Lietuvos istorija iki 1795 metų Lietuvos proistorė
5 (100%) 1 vote

Lietuvos istorija iki 1795 metų Lietuvos proistorė

LIETUVOS ISTORIJA IKI 1795 METŲ

Pagal Zigmantą Kiaupą, Jūratę Kiaupienę, Albiną Kuncevičių ir kt.

TURINYS

LIETUVOS PROISTORĖ

I. PIRMINIS KRAŠTO APGYVENDINIMAS

1. Gamtinės sąlygos

2. Mezolitas

II. PIRMIEJI SĖSLŪS LIETUVOS GYVENTOJAI

1. Ankstyvasis neolitas

2. Indoeuropiečių atėjimas. Baltų susidarymas

3. Metalų vartojimo pradžia

III. BALTŲ GENTINIŲ JUNGINIŲ FORMAVIMASIS (I-VI A. PO KR. GIM.)

1. Seniausios rašytinės žinios apie Rytų Pabaltijo gyventojus

2. Genčių junginiai

3. Ūkio raida

IV. BALTŲ GENČIŲ SĄJUNGOS (I TŪKSTANTMEČIO PO KR. ANTROJI PUSĖ)

1. Tautų kraustymosi atgarsiai

2. Baltų gentys

3. Bendruomeninės santvarkos irimas

V. LIETUVA VALSTYBĖS SUSIDARYMO IŠVAKARĖSE

1. Vakarų baltai ir vikingai

2. Lietuvių genčių sąjungos iškilimas

3. Materialinės ir dvasinės kultūros raida

VI. SENASIS BALTŲ TIKĖJIMAS

LIETUVOSDIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ NUO VALSTYBĖS SUSIDARYMO IKI LIUBLINO UNIJOS

I. VALSTYBĖS SUSIDARYMAS

1. Lietuvių žemės ir kaimynai XIII a. pradžioje 757 (Santykiai su kaimynais. Lietuvių žemės ir kunigaikščiai. Vienijimas.)

2. Mindaugo valstybė (Kodėl ir kaip vienyta. Lietuva suvienyta. Koalicija prieš Mindaugą ir kova su ja. Krikštas ir katalikų bažnyčios reikalai. Karalystė ir kitos regiono politinės jėgos. Valstybės teritorija ir valdymas 1253 – 1261 metais. Žemaičių kovos 1253 – 1261metais. Mindaugas ir Treniota 1261 – 1263 metais. Mindaugo mirtis. Asmuo ir šeima.)

3. Prie Mindaugo palikimo (1263—1282 m.)

(Treniota 1263 – 1264 m. – Vaišelga 1264 – 1267 m. – Švarnas 1267 – 1269 m. – Traidenis l269 – 1282m.)

II. GEDIMINAIČIŲ LIETUVA IKI KRIKŠTO

1. Visuomenė ir valstybė (Ūkio ir visuomenės pažanga. Kaimas: valstiečiai ir bajorai. Miestas. Valstybė. Gediminaičiai. Dinastinė politika. Valstybės teritorija lietuviškose žemėse. Valstybės valdymas. Sostinė.)

2. Lietuvių tauta (Lietuvių žemių ribos. Lietuvių tautos raida. Lietuvių kalba. Dievai, šventikai ir šventovės. Kontaktai su krikščionybe.)

3. Karas su kryžiuočiais (Vokiečių ordinas ir katalikiškosios Europos talka. Su kryžiuočiais kovojanti Lietuva. Karo pobūdis ir arealas. Lietuvos diplomatija.)

4. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Rusios žemėse (Rusios žemių prijungimas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Rusios (gudų) žemių visuomenė ir valdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Gudų žemių prijungimo prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padariniai.)

5. Gediminaičių valdymas; politinė istorija (Pirmieji Gediminaičiai. Vytenis (1295 – 1316 m.). Gediminas (1316 – 1341 m.). Jaunutis (1341 – 1345 m.). Algirdas (1345 – 1377 m.). Jogaila ir Kęstutis 1377 – 1382 m.: dviejų kartų ir dviejų politinių linijų konfliktas.)

III. LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ JOGAILOS IR VYTAUTO LAIKAIS

1. Jogailos valdymas. Krėvos sutartis ir krikštas (Politinio sprendimo paieškos. Krikšto problema. Krėvos sutarties aktas. Krikštas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė. Vytauto kova dėl valdžios. Astravo sutartis.)

