Viduramžiai ir ankstyvieji naujieji laikai
Lietuvos valstybės susidarymas ir ankstyvoji istorija
Lietuvos istorijos pradžia laikomi 1009 metai. Tais metais Lietuva (Litua) pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose. Šis Lietuvos paminėjimas susijęs su šv.Brunono misija į Prūsiją. XI a. žinios apie Lietuvą pasirodo ir Rusios metraščiuose. Ten minimi vienas ar keli žygiai į Lietuvą, taip pat Lietuva išvardinama šalia kitų kraštų kaip Kijevo Rusios duoklininkė.
Kada prasidėjo Lietuvos valstybės formavimasis dėl šaltinių stokos pasakyti sunku. Faktas tai, kad 1219 m. šis procesas jau buvo gerokai pažengęs, apie ką galime spręsti iš sutartyje su Volyne išvardintų Lietuvos kunigaikščių skaičiaus bei tarpusavio susigiminiavimo. Sutartyje minimas ir Mindaugas, Dausprungo brolis. Mindaugas ėmė aktyviai vienyti Lietuvą, kovodamas su priešininkais ir giminaičiais.
Vienijimąsi vainikavo Mindaugo apsikrikštijimas 1251 m. ir karūnavimas 1253 m. liepos 6 d. Karūnacijos vieta nežinoma, šaltiniuose minima tik, kad „karūnuotas Lietuvoje“, pagal tai kai kurie istorikai sprendžia, kad pastovios sostinės Mindaugas neturėjo. Mindaugas buvo vienintelis karalius Lietuvos istorijoje.
XIV a. Lietuvos valstybė žymiai sustiprėjo ir išsiplėtė. Lietuvą labiausiai sustiprino Gediminaičių dinastija XIV-XV a. Kunigaikštis Gediminas gana žymiai išplėtė Lietuvos teritoriją į rytus diplomatinėmis priemonėmis (daugiausiai ištekindamas dukras). Jo sūnus Algirdas toliau tęsė plėtrą karinėmis priemonėmis, prie to taip pat prisidėjo ir jo brolis Kęstutis.
Lietuva į rytus plėtesi nuo pat valstybės susikūrimo, tam palankias sąlygas sudarė tai, kad buvusi Kijevo Rusios teritorija buvo nusilpninta mongolų ir dalis susiskaldžiusi. Prie Lietuvos buvo prijungta visa dabartinės Baltarusijos teritorija, dabartinės Ukraina ir vakarų Rusijos. Algirdo ir Vytauto valdymo laikais Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą – pietuose jos sienos siekė net Juodąją jūrą. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o vėliau Lietuvos -Lenkijos valstybė reiškė pretenzijas į visas buvusios Kijevo Rusios žemes ir dėl Rusios vienijimo vaidmens XV-XVI a. konkuravo su Maskva.
Algirdo sūnus Jogaila 1387 m. apsikrikštijo ir tapo Lenkijos karaliumi. Tuo pačiu buvo padėtas pagrindas Lietuvos-Lenkijos unijai.
Iki Žalgirio mūšio (1410 m. liepos 15 d.) Lietuvą (kaip ir žemaičius) nuolat puldinėjo Kryžiuočių (iš vakarų) ir Livonijos arba Kalavijuočių (iš šiaurės) ordinai.Žečpospolitos vaivadijos
Jogailos pradėta Lietuvos-Lenkijos unija kelis kartus buvo iširusi, kai šias valstybes valdė atskiri valdovai, tačiau augančios Maskvos grėsmė vertė Lietuvos bajorus ieškoti paramos Lenkijoje. Formaliai valstybės į vieną buvo suvienytos 1569 m. Liublino unija.
Išmirus Gediminaičių dinastijai, Lenkijos ir Lietuvos valdovus pradėta rinkti iš visų norinčių kilmingų kandidatų. Labai sustiprėjo bajorų įtaka valstybei. Praktiškai jokie rimtesni sprendimai negalėjo būti priimami be bajorų Seimo sutikimo. Deja pats Seimas dirbo labai neefektyviai – Seimuose buvo ilgai ginčijamasi ir triukšmaujama neesminiais klausimais, o vieningos nuomonės svarbiais valstybei klausimais paprastai nebūdavo prieinama.
XVIII a. Žečpospolitos didikų pacifistinės ir federalistinės idėjos jau buvo privedusios valstybę prie žlugimo. Po Augusto III, paskutinio Saksų dinastijos atstovo mirties dėl sosto varžėsi tik vadinamoji Familija ir Patockiai, palaikomi Radvilų. Čartoriskius palaikė Rusija, todėl rusų kariuomenei spaudžiant Varšuvos seime karaliumi buvo išrinktas Stanislovas Augustas Poniatovskis.
