TURINYS
| |Įvadas…………………………………………….|3 |
| |………………………………………………….| |
| |1. Šiuolaikinės tarptautinės migracijos |5 |
| |situacija…………….……………… | |
| | 1.1. Lietuvos gyventojų kaita nuo XIX a. iki |5 |
| |šių dienų…………… | |
| | 1.2. Lietuvos gyventojų migracijos kryptys ir|9 |
| |šalys …..…………… | |
| | 1.2.1. Lietuvius priimančios |11 |
| |šalys………………………… | |
| | 1.2.2. Emigrantų charakteristika………………………….. |13 |
| | 1.2.2.1. Specialistai …………………………… |13 |
| | 1.2.2.2. Aukštos kvalifikacijos specialistai…..… |15 |
| | 1.3. Prognozės………………………………………………………. |16 |
| |2. Ekonominiai ir socialiniai emigracijos iš Lietuvos |17 |
| |padariniai……………. | |
| | 2.1. Ekonominiai aspektai ……………………..…………………… |19 |
| | 2.2. Socialiniai aspektai …………………………………………….. |21 |
| |3. Valstybės institucijų veikla emigracijos |22 |
| |klausimu………………………… | |
| |Išvados ………………………………………………………………………. |24 |
| |Literatūra……………………………………………………………………… |26 |
| |Priedai………………………………………………………………………… |28 |
ĮVADAS
Laisvas asmenų judėjimas yra viena iš keturių Europos Sąjungos
laisvių, sudarančių Europos bendrosios rinkos pagrindą. Ši teisė suteikia
galimybę ne tik laisvai keliauti ES teritorijoje, bet ir studijuoti,
ieškoti darbo, dirbti savarankiškai ar samdomąjį darbą. Šalia laisvo
kapitalo judėjimo, laisvas asmenų – samdomų darbuotojų ir savarankiškai
dirbančiųjų judėjimas tampa vienu svarbiausių gamybos veiksnių bendrojoje
rinkoje.
Kaip ir daugelyje Vidurio Europos šalių, Lietuvoje vykstanti politinė,
socialinė ir ekonominė transformacija padarė esminį poveikį tarptautinės
migracijos procesui. Dėl įvairių priežasčių, įskaitant ir migracijos
politikos liberalizavimą, ne tik išaugo migracijos mastai bet ir pasikeitė
geografija. Migracija įgauna vis platesnį mastą ir svarbą, tuo tarpu
statistiškai tebėra fiksuojama tik ilgalaikė (nuolatinė) migracija.
Ekspertai vis garsiau kalba apie emigracijos keliamą grėsmę. Europos
Sąjungos statistikos biuras “Eurostat” prognozuoja, kad per artimiausius 20
metų Lietuva neteks beveik dešimtadalio gyventojų, o iki 2050-ųjų jų
skaičius sumažės šeštadaliu. Tokia didelė migracija, kaip manoma, gali
sukelti įtampą mūsų darbo rinkoje. Gali sumažėti ne tik darbo jėgos
resursai, bet ir mokesčių bei socialinio draudimo įmokų mokėtojų.
Lietuvos migracijos potencialas labai didelis: 30–50 procentų
gyventojų norėtų išvykti gyventi ir dirbti į užsienį. 2004 metais iš
Lietuvos išvyko beveik pusantro karto daugiau žmonių nei 2003-iaisiais, o
vien per 2005 metų sausio-vasario mėnesius išvyko 2492 žmonės, tai yra 700
daugiau nei per 2004 metų tą patį laikotarpį.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija šių metų balandį atliko
apklausą, kurios duomenimis daugiausia ketinančių išvykti kuriam laikui yra
tarp jaunimo 18-29 metų amžiaus. Pagal apklausos rezultatus daugiau
norinčių išvykti gyventi ir dirbti į užsienį yra tarp mažiau uždirbančių.
Populiariausia planuojama išvykimo kryptis yra Didžioji Britanija. Kitos
tarp ketinančių išvykti populiarios šalys yra Airija, Vokietija, JAV,
Ispanija, Norvegija ir Švedija.
Taigi, šiame darbe pirmiausia bus žvelgiama į emigracijos keliamas
grėsmes ir galimas socialines bei ekonomines pasekmes. Toliau bus aptariami
jos mastai, tendencijos, priežastys. Kaip vienas iš probleminių reiškinių
bus analizuojamas specialistų ir protų nutekėjimas. Galiausiai, trumpai
apžvelgus dabartinę valstybės institucijų veiklą emigracijos srityje,
pateikiamos išvados.
Apibūdinant šiuolaikinę migracijos situaciją bus naudojama
Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės oficiali
informacija, bei specialių migracijos tyrimų medžiaga.
Darbe išanalizavus emigracijos keliamas grėsmes bus galima įžvelgti ir
teigiamus emigracijos iš Lietuvos aspektus.
