Lietuvą dėl įvairių
pramonės įmonių statybų plūstelėjo didžiulė migrantų banga, tada pradėjo į
Lietuvą grįžti dalis tremtinių. Nors gyventojų gimstamumas ir natūralusis
prieaugis nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios pradėjo mažėti, bet gyventojų
skaičius nuolat augo. Tą augimą užtikrino vis didesnis gyventojų atvykimas
į Lietuvą iš kitų SSRS respublikų ir mažėjantis jų išvykimas iš Lietuvos.
1990 m. pradžioje, atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje gyveno 3,71
mln. žmonių. Vėliau, po 1992 m., skaičius pradėjo mažėti. 1992-1996 m. jis
sumažėjo 39,7 tūkst..
1 lentelė. Gyventojų migracija atkūrus nepriklausomybę
|Metai |Gyventojų judėjimas |Migracijos saldo|
| |Emigracija |Imigracija | |
|1990 |23592 |14744 |-8848 |
|1991 |20703 |11828 |-8875 |
|1992 |28855 |6640 |-22215 |
|1993 |15990 |2850 |-13140 |
|1994 |4246 |1664 |-2582 |
|1995 |3773 |2020 |-1753 |
|1996 |3940 |3025 |-915 |
Gyventojų skaičius labai sumažėjo dėl gyventojų emigracijos (1 lent.),
didesnės už imigraciją. Šią emigrantų grupę didžiąja dalimi sudarė Rusijos
piliečiai, panorę grįžti į savo šalį [11].
1.2. LIETUVOS GYVENTOJŲ MIGRACIJOS KRYPTYS IR ŠALYS
Iki 1990 m. egzistavusią planinę darbo migraciją tarp Lietuvos ir SSRS
respublikų pakeitė savanoriška migracija, vis labiau krypstanti į Vakarus.
Per pastaruosius 10–15 metų tarptautinės migracijos situacija Lietuvoje
pakito iš esmės: išaugo mastai, pasikeitė kryptys.
Remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakytu ir
„Spinter“ atliktu 2001 m. prognostiniu tyrimu, 63 % Lietuvos gyventojų 2001
m.
pasiryžę išvykti svetur. Iš tų, kurie apsisprendę išvykti tvirtai,
daugiausia vyktų į JAV, Vokietiją ir Didžiąją Britaniją.
Kiek šie prognostiniai tyrimai atitinka dabartinę tikrovę?
Neprognozuojami istoriniai posūkiai (prieš pat ES išsiplėtimą įvestos darbo
jėgos imigracijos kvotos) pakreipė emigracijos srautus kitomis linkmėmis:
daugiausia lietuvių važiuoja į Didžiąją Britaniją, Airiją, Ispaniją.
Tradiciniai ekonominiai bei kultūriniai lietuvių emigravimo polinkiai
(Vokietija), susidūrus su legalaus įsidarbinimo kvotomis, vizų problemomis
ir panašiai, užleido kelią kitoms kryptims.
Susiduriama su faktu, kad tikslių duomenų apie emigracijos mastus
nėra. Kita vertus, būtina sukurti modelius, kurie leistų išmatuoti realius
emigracijos mastus – antraip problemų spręsti bus neįmanoma.
Statistikos departamento turimi duomenys pateikia skaičius,
padedančius apytiksliai įsivaizduoti procesų mastą, nors galutinio atsakymo
dėl emigracijos apimties šie skaičiai neduoda. Statistikos departamento
duomenimis, nuo 1990 iki 2003 m. iš Lietuvos išvyko apie 303 tūkst.
gyventojų, o vien 2004 m. – 15165 gyv. [3].
Skaičiuojant atvykimo-išvykimo saldo, nuo 1990 iki 2003 m. iš
Lietuvos išvyko 236.5 tūkst. žmonių daugiau negu atvyko. Pradedant 1992 m.,
Lietuvos gyventojų skaičius pradėjo mažėti; iki dabar jis yra sumažėjęs
maždaug 250 tūkst. [3].
Statistikos departamento turimi duomenys susiję su keleriopomis
problemomis, kurios neleidžia jų laikyti tiksliu emigracijos mastų
paveikslu. Emigracijos apibrėžimas – emigravusiais laikomi tik tie žmonės,
kurie oficialiai pranešė apie savo išvykimą iš šalies. Pavyzdžiui, žmonės,
pragyvenę užsienyje kad ir daugelį metų, tačiau oficialiai apie tai
nepranešę ir vieną ar du sykius per metus į ją sugrįžtantys, emigrantais
nelaikomi ir statistikoje neatsispindi, nors jų situacija realiai –
socialiai ir ekonomiškai – atitinka „emigranto“ statusą. Dalis atvykusiųjų
į šalį yra imigrantai, o ne grįžtantieji emigrantai. Taigi, emigrantų
skaičius didesnis, negu atvykimo-išvykimo saldo.
