Lietuvos istorija xvi-xviia
5 (100%) 1 vote

Lietuvos istorija xvi-xviia

Lietuvs istorija XVI-XVII

1492 metais mirė Kazimieras Jogailaitis. 1492 m. liepos 30 d. LDK Ponų taryba, seimui Vilniuje pritarus, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Kazimiero sūnų Aleksandrą. Tai padaryta nepaisant Lenkijos magnatų raginimo laikytis susitarimų rinkti vieną, abejoms valstybėms bendrą, valdovą bei išsaugoti personalinę uniją. Lenkijos karaliumi 1492 m. rugpjūčio 27 d. buvo išrinktas kitas Kazimiero sūnus Jonas Albrechtas. Valdantysis Lietuvos valstybės elitas tikėjosi, kad, išrinkus Aleksandrą, pavyks sutvirtinti LDK savarankiškumą ir apsisaugoti nuo Lenkijos įtakos. 1492 m. rugpjūčio 6 d. Aleksandras paskelbė privilegiją. Joje pakartojo ir patvirtino ankstesniųjų didžiųjų kunigaikščių LDK bajorams suteiktas teises ir privilegijas. Naujoji privilegija išplėtė LDK bajorų teises. Pirmaisiais valdymo metais Aleksandras vykdė savo įsipareigojimus. LDK vidaus ir užsienio politiką valdovas derino su Ponų taryba. Aleksandro pastangos stiprinti valstybę davė neblogų rezultatų. Atrodė, kad XV a. pabaigoje LDK didikai pasiekė savo tikslą – atsiribojo nuo Lenkijos ir savo rankose sutelkė visą realią valstybės valdžią. Tačiau greitai šios iliuzijos ėmė sklaidytis. 1499 m. Aleksandras ir jo brolis Lenkijos karalius Jonas Albrechtas sutarė derinti dviejų valstybių veiksmus, renkant naują valdovą. Aleksandro tikslai ir siekiai atsiskleidė 1501 m., kai mirė Lenkijos karalius Jonas Albrechtas. Aleksandras tapo realiausiu pretendentu į renkamą Lenkijos karalystės sostą. Aleksandras pirmasis iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, tapdamas Lenkijos karaliumi, atsisakė dinastijos tėvoninių teisių į LDK. 1501 m. spalio 23 d. Melniko aktu buvo deklaruota, kad Lenkijos karalystė ir LDK susijungia į vieną valstybę, kurią valdo bendrai išrinktas karalius, šaukiamas bendras seimas, yra viena kariuomenė ir bendra pinigų sistema. Pirmą kartą LDK susitarimo su Lenkija dokumente nebuvo numatyta, kad Lietuvos didysis kunigaikštis bus renkamas atskirai. Nors ir buvo nustatyta, kad bendrai išrinktas valdovas tituluosis ne tik Lenkijos karaliumi, bet ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, bet iš tikrųjų pirmiausia jis turėjo būti Lenkijos valdovu. 1501 m. Melniko susitarimas, kurį parėmė tik nedidelė grupė Lietuvos politikų, niekada nebuvo LDK seimo patvirtintas, neįsigaliojo ir liko tik deklaracija. Aleksandrui teko spręsti sudėtingus užsienio politikos uždavinius. Jis paveldėjo valstybę, atsidūrusią tarp dviejų slavų jėgų – tarp Lenkijos karalystės ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės. Abi jos pretendavo viešpatauti didžiuliame Vidurio ir Rytų Europos regione. Aleksandro laikais LDK valdantysis elitas, įvertinęs nepalankią tarptautinę savo valstybės padėtį, iš dalies atsisakė atviro priešiškumo Lenkijai. Pradėjo formuotis nauja nuostata, kad būtina suartėti su bendro valdovo valdoma kaimynine Lenkijos karalyste. Atsirado didikų ir bajorų, kurie atsisakė Ponų tarybos vykdomos savarankiškos Gediminaičių Lietuvos valstybės stiprinimo programos. Vietoje jos brendo idėja apie Jogailaičių dinastijos valdomą galingą Lenkijos monarchiją. Tokioje monarchijoje LDK žemės būtų patikimai apsaugotos nuo priešų. Nuo XV a. pabaigos vyko šių dviejų jėgų kova. Ją atspindi 1499 m. Vilniaus bei 1501 m. Melniko aktai. 