1. ŠIUOLAIKINĖS TARPTAUTINĖS MIGRACIJOS SITUACIJA
2004 m. gegužės pradžioje Lietuvoje prasidėjusi emigracijos banga
neslūgsta. Gerai vertinami lietuviai darbuotojai itin paklausūs Europos
Sąjungos šalyse, kur yra šimtai
tūkstančių laisvų darbo vietų ir mokamas
kelis kartus didesnis atlyginimas nei Lietuvoje. Tuo tarpu mūsų šalyje,
kaip rodo statistika, tinkamų darbuotojų jau dabar yra mažiau nei laisvų
darbo vietų. Be to, padirbėti svetur norėtų išvykti dar beveik trečdalis
šalies gyventojų. Ekspertų vertinimu, jeigu tokia ryški emigracijos
tendencija išsilaikys ir toliau, šalies ekonomikos laukia sunkumai.
Dėl intensyvios emigracijos kito Lietuvos gyventojų skaičius. Jeigu
iki 1994 metų natūralus gyventojų prieaugis visiškai ar iš dalies
kompensavo migracijos nuostolius, tai nuo 1995 metų gyventojų mažėjo dėl
abiejų komponentų poveikio.
Iš įmonių po 2004 m gegužės 1 d. darbuotojų emigracija vyko, bet ji
nebuvo labai ryški. Vidutiniškai iš Lietuvos įmonių išvyko 2% darbuotojų.
48 proc. nuomonę pareiškusių Finansų analitikų asociacijos tyrime vadovų
teigė, kad iš jų įmonių dalis darbuotojų išvyko dirbti į užsienį po 2004 m.
gegužės 1 d. Tame tarpe iš 36 proc. apklaustų įmonių išvyko 1 – 5%
darbuotojų, iš 9 proc. – 6-10% darbuotojų, iš 1 proc. – 10-15% ir iš 1 % –
daugiau nei 16% darbuotojų. Menkos emigracijos priežastis gali būti ta, kad
praėjo mažai laiko nuo įstojimo į ES ir darbuotojai dar neįsisamonino
išvykimo galimybių. Dažniausiai emigravo darbuotojai iš gamybinių įmonių.
62 proc. tyrime dalyvavusių įmonių vadovų atsakė, kad į užsienį išvyko
kvalifikuoti darbininkai. Į anketos klausimus atsakiusių imonių vadovų
teigimu, po 2004 m gegužės 1 d. labiausiai darbuotojai migravo iš statybos
ir gamybos įmonių [13].
1.1. LIETUVOS GYVENTOJŲ KAITA NUO XIX A. IKI ŠIŲ DIENŲ
Iki ankstyvųjų 1940-ųjų tarptautinė migracija Lietuvoje, nors ir
vėluodama, plito pagal tą patį modelį kaip ir daugumoje Europos šalių,
turėjusių aiškią vakarų-šiaurės krypties orientaciją. Daugiau ar mažiau
skelbtina emigracija Lietuvoje pasirodo tik nuo XIX a. vidurio, žlugus
Lietuvos-Lenkijos valstybei. Pirmiausia, 1831 m. ir 1863 m. sukilimai prieš
rusus vertė nemažą gyventojų dalį, ypač dvasininkus ir smulkius bajorus,
palikti Lietuvą.
1867-1868 m. badas, privalomos 25 m. karinės tarnybos Rusijos Armijoje
įvedimas ir tautinė priespauda, silpna ekonomikos ir gamybos plėtra bei
didėjantis gyventojų perteklius kaimo vietovėse buvo pagrindinės
emigracijos augimo priežastys.
Apskritai XIX a. pabaiga apibūdinama kaip pirmosios masinės
emigracijos bangos iš Lietuvos į vakarus, daugiausia į JAV, pradžia.
1869-1899 m. emigrantų skaičius iš Lietuvos vien tik į Jungtines
Valstijas siekė 50 tūkst. žmonių. Šie duomenys nėra labai tikslūs, nes iki
1899 m. JAV Imigracijos biuras neregistravo lietuvių kaip “lietuvių“.
Dažniausiai jie buvo laikomi lenkais ar rusais.
Tik nuo 1899 m. pradėta gauti daugiau ar mažiau tiksli lietuvių
emigrantų į JAV statistika. Emigrantų skaičius į kitas vakarų šalis buvo
daug mažesnis. Iki 1914 metų tik apie 14 tūkst. žmonių emigravo į Didžiąją
Britaniją, apie 10 tūkst. – į Pietų Ameriką, 5 tūkst. – į Kanadą [2].
Emigracijos srautas per 1899-1914 metus buvo labai didelis, beveik toks pat
kaip natūralus prieaugis, todėl Lietuvos populiacijos augimas vyko labai
lėtai. Be to, grįžtamosios migracijos atvejai nebuvo dažni. Grįžusių
migrantų skaičius galėjo būti daug didesnis, jei Lietuvos ekonominė
situacija būtų buvusi palankesnė.