2. Vytauto įsitvirtinimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės soste (Valstybės vidaus padėtis, Jogailos statusas ir santykiai su Vytautu. 1401 m. Vilniaus ir Radomo susitarimai.)

3. Pergalė prieš Ordiną (Lenkija – sąjungininkė. Nuo Salyno iki Žalgirio. „Didysis karas”. Bandymai spręsti po Žalgirio mūšio iškilusias problemas. Santykių su Ordinu problema Konstancos susirinkime. Melno taika.)

4. Valstybės ir visuomenės christianizacija ir europeizacija (Dar kartą apie krikštą. Žemaičių krikštas. Katalikų bažnyčios padėtis. Krikšto padariniai valstybės gyvenimui – santykiai su Europa, santykiai su LDK stačiatikiais. Krikšto padariniai kultūrai – raštas ir švietimas, atsivėrimas Europos kultūrai.)

5. Valstybingumo raida (Valstybės ir visuomenės organizavimo pakitimai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos santykių problemos. Dinastijos krizė. Vytauto pastangos karūnuotis. Vytautas ir Jogaila – Gediminaičių valstybingumo idėjos įkūnytojai.)

IV. LIETUVOS VALSTYBĖ IR VISUOMENĖ NUO VYTAUTO LAIKŲ IKI LIUBLINO UNIJOS

1. Povytautinė visuomenė (Gyventojai. Teritorinė-administracinė valstybės sandara. Valstybės valdymo struktūra. Etninės konfesinės visuomenės gyvenimo problemos. Luominė visuomenės struktūra.)

2. Kaimas: bajorai ir valstiečiai (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų metamorfozė – nuo kario XV a. pradžioje iki prekiaujančio žemvaldžio XVI a. viduryje. Valstiečių metamorfozė – nuo laisvo žemdirbio iki baudžiauninko.)

3. Miestai ir jų gyventojai (Sąlygos. Miestų įvairovė. Savivaldūs miestai. Savivaldos plitimas. Vilnius – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė.)

4. Tikybos ir bažnyčios (Katalikybės plitimas ir sinkretizmo problema. Santykiai su stačiatikiais. Reformacijos pradžia. Jos sėkmės priežastys.)

5. Kultūros viduramžiai ar renesansas? (Kultūros novacijos pradiniu katalikybės sklaidos laikotarpiu. Viduramžių kultūra (be kai kurių komponentų?). Kontaktai su Renesanso ir Reformacijos Europa. Kultūros modernizacija. Etnolingvistinė situacija.)

6. Naujoji visuomenė XVI amžiuje (Bajorijos socialinis ir politinis veržlumas. Metraščiai ir lietuvių kilmės teorijos – etnopolitinės savimonės
išraiška. Lietuvos Statutai. Teisinės valstybės kūrimas.)

V. LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS POLITINĖ ISTORIJA IKI LIUBLINO UNIJOS

l. Gediminaičiai virsta Jogailaičiais (Švitrigaila – Lietuvos didysis kunigaikštis. Valstybės perversmas. Žygimantas Kestutaitis – Lietuvos didysis kunigaikštis. Kazimieras Jogailaitis – Lietuvos didysis kunigaikštis. 1440 – 1447 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suverenumo ir Jogailaičių idėjos sankirta. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tarp Maskvos ir Lenkijos.)

2. Luominės valstybės kūrimas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės unija su Lenkija (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų taryba ir dinastinė didžiojo kunigaikščio politika. Maskvos reikšmė XVI a. politinei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai. Žygimantas Augustas, tarp didikų ir bajorų, tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos. Baltijos jūra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje. Livonijos prijungimas. Pastangos reformuoti valstybę. Liublino unija. Gediminaičių–Jogailaičių dinastijos pabaiga.)

LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE 1569 – 1795 METAIS

I. KRAŠTAS IR ŽMONĖS

I. Senos ir naujos problemos po Liublino unijos (Liublino unijos aktų esmė. Pirmieji tarpuvaldžiai ir valdovo rinkimai. Henriko artikulai. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Steponui Batorui valdant 1576 – 1586 m. Zigmanto Vazos rinkimas.)

2. Kraštas taikos ir karo metais (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija ir sienos po Liublino unijos. Gyventojai. Ūkio ir visuomenės raidos kryptys. Karo faktorius.)