1499 m. sutartis išreiškė Lietuvos Ponų tarybos poziciją, kad Lietuvai gali būti priimtina tik dviejų savarankiškų lygiateisių valstybių sąjunga, kurią atstovautų bendras valdovas. 1501 m. Aleksandro pasirašytas Melniko aktas – LDK savarankiškumą žlugdantis susitarimas. Aleksandrą Lietuvoje parėmė tik keliolika Jogailaičių valstybės idėjos šalininkų. Jų pozicija XVI a. pradžioje dar nesusilaukė platesnio LDK visuomenės pritarimo. Daugelis Ponų tarybos narių ir bajorai, vadovaujami Vilniaus vaivados ir LDK kanclerio Mikalojaus Radvilos, Žemaitijos seniūno Stanislovo Kęsgailos, Žemaičių vyskupo Martyno, Naugarduko vietininko Alberto Goštauto, 1505 m. LDK Bresto seime atmetė šią valstybės savarankiškumą ribojusią sutartį. LDK ir toliau liko atskira valstybė. Su Lenkija ją siejo tik bendras valdovas. 1506 metais mirė įpėdinio nepalikęs Aleksandras. LDK Ponų taryba 1506 m. spalio 20 d. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė jo brolį Žygimantą Senąjį. Šitaip buvo pažeistas 1501 m. Melniko aktas dėl bendrų abejoms valstybėms valdovo rinkimų. Tiesa, Melniko aktas niekada nebuvo patvirtintas LDK seime. Lenkų didikai skubėjo išrinkti Žygimantą Augustą ir Lenkijos karaliumi bijodami, kad nenutrūktų asmeninė karalystės ir kunigaikštystės unija. 1506 m. gruodžio 8 d. Krokuvoje Žygimantas Senasis buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Žygimantas Senasis sosto užėmimo proga 1506 m. gruodžio 7 d. suteikė privilegiją, kuri patvirtino esamas ir suteikė naujas teises Ponų tarybai ir bajorų luomui. Patvirtino, kad be Ponų tarybos sutikimo jokie įstatymai LDK nebus priimami. Šią nuostatą užtvirtino ir 1529 metų Žygimanto Senojo privilegija. Tais pačiais metais Žygimantas Senasis patvirtino I Lietuvos statutą, kuris galutinai įtvirtino vadovaujančią didikų padėtį LDK. Žygimantas ėmėsi tvarkyti didžiojo kunigaikščio dvarų pajamas ir LDK iždą. Natūrinę rentą pakeitė pinigine – žagrės mokesčiu. 1528 metais surašydino bajorus,
privalėjusius eiti karo tarnybą. Surašė privačius dvarus. Tarp jų tolygiai paskirstė mokesčius ir karines prievoles. Žygimanto Senojo valdymo laikotarpiu Jogailaičiai vis labiau vėlėsi į sunkią kovą su Habsburgais dėl dominavimo Vidurio Europoje. Karaliaus dvaras, ypač veikiamas karalienės Bonos Sforcos, grįžo prie minties, kad dinastija turi užsitikrinti teisę paveldėti LDK ir Lenkijos sostus, o bajorų elitas neturi kontroliuoti valdovo vidaus ir užsienio politikos. 1520 m. gimė Žygimantas Augustas. Žygimantas Senasis ir karalienė Bona Sforca ėmėsi ryžtingų priemonių dinastijos pozicijoms LDK stiprinti. Planuota įpėdinio Žygimanto Augusto valdžioje sutelkti LDK, Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos sostus. Pradėta nuo dinastijos lopšio – Lietuvos valstybės. 