Čartoriskiai bandė vykdyti valstybės reformas – buvo įsteigtos Karo ir Iždo komisijos, reformuotas Seimo ir seimelių darbas. Netiesiogiai panaikintas liberum veto. Šios reformos nepatiko Rusijai ir Prūsijai, kurios bijojo valstybės sustiprėjimo, todėl kitatikių teisių gynimo pretekstu jos pradėjo tiesiogiai kištis į valstybės reikalus. Dar 1764 m. Rusija su Prūsija susitarė palaikyti Žečpospolitoje anarchiją. 1767 m. susikūrė Rusijos remiama Radomo konfederacija, kuri buvo nukreipta prieš Čartoriskius ir reikalavo sulyginti kitatikių teises. 1768 m. Baro mieste susikūrė kita konfederacija kovojusi prieš Rusijos įtaką. Baro konfederaciją palaikė Prancūzija ir netiesiogiai Turkija.
Nuo 1717 m. „Nebyliojo“ Seimo Žečpospolita akivaizdžiai pateko Rusijos įtakon.
Žečpospolitos padalijimai
XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje Lietuvos – Lenkijos valstybė persirito į savo saulėlydį. XVIII a. pradžioje vykęs Šiaurės karas parodė valstybės silpnumą ir labai išsekino kraštą, kuris nuolat buvo siaubiamas savos ir svetimų kariuomenių. Nukentėjo ir Lietuvos miestai – Vilnius keletą kartų buvo užimtas ir nusiaubtas rusų ir švedų.
Nuolat silpstančią ir vidinių konfliktų varginamą šalį 1772 m. kaimyninės Rusija, Prūsija ir Austrija nutarė pasidalinti atsiriekdamos po dalį valstybės teritorijos. Po pirmojo padalinimo sekė antrasis 1793 m. Apšviestoji visuomenės dalis bandė gelbėti valstybės likučius vykdydami esmines reformas. Didelę įtaką reformų turiniui turėjo Amerikos ir Prancūzijos revoliucijų idėjos.
Po trijų padalijimų 1772-1795 m. didžioji Lietuvos dalis pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Rusijai atiteko ir
Vilnius, kuris tuo metu turėjo 25 000 gyventojų ir buvo vienas iš didžiausių imperijos miestų.
Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje
Iki Napoleono karų Lietuvos didikai ir bajorija tikėjosi, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vienokia ar kitokia forma bus atgaivinta Rusijos imperijos sudėtyje. Šios viltys žlugo kartu su Napoleono karais, kai Napoleoną bajorija sveikino kaip išvaduotoją. Po Rusijos pergalės prieš Napoleoną Lietuvoje pamažu pradėta stiprinti rusifikacija.
1807 m. kaip Lenkijos karalystės priklausančios Rusijos imperijai dalis Rusijai atiteko ir po padalinimų Prūsijos valdyta Lietuvos Užnemunė.
XIX a. vyko net du gan dideli sukilimai, bet jie buvo numalšinti.
Po 1863 m. sukilimo buvo uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis juos bandant pakeisti kirilica. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvą pasiekdavo tik iš Prūsijos spaustuvių, iš kur jas kontrabanda į Lietuvą nešdavo knygnešiai. Reakcija po sukilimo palietė ir kitas gyvenimo sritis – buvo uždaryti visi vienuolynai, sustiprėjo pravoslavų bažnyčios protegavimas.
XIX a. 9-ame dešimtmetyje tautinis sąjūdis palaipsniui žengė į politinės raidos stadiją. Pradedami formuluoti konkretūs politiniai tikslai. Vadovavimą tautiniam sąjūdžiui perima pasaulietinė inteligentija. Politinė priklausomybė Rusijos imperijai vertė tautinio sąjūdžio veikėjus akcentuoti savo tautinės grupės išskirtinumą ir tuo pagrindu reikalauti, kad etninės ribos sutaptų su politinėmis ribomis.
Pirmasis pasaulinis karas
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, iki 1915 m. pabaigos Vokietija užėmė visą dabartinę Lietuvos teritoriją bei Kuršą. Vokietija, užėmusi Lietuvą, turėjo ekonominių ir politinių tikslų: įsiviešpatavimas Baltijoje, įtakos stiprinimas skandinavijoje, Rusijos atkirtimas nuo Baltijos jūros, Lietuvos kaip žemės ūkio produktų šaltinio išnaudojimas.
Lietuvos politikos veikėjai Lietuvos ateities klausimus pradėjo svarstyti 1914 m. rudenį. Buvo bandoma nustatyti ką Lietuva gali gauti iš karo.
1917 m. gruodžio mėnesį Lietuvos Taryba prašė Vokietijos pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, leisti steigti Berlyne Lietuvos atstovybę, kurti civilinę valdžią. 1917 m. gruodžio 11 d. buvo pasirašytas nepriklausomybės paskelbimo aktas, kuriame taip pat buvo numatyta glaudi Lietuvos ir Vokietijos sąjunga. Šis aktas sukėlė gyventojų pasipiktinimą, nes buvo suprastas kaip Lietuvos prijungimas prie Vokietijos. Smuko Lietuvos Tarybos prestižas.