3. Bajorai ir jų valstybė (Bajorai ir didikai. Bajorų tauta – etnopolitinis fenomenas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centrinė valdžia Respublikoje. Respublikos seimas ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausieji suvažiavimai – senojo seimo pėdsakas. Bajorų seimeliai. Bajorų teisės ir lygybė. Didikų valdžia ir konfliktai. Konfederacijos.)

4. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir užsienio valstybės (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės užsienio politika po Liublino unijos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykiai su kaimynais. Vakarų Europa ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.)

II. TIKYBOS, TAUTOS, KULTŪRA

1. Tikybos ir bažnyčios (Reformacija. Kontrreformacija. Bažnytinė Bresto unija. Tolerancijos saulėlydis.)

2. Kultūrinis gyvenimas vykstant ideologinėms kovoms (Diskusijų dvasia. Švietimas ir mokslas.)

3. Sustingęs laikas. XVII a. antrosios – XVIII a. pirmosios pusės kultūra

4. Etnopolitiniai ir etnolingvistiniai procesai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (Visuomenės gyvenimo polonizacija. Lietuvių kalba viešajame valstybės gyvenime.)

5. Lietuviškai kalbantys Prūsijos valdiniai (Lietuvių kultūros centras. Germanizacija.)

III. LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS POLITINĖS ISTORIJOS NUO ZIGMANTO VAZOS IKI AUGUSTO III BRUOŽAI

l. Zigmantas Vaza (1587 – 1632 m.) (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomeninės–politinės raidos tendencijos Zigmantui Vazai valdant. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Zigmantas Vaza. Karas Livonijoje 1600 – 1611 m. Netikrų carų avantiūra. Zebržydovskio rokošas ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1606 – 1609 m. Karas su Rusija 1609-1618 m. Santykiai su Švedija XVII a. 2 ir 3-iajame dešimtmetyje.)

2. Vladislovas Vaza (1632-1648 m.)

3. Jonas Kazimieras (1648-1668 m.) (Ukrainos sukilimas, karo su Rusija pradžia ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Švedų įsiveržimas. Kėdainių sutartis. Interventų išvarymas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė paskutiniais Jono Kazimiero valdymo metais.)

4. Mykolas Kaributas (1669 – 1673 m.)

5. Jonas Sobieskis (1674 – 1696 m.)

6. Augustas II (1697 – 1733 m.) (Tarpuvaldis: vidaus kovos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir valdovo rinkimai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus karas ir švedų įsiveržimas. Augustas II ir Stanislovas Leščinskis, Rusija ir Švedija bei karo pabaiga. Nebylusis seimas 1717 m. ir jo padariniai.)

7. Augustas III (1733-1763 m.)

8. 1588-1763 m.: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomeninė ir politinė raida Respublikoje

IV. REFORMOS IR VALSTYBĖS ŽLUGIMAS. 1764 – 1795 METAI

1. 1764 – 1772 m. I Respublikos padalijimas (Tarpuvaldis. Valdovo rinkimai. Bandymai daryti reformas. Radomo ir Baro konfederacijos. 1772 m. I Respublikos padalijimas.)

2. Respublika tarp I ir II padalijimų. 1773 – 1791 m. reformų laikotarpis (Tarptautinis Respublikos statusas. Vidaus reformų programos. Nuolatinė taryba. Švietimo ir mokslo reforma. Edukacinė komisija. Nuo valstybinio dualizmo prie unitarizmo. Pradžia. Ketverių metų seimas. 1788 – 1792 m. 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.)

3. Paskutiniai Respublikos metai (Targovicos konfederacija. 1793 m. valstybės padalijimas. 1794 m. sukilimas. 1795 m. padalijimas ir valstybės žlugimas.)