1522 m. Žygimantas Augustas buvo pripažintas LDK sosto įpėdiniu, 1529 m. paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o 1530 m. buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Ši pergalė prieš Lenkijoje puoselėtą bajorų tradiciją rinkti valdovą Jogailaičiams tapo ypač svarbi 1526 m. netekus Čekijos ir Vengrijos sostų. Lietuvos politikai suprato, kad dinastinė Žygimanto Senojo politika turėjo vieną svarbiausią tikslą – sukurti stiprią Gediminaičių dinastijos paveldimai valdomą monarchiją. Tuo tarpu Ponų taryba, skelbdama Žygimantą Augustą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, tikėjosi, kad LDK turės atskirą savarankišką valdovą. Tuo pat metu LDK politiniuose sluoksniuose vis dažniau buvo keliama ir priešinga – suartėjimo su Lenkija – mintis. Buvo manoma, kad reiktų siekti kompromisinio susitarimo dėl galimos dviejų valstybių sąjungos, kuri garantuotų Lenkijos paramą karuose su Maskva. Idėjų kova virsdavo atvira LDK politikų priešprieša. Ryškiausias atviros vidaus politinės kovos LDK pavyzdys buvo Mykolo Glinskio maištas. Kunigaikštis M. Glinskis, Aleksandro laikais įgijęs nemažą įtaką dvare, rėmė Žygimanto Senojo kandidatūrą į sostą, tačiau greitai pasijuto nustumtas nuo valdžios.

1508 m. pradžioje nužudęs svarbiausią savo politinį priešininką Trakų vaivadą Joną Zaberezinskį, M. Glinskis mėgino LDK slavų žemėse sukelti maištą prieš Žygimantą Senąjį ir jį palaikiusią Ponų tarybą. Ideologine maišto vėliava buvo pasirinkta LDK stačiatikių teisių gynimo idėja. Tačiau tikrieji šio maišto tikslai buvo ne konfesiniai, o politiniai. Maištininkai kreipėsi karinės paramos į Maskvos valdovą Vasilijų III ir kartu su jo kariuomene 1508 m. pavasarį pradėjo karo veiksmus prieš LDK kariuomenę. Tačiau M. Glinskio maištas nesusilaukė platesnės LDK gyventojų paramos, neišplito ir greitai buvo numalšintas. Žygimantui Senajam valdant Lenkijoje ir Lietuvoje plito humanizmo ir renesanso idėjos. Valdovas rėmė renesanso architektūros ir dailės plėtrą, tačiau visiškai nepalaikė iš Vokietijos sklindančios reformacijos bangos. Žygimantas Senasis leido prieš reformaciją nukreiptus ediktus, o 1513 metais Romos popiežius suteikė Žygimantui Senajam teisę skirti vyskupus. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu 1529 metais buvo paskelbtas devynmetis Žygimantas Augustas. 1544 metais Žygimantas Senasis pavedė sūnui valdyti LDK, o 1548 metais, mirus tėvui, Žygimantas Augustas buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Žygimantas Augustas susidūrė su sudėtingomis vidaus ir užsienio politikos problemomis. Politinės kovos centru tapo LDK seimas. XVI a. pirmojoje pusėje Ponų taryba vis dar stengėsi išlaikyti XV a. antroje pusėje susiklosčiusią LDK seimų šaukimo ir sprendimų priėmimo juose tvarką. Formaliai teisę atvykti į seimą ir būti jo dalyviu turėjo kiekvienas LDK bajoras. Deleguoti savo