ĮVADAS
Pasaulyje vis sparčiau vyksta globalizacija: nyksta sienos tarp tautų ir ekonomikų. Valstybės jungiasi į sąjungas, tarptautines organizacijas tam, kad sudarytų sąlygas taikai, stabilumui ir gerovei bei kartu galėtų pasitikti globalinius pasaulio iššūkius.
Valstybių integracija reiškia, jog jos susitaria ne tik dėl to, kokie bus tarpusavio santykiai, bet ir nusprendžia kai kuriuos šalių vidaus gyvenimo klausimus ir reikalus tvarkyti bendrai. Vienas iš tokių valstybių bendrijų pavyzdžių yra Europos Sąjunga (ES).
Istoriškai susiklostė, kad Europos Bendrijos, o dabar Europos Sąjungos kūrime didelį vaidmenį vaidino ekonominis faktorius. Europos valstybių vienijimosi viena iš užduočių, numatytų 1957 m. Romos sutartyje, buvo stiprinti jų ekonomiką, t.y. sukurti rinką bei ekonominę ir pinigų sąjungą, skatinti darnų ir tolygų ekonominės veiklos plėtojimą, tolygų ir be infliacijos augimą, siekti aukšto lygio ekonomikos susiliejimo bei aukšto aprūpinimo darbu ir socialinės apsaugos, gyvenimo lygio kilimo, valstybių narių ekonominės ir socialinės sanglaudos bei solidarumo.
Europos sąjungoje vienas ryškiausių valstybių integracijos bruožų yra ekonominis bendradarbiavimas. ES šalys sukūrė didžiulę bendrąją rinką, kurioje sudarė sąlygas laisviems prekių mainams, darbuotojų, kapitalo, paslaugų judėjimui. Tai pavyko padaryti bendrai šalinant kliūtis prekybai bei derinant ekonominę politiką.
Pereinamoji Lietuvos ekonomika yra stipriai veikiama besikeičiančios aplinkos ir ryšių su kitomis šalimis. Integracija į ES yra bene vienas didžiausių iš dalies kontroliuojamų poveikių, kuris sąlygoja įvairias ekonomines ir socialines transformacijas. Mano darbo tikslas ir yra išsiaiškinti, kokia yra Lietuvos integracijos į ES ekonominė nauda.
LIETUVOS IR ES EKONOMINIŲ SANTYKIŲ RAIDA BEI EKONOMINĖS INTEGRACIJOS NAUDA
Lietuvos ekonominė integracija prasidėjo 1992 m. gegužės 11 d., pasirašius Prekybos ir bendradarbiavimo sutartį su ES. Ja buvo pradėtas teisinis pamatas Lietuvos integracijai į ES, Bendrija įsipareigojo panaikinti kai kuriuos kiekybinius prekybos apribojimus Lietuvai.
Ekonominių santykių liberalizavimo prasme daug svarbesnė buvo Laisvosios prekybos sutartis, pasirašyta 1994 m. Liepos 18 d. Nuo tada pradėta laipsniškai liberalizuoti Lietuvos importą iš ES, o muitų tarifai Lietuvos eksportui į ES buvo panaikinti iš karto. Šie pokyčiai apėmė tik pramoninės produkcijos prekybą. Vadinamųjų jautrių prekių prekyba (žemės ūkio produktai ir kt.) buvo reguliuojama atskirai.
Lietuvai svarbi Europos (Asociacijos) sutartis, pasirašyta 1995 m. birželio 12d. Ja ES pripažino Lietuvos siekį tapti ES nare, į sutartį įtraukė laisvosios prekybos sutarties nuostatas ir pradėjo politinį bei ekonominį bendradarbiavimą šiose srityse:
• Konkurencijos politika (ES taisyklių įgyvendinimas Lietuvoje),
• Paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimas,
• Intelektinės nuosavybės apsauga,
• Vartotojų apsauga,
• Mokslo ir technologijų vystymo, energetikos, aplinkosaugos, teisės derinimas ES teisyno – acquis communautaire – pagrindu ir kitose srityse,
• Bendrų institucijų (Asociacijos tarybos ir Asociacijos komiteto) įkūrimas.