Per pirmąjį pasaulinį karą Lietuva neteko daug gyventojų, daug jų
žuvo, kariaudami caro armijoje, dalis gimtame krašte, o dalis, bėgdami nuo
artėjančios vokiečių kariuomenės, pasitraukė į Rusijos gilumą. Be to, daug
Lietuvos gyventojų buvo išvaryti į Vokietiją, mirė dėl epidemijų ir ligų.
Mirusiųjų žmonių skaičius viršijo gimusiųjų. 1915 m. mirė 3.1 tūkst. žmonių
daugiau negu gimė. 1917 m. šis skaičius pasiekė apie 10 tūkst., o 1918 m. –
12.5 tūkst. [2].
Tuo tarpu 1920-1940 m emigracija iš Lietuvos buvo netgi skatinama –
Kaune buvo įkurti keli biurai, kuriuose buvo teikiama informacija ir
konkreti pagalba, emigruojant į Pietų Ameriką ir kitas šalis. Neturtingi ar
bežemiai valstiečiai bei darbininkai sudarė emigrantų daugumą, todėl buvo
manoma, jog emigracija sumažins šalies nedarbo lygį. Iš kitos pusės,
priimančios šalys, ieškodamos papildomos darbo jėgos taip pat rėmė
imigrantus. Pietų Amerikos žemvaldžiai netgi padengdavo visas kelionės
išlaidas, o imigrantus atgabenusio laivo komanda gaudavo premiją. Todėl
emigracija, ypač į Braziliją, Argentiną ir Urugvajų – padidėjo.
1923 -1927 m. Emigracijos mastai buvo didesni nei skelbiama.
Emigracijos apskaita rėmėsi išduotų užsienio pasų skaičiumi, tuo tarpu
daugelis imigrantų paliko Lietuvą, neturėdami legalių dokumentų. Tikslesni
statistikos duomenys galimi tik nuo 1928 metų, tačiau net ir šiuo
laikotrapiu žmonės, vykstantys dirbti į Vokietiją ar Latviją, nebuvo
laikomi emigrantais.
1939 m. į Lietuvą buvo įvesta SSRS raudonoji armija, 1940 m. Lietuva
prieš tautos valią įjungta
sudėtį. Tokia padėtis tęsėsi net penkis
dešimtmečius. Lietuva 1940 m. tapo viena iš sąjungininkių respublikų,
praradusių nepriklausomybę ir valstybingumą. Jos vardas nyko iš pasaulio
žemėlapių, vis rečiau ji buvo minima politikoje. Visa tai neigiamai veikė
gyventojų socialinę ir tautinę raidą, gyventojų skaičiaus augimą. SSRS,
norėdama palaužti tautų nacionalinį išdidumą, jų pasipriešinimą politiniam
ir tautiniam pavergimui, pradėjo didžiausias pasaulyje gyventojų
deportacijas, t.y. iškėlimą iš nacionalinių žemių į tolimas ir atšiaurias
teritorijas. Jau turėdama nemažą to baisaus ištisų tautų perkėlimo ir
trėmimų patirtį, stalinistai Lietuvoje deportacijas pradėjo 1939 m..
Sovietų valdžia iš Vilniaus krašto deportavo apie 25 tūkst. lenkų ir žydų.
Deportacijos tęsėsi ir vėliau, t.y. visą stalinį laikotarpį. Kai kuriais
skaičiavimais vien tik 1939-1941 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 65
tūkst. žmonių [1].
[pic]
1 pav. Lietuvos gyv. nuostoliai 1940-1959 m.Ypač didelius nuostoliu padarė ir Vokiečių okupacija II pasaulinio
karo metais. 1942-1944 m. į Vokietiją priverstiniams darbams buvo išvežta
apie 30 tūkst., o karo pabaigoje į Vakarus pasitraukė apie 60 tūkst. žmonių
iš Lietuvos ir apie 170 tūkst. žmonių iš Klaipėdos krašto. Apie 240 tūkst.
Lietuvos žydų buvo suvaryti į getus ir nužudyti ar išvežti svetur [1].
Deportacija tęsėsi ir pokario metais. Remiantis kai kuriais
skaičiavimais, 1945-1948 m. į Sibirą, europinę šiaurę ir kitas atšiaurias
SSRS teritorijas iš tikrųjų buvo deportuota apie 260 tūkst. Lietuvos
gyventojų, daugiausia ūkininkų ir inteligentų. Didelė dalis jų tremtyje
žuvo, mirė nuo ligų ar niekad nebegrįžo į Lietuvą [2].