atstovus galėjo ir teritorinių administracinių vienetų bajorija. Tačiau realiai eiliniai bajorai ir net jų deleguoti atstovai seime būdavo pasyvūs stebėtojai. Maždaug 50 turtingiausių ir įtakingiausių LDK žemvaldžių būdavo asmeniškai kviečiami dirbti seime. XVI a. viduryje situacija ėmė keistis. Lėtai, bet nuolatos didėjo eilinių bajorų įtaka seimuose. Šiuos pasikeitimus lėmė du svarbiausi veiksniai. Pirmas – nuolatiniams karams finansuoti reikėjo įvesti vis naujus papildomus mokesčius. LDK Ponų taryba ir valdovas buvo priversti kreiptis į visus žemvaldžius, ir jau XVI a. 6-ajame dešimtmetyje seimas be eilinių bajorų sutikimo nebegalėjo nustatyti naujų valstybinių mokesčių jų valstiečiams. Antrasis veiksnys sietinas su Lenkijoje vykusiu bajorų egzekucininkų judėjimu. LDK bajorai reikalavo, kad dvasininkai ir miestiečiai, turėję žemės valdas, atliktų, kaip ir bajorai, karo tarnybą. Siūlė didinti karui geriau parengtą samdytą kariuomenę, kuri Lietuvoje atsirado dar XV a.. Reikalavo, kad dvasininkus už jų padarytus pasaulietinius nusikaltimus teistų ne bažnytinis, o pasaulietinis, teismas, kad miestiečių bylos su bajorais būtų nagrinėjamos ne magdeburginiuose miestų teismuose. Prašė panaikinti išvežimo muitus bajorų dvaruose pagamintai produkcijai. LDK bajorai kėlė ir politinius reikalavimus: įteisinti jų dalyvavimą leidžiant į apyvartą naujus pinigus; suteikti teisę kontroliuoti, kaip naudojamos vadinamojo „sidabrinės“ mokesčio karo reikmėms finansuoti lėšos. 1551 m. buvo suformuluotas reikalavimas, kad valstybėje įsigaliotų tik tie įstatymai, kuriuos priėmė ir patvirtino Ponų taryba bei visi bajorai.
seime buvo reikalaujama daryti teismų reformą. Visą XVI a. pirmąją pusę LDK ir Lenkijos suartėjimo iniciatorė buvo Lenkija. Unijos su Lietuva atnaujinimas, vienos nedalomos valstybės sukūrimas buvo vienas svarbiausių Lenkijos egzekucinio judėjimo programos politinių reikalavimų. LDK bajorija iki XVI a. vidurio dėl to viešai nediskutavo ir nekėlė tokio reikalavimo valdovui ir Ponų tarybai. Pirmąjį valdymo dešimtmetį Žygimantas Augustas dėl unijos su Lenkija buvo solidarus su LDK Ponų tarybos dauguma. Ši sutiko derėtis tik dėl dviejų valstybių gynybos sąjungos, kuri nepažeistų LDK savarankiškumo. XVI a. 5-ajame dešimtmetyje susiklostė glaudūs santykiai tarp Žygimanto Augusto ir LDK Radvilų giminės didikų (nuo 1547 metų – Šv. Romos imperijos kunigaikščiai). Jie tapo ypač artimi, kai 1547 m. Žygimantas Augustas slapta vedė Barborą Radvilaitę. Radvilos garsėjo antiunijinėmis ir antilenkiškomis nuotaikomis. Vedybos su nekarališko kraujo lietuviškos didikų giminės moterimi sukėlė didžiulį politinį skandalą. Tačiau tai tik dar labiau suartino Žygimantą Augustą su Radvilų gimine. Tik po 3-jų metų priešinimosi Lenkijoje buvo suprasta, kad dėl karaliaus ryšių su jai nepalankia Radvilų gimine LDK gali visiškai atsiriboti nuo Lenkijos ir net nutraukti personalinę uniją. Valdovo santuoka buvo pripažinta, ir 1550 m. gruodžio 7 d. Barbora Radvilaitė karūnuota Lenkijos karaliene. 