Jungtinės Karalystės Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, po
naujųjų narių priėmimo į Europos Sąjungą, 2004 m. gegužės – gruodžio
mėnesiais, darbo leidimo Didžiojoje Britanijoje pasiprašė 20095 lietuviai
[10]. Bet tai – tik vienos šalies duomenys. Juo remiantis galima pagrįstai
manyti, kad emigrantų skaičius, po įstojimo į Europos Sąjungą, gerokai
viršija Statistikos departamento turimus duomenis. Sociologinių tyrimų
pateikti emigracijos mastų vertinimai tokie: 200–250 tūkst. žmonių, iš
kurių apytiksliai 50 tūkst. JAV, 50 tūkst. Didžiojoje Britanijoje, po 30
tūkst. Airijoje ir Ispanijoje, 10 tūkst. Vokietijoje, 5 tūkst. Norvegijoje,
po 1 tūkst. Kanadoje, Australijoje, Švedijoje, Danijoje, po kelis šimtus –
kitose Vakarų Europos šalyse [14].
[pic]
3 pav. Šalys, kuriose daugiausia emigravusių lietuvių[14]
Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakyto ir „Spinter“
atlikto 2001 m. tyrimo, dar 2001 m. lapkritį ES valstybėse legaliai ir
nelegaliai dirbančių lietuvių buvo 118 tūkst., tai, 13 kartų daugiau, negu
tuomet Europos Komisijos pateiktieji duomenys. Pasak šio tyrimo vertinimų,
užsienyje dirbo 14,7 % darbingų Lietuvos gyventojų, o 2006 metams tyrimas
prognozavo, kad užsienyje dirbs tarp 284-314 tūkst. darbingų lietuvių.
1.2.1. LIETUVIUS PRIIMANČIOS ŠALYS
Siekdamos išvengti galimų trumpalaikių darbo jėgos migracijos
padarinių, šalys, anksčiau įstojusios į ES, siekia apriboti naujų šalių
narių darbo jėgos imigraciją ir gali įvesti pereinamąjį laikotarpį iki 2
metų (pagal formulę 2+3+2 metai), o vėliau peržiūrėti savo pozicijas.
Baigiantis antriesiems metams, šalys turės informuoti Europos Komisiją, ar
toliau (iki trejų metų) ketina taikyti pereinamąjį laikotarpį. Norinčios
dar porai metų pratęsti darbo rinkos apribojimus, šalys turės įrodyti, kad
laisvas darbuotojų judėjimas kels rimtų grėsmių jų darbo rinkai. Visiems
teisėtai ES dirbantiems asmenims socialinės garantijos bus užtikrintos
(ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe, senatvės išmokų ir
pan.). Airija, Jungtinė Karalystė (Didžioji Britanija) ir Švedija priklauso
pirmąjai šalių grupei, kurios naujųjų ES narių piliečiams netaikys darbo
apribojimų. Airijos darbo rinka Lietuvos piliečiams praktiškai bus atvira,
tačiau kurį laiką – iki 2 metų – bus ribojamas socialinis aprūpinimas,
pavyzdžiui, darbo ieškančiųjų pašalpų gavimas. Jungtinės Karalystės
(Didžiosios Britanijos) darbo rinka Lietuvos piliečiams taip pat bus
atvira, tačiau kruopščiai prižiūrima. Naujųjų valstybių narių piliečiai per
30 dienų nuo įsidarbinimo turės registruotis ir legalizuotis, pateikdami iš
darbdavio gautą pažymą apie mokamus mokesčius legalumo ir socialinio
draudimo faktui nustatyti bei užtikrinamą minimalų darbo užmokestį. Be to,
nuo įstojimo
darbuotojų judėjimo laisve automatiškai galės naudotis
tiek legaliai, tiek ir nelegaliai dirbantys asmenys, išskyrus atvejus, kai
jie bus išsiųsti dėl grėsmės viešajai tvarkai, visuomenės saugumui bei
visuomenės sveikatai. Švedijos darbo rinka taip pat bus atvira, tačiau
kruopščiai prižiūrima. Švedijos Vyriausybė Parlamentui pateikė pasiūlymą
dėl darbo leidimų naujiesiems ES piliečiams įvedimo, bet pastarasis jo
nepatvirtino. Danija, Italija, Norvegija ir Nyderlandai priklauso antrajai
šalių grupei, kurios naujųjų ES šalių piliečiams taikys sušvelnintus
įsidarbinimo apribojimus. Danija leis ieškoti darbo būnant šalyje iki 6
mėnesių, bet radus darbdavį, reikės gauti supaprastintą leidimą dirbti tik
pilnai darbo dienai, registruotoje įmonėje, vienodomis darbo sąlygomis ir
už atlyginimą, nepažeidžiantį kolektyvinės sutarties. Italija numato riboti
naujų valstybių narių patekimą į darbo rinką, bei svarsto “laisvos” kvotos
galimybę (tam tikras skaičius darbuotojų galėtų atvykti be apribojimų).