Pokario metai turėjo būti “kompensaciniai”, t.y. per juos turėjo
labai padidėti gimstamumas. “Kompensacinį” laikotarpį Lietuvoje sunkino
keletas aplinkybių, tokių kaip nugalėjus fašistinę Vokietiją, Raudonojoje
armijoje ne tik nebuvo masinės demobilizacijos, bet atvirkščiai – daugelis
lietuvių, atėjus į Lietuvą Raudonajai armijai, dar tebevykstant karo
veiksmams, buvo priimti į armiją. Antra, didelė dalis jaunų žmonių
pasitraukė į Vakarus, išėjo į miškus partizanauti. Trečia, prasidėjo
Lietuvos gyventojų sovietinė deportacija. Visa tai turėjo tiesioginės
įtakos gimstamumui.Nuo pokario metų iki pat 1953 m. gyventojų skaičius išaugo vos 100
tūkst., t.y. po 12-13 tūkst. žmonių kasmet. Tai rodo iš tikrųjų didelę
gyventojų deportaciją, kurią iš dalies slėpė į Lietuvą “broliškai pagalbai”
iš kitų sovietinių respublikų atvykdavę migrantai. [pic]
2 pav. Gyventojų skaičius (1913-1997 m.)Žymesnis gyventojų skaičiaus augimas prasidėjo tiktai po Stalino mirties.
Didžiausias gimstamumas pokario metais buvo užregistruotas 1949 m., kai
gimė 63 tūkst. kūdikių [2]. Vėliau gimstamumo lygis pradėjo kristi, bet vėl
padidėjo 1959-1961m., kai pradėjo gimdyti pokario metų karta.
Padėtis iš esmės pasikeitė po 1956 m., kai į Lietuvą dėl įvairių
pramonės įmonių statybų plūstelėjo didžiulė migrantų banga, tada pradėjo į
Lietuvą grįžti dalis tremtinių. Nors gyventojų gimstamumas ir natūralusis
prieaugis nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios pradėjo mažėti, bet gyventojų
skaičius nuolat augo. Tą augimą užtikrino vis didesnis gyventojų atvykimas
į Lietuvą iš kitų SSRS respublikų ir mažėjantis jų išvykimas iš Lietuvos.
1990 m. pradžioje, atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje gyveno 3,71
mln. žmonių. Vėliau, po 1992 m., skaičius pradėjo mažėti. 1992-1996 m. jis
sumažėjo 39,7 tūkst..
1 lentelė. Gyventojų migracija atkūrus nepriklausomybę
|Metai |Gyventojų judėjimas |Migracijos saldo|
| |Emigracija |Imigracija | |
|1990 |23592 |14744 |-8848 |
|1991 |20703 |11828 |-8875 |
|1992 |28855 |6640 |-22215 |
|1993 |15990 |2850 |-13140 |
|1994 |4246 |1664 |-2582 |
|1995 |3773 |2020 |-1753 |
|1996 |3940 |3025 |-915 |
Gyventojų skaičius labai sumažėjo dėl gyventojų emigracijos (1 lent.),
didesnės už imigraciją. Šią emigrantų grupę didžiąja dalimi sudarė Rusijos
piliečiai, panorę grįžti į savo šalį [11].
1.2. LIETUVOS GYVENTOJŲ MIGRACIJOS KRYPTYS IR ŠALYS
Iki 1990 m. egzistavusią planinę darbo migraciją tarp Lietuvos ir SSRS
respublikų pakeitė savanoriška migracija, vis labiau krypstanti į Vakarus.
Per pastaruosius 10–15 metų tarptautinės migracijos situacija Lietuvoje
pakito iš esmės: išaugo mastai, pasikeitė kryptys.
Remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakytu ir
„Spinter“ atliktu 2001 m. prognostiniu tyrimu, 63 % Lietuvos gyventojų 2001
m.
pasiryžę išvykti svetur. Iš tų, kurie apsisprendę išvykti tvirtai,
daugiausia vyktų į JAV, Vokietiją ir Didžiąją Britaniją.
Kiek šie prognostiniai tyrimai atitinka dabartinę tikrovę?
Neprognozuojami istoriniai posūkiai (prieš pat ES išsiplėtimą įvestos darbo
jėgos imigracijos kvotos) pakreipė emigracijos srautus kitomis linkmėmis:
daugiausia lietuvių važiuoja į Didžiąją Britaniją, Airiją, Ispaniją.
Tradiciniai ekonominiai bei kultūriniai lietuvių emigravimo polinkiai
(Vokietija), susidūrus su legalaus įsidarbinimo kvotomis, vizų problemomis
ir panašiai, užleido kelią kitoms kryptims.
Susiduriama su faktu, kad tikslių duomenų apie emigracijos mastus
nėra. Kita vertus, būtina sukurti modelius, kurie leistų išmatuoti realius
emigracijos mastus – antraip problemų spręsti bus neįmanoma.