1551 m. gegužės 8 d., nepalikusi įpėdinio, Barbora Radvilaitė mirė. Žlugo Radvilų viltis LDK valdyti per teisėtą Jogailaičių dinastijos palikuonį. Tačiau jų rankose likusios svarbiausios valstybinės tarnybos leido ir toliau vadovauti LDK politiniam gyvenimui. Juo labiau kad XVI a. 6-ajame dešimtmetyje valdovas ir LDK Ponų tarybos narių dauguma rėmė Radvilų politiką prieš uniją su Lenkija. Dešimtį metų LDK ir Lenkijos valdančiųjų grupuočių požiūriai į uniją išliko nesutaikomi. LDK bajorų visuomenėje unijos su Lenkija idėja plačiau iškilo tik XVI a. 6–7-ajame dešimtmetyje, kai atsiskleidė Ponų tarybos nesugebėjimas apginti valstybę kare su Maskva. Ypač LDK suartėti su Lenkija paskatino 1558 m. prasidėjęs Livonijos karas. Jis pareikalavo sutelkti tiek daug LDK jėgų, kad pasidarė aišku, jog viena kariauti su Maskva Lietuva nepajėgs. 1560 m. atsinaujinęs karas su Maskva dar labiau pagilino šį supratimą. Tapo akivaizdu, kad LDK viena nepajėgs apginti visų LDK teritorijų ir naujai prijungtos Livonijos. Valdovas, Ponų taryba ir bajorija pradėjo kitaip vertinti unijos su Lenkija sudarymo perspektyvą.

I a. pirmoje pusėje Vidurio ir Rytų Europos regione į politinį gyvenimą įsiveržė dvi agresyvios jėgos – turkai ir Maskva. Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto valdymo metais LDK užsienio ir vidaus politiką labiausiai veikė santykiai su Maskva. Antroji tuo metu LDK priešiška karinė jėga – totoriai – darė didžiulius materialinius nuostolius, bet nekėlė didesnių politinių problemų. Tuo tarpu Maskvos veržimasis į LDK žemes sudarė ne tik išorinę karinę grėsmę. Nuo XV–XVI a. sandūros Maskvos valdovai atvirai kišosi į LDK vidaus reikalus. Kiršino jos gyventojus stačiatikius prieš valstybę, ragino juos atsimesti nuo LDK. 1507 metais Žygimantas Senasis mėgino santykius su Maskva sureguliuoti derybomis. Per pasiuntinius kreipėsi į Vasilijų III siūlydamas laikytis 1449 m. taikos sutarties sąlygų ir grąžinti Lietuvos valstybei 1500–1503 m. užimtas teritorijas. Maskva atsakė karu. 1507 m. atsinaujinęs karas tarp LDK ir Maskvos pradėjo karus, kurie su nedidelėmis pertraukomis truko 30 metų. Kariauta 1507–1508, 1512–1522 ir 1534–1537 metais. 1512 metais prasidėjusiame kare Maskva sutelkė pastangas Smolenskui paimti. Šis miestas prie Dnepro nuo Vytauto laikų (1404) priklausė LDK. 1514 m. vasarą Maskvos kariuomenė, trečią kartą apgulusi Smolenską, miestą paėmė. Tačiau jau 1514 m. rugsėjo 8 d. mūšyje prie Oršos Konstantino Ostrogiškio vadovaujama Lietuvos valstybės kariuomenė sutriuškino Maskvos kariuomenę. K.Ostrogiškio pergalė prie Oršos plačiai nuskambėjo Europoje. Tačiau ir po Oršos mūšio susigrąžinti Smolenską nepavyko. Vasilijus III reikalavo Kijevo, Polocko ir Vitebsko. Iš užimtų žemių Maskvos daliniai įsiverždavo giliai į LDK teritoriją. 1519 m. Maskvos kariuomenė buvo pasiekusi net Ašmeną, Krėvą ir pirmą kartą priartėjo prie Vilniaus. 