Liberalizavus prekybą, Lietuvos užsienio prekybos struktūroje įvyko svarbių pokyčių – vis daugiau prekių buvo eksportuojama į Vakarų Europos šalis.
Lietuva iš ES daugiausia importuoja mašinų ir įrengimų bei transporto priemonių. Daugiausia eksportuojame tų prekių, kurių gamyba reikalauja kvalifikuotos darbo jėgos, nes dėl mažesnių darbo sąnaudų prekės gali konkuruoti ES rinkose. 1994 m. Lietuvos prekyba su ES šalimis sudarė 26,1 %, o 1998 m. – 45,5 % visos užsienio prekybos apimties. Šiuo metu beveik 50 % Lietuvos užsienio prekybos vyksta su ES šalimis, o pridėjus šalis kandidates šis skaičius sudaro maždaug du trečdalius. Apie 80 % tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje yra ES kilmės. Numatoma, kad 2002 – 2009 m. Lietuvos eksportas šoktels 1,9 karto. Vartojimo augimas dėl integracijos sudarys 14,5 mlrd. eurų, ir numatoma, kad 2005 m. šio proceso įtaka bus 3 kartus stipresnė nei 2002 m. Neabejotina, jog ekonominiai mainai išaugo ir dėl prekybos tarp ES ir Lietuvos liberalizavimo.
Taigi, įvertinus derybinių skyrių turinį, prašomus pereinamuosius laikotarpius, akivaizdu, kad vieni derybiniai skyriai stipriai įtakos Lietuvos ekonomiką, kai kiti tuo tarpu turės minimalų poveikį. Panašiai ir su atskirais ūkio sektoriais: vieni patirs didžiulį poveikį, kiti bus įtakojami nežymiai. Kaip rodo UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ ataskaita, didžiausią bendrą poveikį turės šias sritis reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimas:
1. Žemės ūkis,
2. Aplinka,
3. Laisvas prekių judėjimas,
4. Transporto politika,
5. Energetika.
Stengiantis įvertintinti ekonominę ES naudą Lietuvai, trumpai aptarsiu kiekvieną aukščiau nurodytą punktą.
Žemės ūkio pokyčiai
ES lėšos pasiekia kiekvieną žemdirbį, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje jis gyvena. Jau nuo šių metų kiekvienas ūkininkas gaus penkis kartus didesnes, palyginti su praėjusiais metais, išmokas už pasėlius, gyvulius. Išsiplėtusi Europos rinka sudarys geresnes sąlygas Lietuvoje užaugintos žemės ūkio produkcijos eksportui.
Vyriausybei derybose pavyko pasiekti, kad žemės ūkio produkcijos kvotos būtų labai palankios. Todėl žemdirbių pajamos augs, ir kaimo žmogus galės lengviau atsikvėpti. Padidėjo parama iš SAPARD programos. Iki 2004 m. balandžio 15 d. Buvo užregistruotos 1164 paraiškos, kurių vertė 943 mln. litų, sudarytos 534 mln. litų vertės 658 paramos sutartys ir jau išmokėti 210 mln. litų. 2004 metais bus išmokėta iš viso 280 mln. litų tiesioginių išmokų žemės ūkiui. Kita vertus, ūkininkas, norėdamas gauti paramą, turės įgyvendinti begalę reikalavimų. Tačiau ir reikalavimų įgyvendinimas turi taip pat kitą medalio pusę: spartės žemės ūkio restruktūrizavimas ir modernizavimas, pagerės gyvenimo, darbo ir gamybos sąlygos. Taigi įvertinkime žemės ūkio pokyčių privalumus:
• Užtikrintas ilgalaikis žemdirbių pajamų didėjimas.
• Galimybė laisvai prekiauti lietuviška žemės ūkio produkcija didžiulėje ES vidaus rinkoje, atsiveriančios naujos galimybės prekiauti ir gauti pelną.
• Aiškius prioritetus turinti, ne taip staigiai besikeičianti žemės ūkio politika, didesnė nei dabartinė žemdirbių finansinė parama.