Norvegija, reaguodama į kaimynių pozicijas taikyti apribojimus laisvam
darbuotojų judėjimui iš būsimų ES narių, taip pat ketina įvesti apribojimus
darbo imigracijai. ES piliečiams bus išduodami supaprastinti darbo leidimai
pilnai darbo dienai pagal normas atitinkančias darbo sąlygas ir už
pakankamą darbo užmokestį. Olandija informavo, kad darbuotojai iš naujųjų
ES narių bus įleidžiami tik į tuos verslo sektorius, kur yra darbo jėgos
trūkumas, kurio negali patenkinti Nyderlandų ir senųjų ES šalių darbo
rinka. Austrija, Belgija, Graikija, Islandija, Ispanija, Lichtenšteinas,
Liuksemburgas, Portugalija, Prancūzija, Suomija ir Vokietija priklauso
trečiajai šalių grupei, kurios naujųjų ES šalių piliečiams taikys
griežtesnius pereinamuosius laikotarpius (žiūr. 1 priedą). Minėtos šalys
ketina mažiausiai pirmus dvejus metus riboti naujųjų ES šalių piliečių
įsidarbinimą [6].
Šalys, kurios taikys pereinamąjį laikotarpį, nedraus įsidarbinti pagal
darbo leidimus, taip pat jos yra pasirengusios derėtis dėl sutarčių,
palengvinančių tam tikrų profesijų bei sezoninių darbuotojų įdarbinimą.
Todėl galima drąsiai teigti, jog nuo 2004 metų gegužės 1 dienos Lietuvos
gyventojams bus lengviau įsidarbinti visose ES valstybėse.
1.2.2. EMIGRANTŲ CHARAKTERISTIKA
Net trečdalis darbo migrantų darbą užsienyje vertina kaip vienintelę
išeitį iš skurdo ir nevilties ir, Lietuvoje nesuradę jokio darbo ir
nematydami perspektyvų, išvyksta. Tai ypač būdinga rajonų ir kaimų
gyventojams, kurie vis labiau įsitraukia į migracijos procesą. Iki šiol
didesnė išvykstančiųjų dalis buvo bedarbiai bei jauni žmonės, tačiau kaip
tik jie ir yra potenciali kvalifikuota darbo jėga. Nedarbas per metus
sumažėjo 1,7 punkto ir 2004 metų pabaigoje buvo 6%. Pagrindinės bedarbių
skaičiaus mažėjimo priežastys – augantis ūkis ir gyventojų emigracija [9].
Taip pat labiau linkę išvykti jaunesni asmenys, turintys aukštesnį
išsilavinimą, bedarbiai, studentai, samdomi tarnautojai, bet ne vadovai.
Didžiuma planuojančių migruoti asmenų ketina išvykti trumpam laikui.
Aukštos ir aukščiausios kvalifikacijos specialistų trūkumas jau dabar
jaučiamas kai kuriose ūkio šakose. Tai sietina tiek su ekonominiais
veiksniais, t.y. apmokėjimo skirtumais Lietuvoje ir tikslo šalyje, tiek ir
su neekonominiais veiksniais, savirealizacijos galimybėmis. Manytina, kad
abiejų šių veiksnių įtaka bent jau artimiausioje ateityje išliks, todėl
galima prognozuoti ir ateityje didelius aukštos kvalifikacijos darbo jėgos
išvykimo mastus. Emigracija suvokiama visų pirma kaip ekonominė migracija,
dėmesio neskiriama protų ir specialistų nutekėjimui, bene opiausiai
Lietuvai kylančių emigracijos problemų.
1.2.2.1. SPECIALISTAI
Patikimų ir nesenų tyrimų, pateikiančių specialistų (gydytojų,
inžinierių, programuotojų ir pan.) emigracijos duomenis bei prognozuojančių
jų tendencijas, nėra. Tačiau remiantis nesisteminiais duomenimis, matyti,
kad specialistų emigracijos procesas – Lietuvai vienas pavojingiausių,
galinčių sukelti sunkiausių padarinių socialinei infrastruktūrai ir
gyvenimo kokybei. Be to, tikėtina, kad, skirtingai negu bendroji
emigracija, gilėjant integracijai į ES jis turėtų įsibėgėti. Nesant šioms
grėsmėms spręsti skirtos valstybinės strategijos, savieigai palikti
specialistų migracijos procesai turės ilgalaikių neigiamų padarinių
Lietuvos socialinės gerovės perspektyvoms.
2002 metais atliktas galimos medicinos specialistų migracijos tyrimas
parodė, kad 60,7 % rezidentų ir 26,8 % gydytojų ketina išvykti iš Lietuvos
į Europos Sąjungą ar kitas šalis [14]. Pagrindinės planuojamos migracijos
kryptys – Šiaurės šalys, Jungtinė Karalystė ir Vokietija, pagrindinės
priežastys – aukštesni atlyginimai, geresnės profesinės perspektyvos ir
aukštesnė gyvenimo kokybė. Nors galutinio apsisprendimo procentai žymiai
mažesni, tikėtina, kad Lietuvai esant Europos Sąjungoje
lygioms
įdarbinimo galimybėms realiai atsiveriant, galutinai apsisprendusiųjų
išvykti nuošimtis augs – juolab kad, kaip apklausa parodė, ankstesnių
profesinių išvykų į užsienio valstybes buvimas gerokai padidina emigravimo
rizikos faktorių, o vieningoje ES erdvėje tokių išvykų neišvengiamai