V. ISTORINIS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS PALIKIMAS: LAIMĖJIMAI IR NETEKTYS

LIETUVOS PROISTORĖ

I. PIRMINIS KRAŠTO APGYVENDINIMAS

1. GAMTINĖS SĄLYGOS. Tinkamos sąlygos žmonėms nuolat apsigyventi dabartinėje Lietuvos teritorijoje susidarė tik vėlyvajame paleolite, t.y. X – IX tūkstantmetyje pr. Kr. Iki tol Lietuvą, kaip ir
Šiaurės Europą, dengė ledynai, kurie pradėjo trauktis apie XVIII – XVI tūkstantmetį pr. Kr. Ledynai traukėsi kelis tūkstančius metų. Formavosi didžiųjų upių, kurios tekėjo į pietus, slėniai. Ledai anksčiausiai atlaisvino pietinę šios teritorijos dalį, ir ten pirmiausiai pasirodė žmonės. Pabaltijyje seniausi žmogaus veiklos pėdsakai, šiaurės elnio ragai su pjaustymo žymėmis, aptikti Chelme (Žemutinės Vyslos rajone) ir datuoti maždaug XVIII tūkstantmečiu pr. Kr. kaulo dirbinių, datuojamų XVI – XIV tūkstantmečiu pr. Kr., rasta Papeikiuose ir Opšrutuose (buv. Rytprūsiuose). Tai pavienių šiaurės elnių medžiotojų, atklydusių iš gretimų, jau anksčiau apgyvendintų plotų, pėdsakai.

Pirmieji gyventojai dabartinėje Lietuvoje pasirodė tik X tūkstantmetyje pr. Kr., prasidėjus antrajam poledyniniam atšilimui. Į poledyninio laikotarpio tundrą vienu metu atėjo kelių kultūrinių grupių žmonės: vieni pietiniu Baltijos pajūriu, kiti iš pietvakarių. Tai vėlyvojo paleolito kultūrų gyventojai, atsekę paskui klajojusias šiaurės elnių kaimenes. Ateiviai nuo Baltijos jūros pietinės pusės (dabartinės Danijos, Šiaurės Vokietijos ir Šiaurės Lenkijos teritorijos) vadinami Pabaltijo Madleno grupės vardu. Šie maži medžiotojų būreliai įsikurdavo trumpalaikėse, nedidelėse stovyklose aukštose upių terasose. Pabaltijo Madleno kultūros stovyklaviečių Lietuvoje žinoma apie 40. Šiai kultūrai būdingi titnaginiai platūs strėlių antgaliai su siaura, smailia įtvarą, platūs gremžtukai, vienagaliai skaldytiniai, kaulo ir rago dirbiniai. Jie skiriasi nuo to paties laikotarpio Svidrų kultūros dirbinių, kuriuos paliko kiti šiaurės elnių medžiotojai, atėję iš pietų. Svidrų kultūros stovyklavietės irgi trumpalaikės, bet jos kiek didesnės. Lietuvoje yra apie 60 šios kultūros stovyklų. Šios kultūros žmonės naudojo irgi titnaginius, tik kiek ilgesnius strėlių antgalius, pailgus gremžtukus, rėžtukus, dvigalius skaldytinius. Jų dirbiniams būdinga blogosios pusės retušavimas.

Dalis ateivių medžiotojų visam laikui pasiliko dabartinės Lietuvos teritorijoje. Paleolito pabaigoje Madleno ir Svidrų kultūra supanašėjo.

2. MEZOLITAS. Mezolite (VIII – V tūkstantmetis pr. Kr.) visoje Šiaurės Europoje labai keitėsi klimatas ir gamta. Atšilus, mezolito pradžioje, spygliuočių miškus keitė lapuočių miškai. Pasitraukė šiaurės elniai ir paplito šiltesnį klimatą mėgstantys miškų žvėrys: briedžiai, elniai, šernai ir kiti. Mezolito pradžioje Baltijos jūros vietoje susidarė sūri Joldijos jūra. VII tūkstantmetyje pr. Kr., ištirpus ledams, jos vietoje atsirado gėlavandenis Anciliaus ežeras, o mezolito pabaigoje, kada vidutinė metinė temperatūra buvo apie 2°C aukštesnė už dabartinę, tarp Skandinavijos ir Jutlandijos susidarė pratakos, ir ežeras vėl susijungė su Atlanto vandenynu, virsdamas sūria Litorinos jūra. Su tokiais dideliais klimato kitimais siejasi ir tolimesnis krašto apgyvenimas, naujų kultūrų plitimas.

Mezolito pradžioje dar gyvavo epipaleolitinė kultūra, kuriai būdingi paleolitiniai dirbiniai. VIII – VII tūkstantmetyje pr. Kr. pasirodo naujos kultūros žmonės, kurie savo stovyklavietėse paliko palyginti daug kaulo ir rago dirbinių (žeberklų, durklų ir pan.). Tai Maglemozės kultūros stovyklavietės, kuriose gyveno žmonės, atėję į Pabaltijį pietiniu Joldijos jūros ar Anciliaus ežero pakraščiu.