1533 metais mirė Vasilijus III. Maskvos didžiuoju kunigaikščiu tapo mažametis Ivanas IV. Valstybėje prasidėjo vidaus konfliktai, kova dėl valdžios. LDK seimas nutarė pasinaudoti suirute Maskvoje. Maskvai atsisakius laikytis 1449 m. sutarties, 1534 metais pradėjo karą. 1537 metais jis baigėsi. Lietuva beveik nieko nelaimėjo. Smolenskas ir Uždneprė liko Maskvai. Žygimanto Augusto laikais 1537 m. paliaubos buvo kelis kartus pratęstos. Ivanui IV tapus pilnamečiu, santykiai tarp Maskvos ir LDK dar labiau komplikavosi. LDK siekė susigrąžinti Smolenską, Maskva reikalavo Kijevo, Volynės, Polocko, Vitebsko ir kitų LDK slavų žemių. XVI a. pirmoje pusėje prasidėjęs karas su Maskva virto nuolatiniu. XVI a. viduryje susiklostė palankios aplinkybės Lietuvai įsitraukti į kovą dėl Baltijos jūros. Livonijoje prasidėjo ginkluotas konfliktas tarp protestantų ir katalikų. Protestantus rėmė Rygos miestiečiai, o arkivyskupas ir
dalis žemvaldžių siekė suartėti su LDK. Lietuvai atsirado proga užvaldyti Rygos uostą bei Baltijos pajūrį. 1557 m. Pasvalyje buvo pasirašyta LDK ir Livonijos ordino karinės sąjungos sutartis. Įvykiais Livonijoje pasinaudojo Rusijos caras Ivanas IV, siekęs Baltijos pajūrio. 1554 metais Livonijos ordinas su Maskva buvo sudaręs 15 metų paliaubas. Paliaubų sutartimi Livonija pasižadėjo nesudaryti sąjungos sutarčių su Lietuva. Pasvalio sutartis davė pretekstą Rusijai paskelbti Livonijai karą. 1558 m. Ivano IV kariuomenė įsiveržė į Livoniją. Livonijos ordino magistras Gotardas Ketleris 1559 m. rugpjūčio 31 d. su Ordinu ir jo valdomis pasidavė Žygimanto Augusto globai. Šis Livonijos gynybą pavedė LDK. 1560 m. vasarą Rusijos kariuomenė užėmė didelę dalį Livonijos teritorijos iki pat Talino. Tuo pat metu į Livonijos dalybas įsitraukė Danija ir Švedija. Danijos karalius Frederikas II nusipirko Saremos salą, Piltenės ir Aizputės sritis, o 1561 m. vasarą Taliną ir visą Šiaurės Estiją užvaldė Švedija. 1561 m. lapkričio 28 d. Vilniaus sutartimi paskutinis Livonijos ordino magistras G. Ketleris, o 1562 m. pradžioje ir Rygos arkivyskupas su savo vasalais pasidavė Žygimantui Augustui ir LDK. Livonijos valstybių konfederacija suiro, likvidavosi ir Ordinas. Prie LDK buvo prijungtos Kuršo, Žiemgalos, Uždauguvio (be Rygos miesto) ir Pietų Estijos teritorijos. 1566 m. gruodžio 26 d. Gardino seime buvo priimtas Livonijos unijos su LDK aktas. Uždauguvis tapo sudėtine LDK dalimi, kuriai buvo suteiktas kunigaikštystės titulas. Kuršas ir Žiemgala išsaugojo vasalinės kunigaikštystės statusą. 1562 m. karas Livonijoje virto nauju Vilniaus karu su Maskva dėl rytinių LDK slavų teritorijų. Ivano IV kariuomenė, pradėjusi didelį puolimą, pasiekė Vitebską ir Oršą, o 1564 m. vasario 25 d. paėmė Polocką. 1564 m. pavyko sustabdyti Rusijos kariuomenės veržimąsi Vilniaus link, bet nepavyko susigrąžinti Polocko ir kitų prarastų žemių. Pašauktinė LDK bajorų kariuomenė vis dažniau atsisakydavo atlikti karo prievolę bei užsikrauti naujų mokesčių naštą samdytajai kariuomenei išlaikyti. Dėl to į viešumą iškilo unijos su Lenkija reikalavimas. 