VII – IV tūkstantmetyje pr. Kr. dabartinėje Lietuvos pietinėje, Baltarusijos ir buv. Rytprūsių teritorijoje susidarė savita mezolitinė Nemuno kultūra. Tai pirmoji vietinė kultūra, tolimesnė vėlyvojo paleolito kultūrų tąsa. Mezolito Nemuno kultūros paminklų daug, radiniai juose vietinės kilmės, gana vienodi. Būdingiausi – smulkūs, titnaginiai episvidriniai strėlių antgaliai, ietigalių ašmenėliai, ovaliniai kirveliai.

Šiaurės Lietuvoje ir beveik visame likusiame Rytų Pabaltijyje gyveno mezolitinės Kundos kultūros žmonės, kurie paliko jiems itin būdingus titnago, kaulo ir rago dirbinius: strėlių ir iečių antgalių, žeberklų, durklų, kirvių. Riba tarp minėtos Nemuno ir Kundos kultūrų beveik sutapo su Nemuno ir Neries upėmis.

Pagrindinis mezolito gyventojų verslas – medžioklė ir žvejyba. Medžioklėje naudota lankai su strėlėmis, ietys, kauliniai ir titnaginiai durklai, primityvūs, gludinti kirveliai, o žvejota ne tik su žeberklais, bet ir tinklais. Žmonės apsistodavo stovyklose, kur gyvendavo 1-4 didelės šeimos. Patogiose vietose, arti vandens įkurtose stovyklose buvo gyvenama ilgesnį laiką, jos jau buvo didesnės (Jonionys, Paštuva, Žem. Kaniūkai). Apie dabartinėje Lietuvos teritorijoje mezolito laikotarpiu gyvenusius žmones daugiau sužinota iš pastarųjų metų tyrinėjimų Biržulio ežero Spigino saloje (Telšių raj.). Ankstyvojo mezolito žmonės dar laidoti stovyklavietėse, t. y. ten, kur jie gyveno. Vėlyvajame mezolite mirusieji laidoti jau negyvenamoje teritorijoje. Kapus tyrinėjęs archeologas A. Butrimas mano, kad taip daryta bijant mirusiųjų. Būtent šiuo metu žuvusiojo galva kartais laidota atskirai nuo kūno, kape dažnai trūksta dalies kojos. Kapų duobės kastos negilios, kape pripilta daug raudonos ochros, apie pusė Pabaltijyje rastų mezolito kapų yra su įkapėmis. Paprastai tai strėlių antgaliai ir kabučiai-amuletai iš žvėrių
briedžio, šerno) dantų. Turtingiausias mezolito kapas rastas Zvejniekuose (Latvija). Į dvigubą vyro ir 6 – 7 metų vaiko kapą įdėta 340 žvėrių dantų-kabučių. Antropologai mano, kad pirmieji mezolito Biržulio baseino žmonės buvo europidai ir greičiausiai priklausė masyviam Vidurio Europos antropologiniam tipui. Palyginti su dabartiniais žmonėmis, jie buvo nesmulkūs, neaukšto ar vidutinio ūgio.

II. PIRMIEJI SĖSLŪS LIETUVOS GYVENTOJAI

Neolite (IV tūkstantmetis pr. Kr. – II tūkstantmečio pr. Kr. pradžia) klimatas Pabaltijyje tapo subborealinis. Žiemos švelnios ir šiltos, vasaros ilgesnės nei dabar, miškuose daugybė žvėrių, o upėse ir ežeruose gausu žuvų. Žmonių gyvenimas tampa sėslus, gyvenama jau nuolatinėse gyvenvietėse, o ne laikinose stovyklavietėse. Gyvenvietės didesnės, jos dažniausiai išsidėsčiusios grupėmis: žinomiausios prie Biržulio ežero (Telšių raj.), Kretuono ežero (Švenčionių raj.) baseinų ir prie Šventosios ežero Baltijos pajūryje. Neolite žmonės išmoko lipdyti ir degti puodus, ištobulino akmens dirbinių gamybą: akmuo gręžiamas, gludinamas ir kitaip apdirbamas.