1562 m. rugsėjo 13 d. LDK bajorų kariuomenė, susirinkusi karinėje stovykloje prie Vitebsko, kreipėsi į valdovą, reikalaudama bendrame LDK ir Lenkijos seime sudaryti uniją. Žygimantas Augustas apsisprendė paremti unijos idėją. Lenkijos politikai tikėjosi, kad uniją pavyks sudaryti dar 1564 metų Varšuvos seime. Tačiau ten išryškėjo principiniai abiejų pusių nesutarimai. 1564 metais unija su Lenkija nebuvo sudaryta, tačiau LDK vidaus politinė situacija pasikeitė. 1562 m. Vitebsko deklaracija buvo reikšminga LDK bajorų politinių teisių stiprėjimui. Valdovas ir Ponų taryba buvo priversti patenkinti kariuomenės pagrindą sudariusių eilinių bajorų reikalavimus. 1564 m. Bielsko seime LDK didikai atsisakė teisminių privilegijų ir pakluso vienam bendram su bajorais teismui. Pradėta kurti naują luominių bajorų teismų sistemą. Civilinėms byloms spręsti buvo sudarytas Žemės teismas, o byloms dėl žemės valdų ribų – Pakamario teismas. Baudžiamosios bylos buvo paliktos vaivadų ir seniūnų vadovaujamų Pilies teismų kompetencijai. Pavietai, tapę bendros bajorų ir didikų mobilizacijos vieta, sudarė LDK pašauktinės kariuomenės organizacinį pagrindą. Karo reikalų tvarkytojais pavietuose buvo skiriami vėliavininkai ir maršalai, pavaldūs didžiųjų karinių apskričių – vaivadijų – kariuomenės vadams – vaivadoms. Politinis bajorijos gyvenimas telkėsi 1565–1566 m. įsteigtuose pavietų seimeliuose. Į juos rinkdavosi ir svarbiausius valstybės gyvenimo reikalus kartu svarstydavo visi pavieto bajorai – Ponų tarybos nariai, didikai, vidutiniai ir smulkūs žemvaldžiai. Pavietų seimeliai būdavo sukviečiami prieš kiekvieną LDK seimą, svarstydavo jo darbotvarkę, rinkdavo po 2 delegatus į seimą, parengdavo jiems instrukcijas. Naujoji pavietų seimelių sistema suteikė galimybes visiems LDK bajorams svarstyti svarbiausius valstybės gyvenimo reikalus ir per savo delegatus veikti seimo sprendimus. Visus šiuos LDK visuomenės ir valstybės pertvarkymus juridiškai įteisino 1566 m. įsigaliojęs II Lietuvos Statutas. Jame, kaip ir 1529 m. Statute, buvo užfiksuotas valstybinis LDK savarankiškumas bei teritorinis vientisumas. XVI a. 7-ojo dešimtmečio LDK reformos iš pagrindų pakeitė senąją Lietuvos monarchiją. Reformų dėka į politinį gyvenimą su sprendžiamojo balso teise įsiveržė daugybė naujų žmonių. Kaip žinia, LDK ir Lenkija iš kitų Europos šalių išsiskyrė ypač skaitlinga bajorija. Įvairiais apskaičiavimais bajorai čia sudarė 6–9% visuomenės. Tad iš tiesų į politinį gyvenimą įsiliejo daug žmonių, tačiau jie menkai buvo pasiruošę valdyti valstybę. Totalinis vieno privilegijuoto luomo – bajorijos įsiviešpatavimas valstybėje neleido augti ir stiprėti miestams. Ilgam, beveik 200 metų, miestiečiai visuomenės gyvenime buvo nustumti į bajorijos šešėlį. Valstybė buvo pastūmėta kitu, bajorų parlamentarizmo keliu. Šias blogas tendencijas dar labiau sustiprino unija su senesnes bajorijos viešpatavimo tradicijas turėjusia Lenkijos karalyste.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 3118 žodžiai iš 9298 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.