1. ANKSTYVASIS NEOLITAS. Ankstyvajame neolite (IV-III tūkstantmečio pradžia pr. Kr.) pietinėje Lietuvoje, buv. Rytprūsiuose, Šiaurės rytų Lenkijoje ir didžiojoje Baltarusijos dalyje, kaip rodo tyrinėtos gyvenvietės ir ten rasti radiniai, toliau be pertrūkio gyvavo Nemuno kultūra. Neolite atsiranda naujų jos bruožų ir dirbinių tipų, paprastėja daiktų formos, pasirodo pirmoji keramika. Lipdytos puodynės storu, smailiu dugnu, beveik stačiomis sienelėmis. Tokių puodų aukštis paprastai didesnis už plotį, o viršutinė dalis puošta apvalių ar trikampių duobučių eilutėmis. Mezolito tradicijų tąsa Nemuno kultūroje pastebima ir vėlyvojo neolito paminkluose. Beveik visi neolito dirbiniai turi savo mezolito prototipus, o naujieji dirbinių tipai tebėra reti. Neolitinė Nemuno kultūra apėmė visą Nemuno vidurupį, aukštupį bei plotus tarp Nemuno ir Pripetės.

Šiaurinėje Lietuvoje (Pajūryje ir Rytų Lietuvoje), Latvijoje, Estijoje ir šiaurės vakarų Baltarusijoje taip pat be pertrūkio rutuliojosi mezolitinė Kundos kultūra, kuri irgi įgauna tik neolitui būdingų bruožų ir toliau archeologų jau Narvos kultūra (Lietuvoje tyrinėtos gyvenvietės Kretuono ežero baseine, Šventojoje ir kitur). Jai itin būdingi gausūs kaulo ir rago dirbiniai (ietigaliai, strėlių antgaliai, žeberklai, durklai, kirviai ir kita) ir palyginti negausūs, neįvairūs titnago dirbiniai. Narvos kultūros žmonės lipdė dideles puodynes smailiu, storu dugnu, kurių molio masėje daug sugrūstų moliuskų kiaukutų. Tokių puodų aukštis beveik lygus jų pločiui. Dažnai randama ovalių, apskritų dubenėlių, kuriuos naudojo kaip žibintus. Narvos kultūra, apėmusi tokį didelį plotą, nebuvo vienalytė. Lietuvoje išskiriamos dvi jos sritys: šiaurės rytų (į rytus nuo Šventosios upės, Merkio ir Neries tarpupis) ir pietvakarių (į vakarus nuo Vidurio Lietuvos žemumos). Taigi jau šiuo metu atsiranda nedideli skirtumai tarp Rytų ir Vakarų Lietuvos, kurie padidės vėlyvajame neolite. Dar iki XX a. septintojo dešimtmečio archeologinėje ir istorinėje literatūroje vyravo nuomonė, kad neolite, iki indoeuropiečių pasirodymo, Lietuvoje gyveno fino-ugrai, kurie paliko jiems būdingą sukinę duobelinę keramiką ir apie 30 hidronimų visoje Lietuvoje. Dabar, ištyrus keletą naujų, didelių neolito gyvenviečių, paaiškėjo, kad to meto Lietuvos kultūrinė situacija buvo kiek kitokia. Fino-ugrai buvo tik negausi ateivių banga, jie nepadarė lemiamos įtakos Lietuvos gyventojams. Finougriški vietovardžiai žymi greičiau prekybos kelius ir vietas, kur keliaujančios mažos ateivių grupelės įsikurdavo mažose stovyklavietėse. Šukinės duobelinės keramikos kultūros žmonės Baltijos link pajudėjo III tūkstantmetyje pr. Kr. iš šiaurės rytų. Tai visai nauji, seniesiems Rytų Pabaltijo neolito gyventojams negiminiški ateiviai. Jų palikti dirbiniai, ypač keramika (puodai apvaliais dugnais, tiesiomis sienelėmis, kurių paviršius padengtas šukučių įspaudais bei duobučių juostomis) visai kitokie. Ateiviai visiškai įsigali dabartinėje Estijoje, bet iki šiaurės vakarų Lietuvos atėjo tik nedidelės fino-ugrų grupelės. Čia jos galėjo įsikurti kiek ilgiau, bet ilgainiui šie svetimi, negausūs ateiviai susiliejo su senaisiais gyventojais. Pietinėje Lietuvoje, kur vyravo Nemuno kultūra, fino-ugrai didesnės įtakos neturėjo.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2996 žodžiai iš 9659 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.