Kapitalo rinkos vystymasis
Lietuvos kapitalo rinkos užuomazgomis gali būti laikoma kooperatyvų veiklos pradžia 1987 m., TSRS įteisinus kooperatyvų steigimą ir veiklą. Pagal kooperatyvų skaičių ir veiklos apimtis Lietuva pirmavo visoje Tarybų Sąjungoje. Ir nors oficiali privataus kapitalo dalis visame atkurtos nepriklausomos Lietuvos respublikos ūkyje buvo nežymi, tačiau būtent kooperatyvų veikloje sukauptas privatus kapitalas labai aktyviai dalyvavo tolimesniame valstybinio kapitalo privatizavime.Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d. paskatino privačios nuosavybės pagrindų sukūrimą. Po nepriklausomybės atkūrimo visas turtas, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje, buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos nuosavybe bei prasidėjo jo privatizacija.Pirminis privatizavimo etapas, kuris truko 1991-1995 m.m. buvo pagrįstas masinio privatizavimo koncepcija. Per šį etapą Lietuvoje buvo privatizuota 3,4 mlrd. Lt kapitalo nominalia verte, kas sudarė 30 proc. viso valstybės turto arba 81 proc. pirmajame privatizavimo etape numatyto privatizuoti valstybinio kapitalo.Masinės privatizacijos koncepcijos, paremtos investiciniais čekiais, pasirinkimas buvo sąlygotas dviejų pagrindinių tikslų: pirma – kuo daugiau Lietuvos gyventojų įtraukti į privatizacijos procesą, tokiu būdu sprendžiant socialines problemas, antra – kuo sparčiau reikšmingą valstybinės nuosavybės dalį perleisti į privačias rankas. Sparti pirminė privatizacija sukūrė tvirtus pagrindus privačiai nuosavybei ir ekonominių reformų įgyvendinimui. Masinės privatizacijos eiga parodė, kad socialinės lygybės tikslas nebuvo pasiektas – atvirkščiai, masinė privatizacija sudarė sąlygas sparčiam kapitalo koncentracijos ir turtinės diferenciacijos didėjimui. Be to, masinė privatizacija nesąlygojo naujo kapitalo injekcijų į privatizuojamas įmones, kas buvo būtina sąlyga privatizuotų įmonių restruktūrizavimui ir vystymuisi.Antrasis privatizacijos etapas, prasidėjęs 1996 m. rugpjūtį, buvo svarbus dviem aspektais – pirma, valstybinė nuosavybė buvo privatizuojama tik komerciniu pagrindu (už grynuosius pinigus), antra, didelės infrastruktūros kompanijos buvo pasiūlytos privatizavimui, tikintis strateginių užsienio investuotojų dalyvavimo privatizacijos procese. Buvo tikimasi, kad reikšmingos užsienio kapitalo investicijos, privatizuojant infrastruktūros objektus, be kita ko, stimuliuos ir antrinės kapitalo rinkos vystymąsi. Nuo antrojo etapo pradžios iki 1999 m. sausio pabaigos už grynuosius pinigus buvo privatizuota 717 objektų, kurių nominali vertė – 907,7 mln. Lt. Už privatizuotą nuosavybę valstybė gavo 2,4 mlrd. Lt pajamų.1998 m. pabaigoje Lietuvos įmonės buvo sukaupusios nuosavo kapitalo už 34 mlrd. Lt buhalterine verte. (27,4 mlrd. Lt nominalia verte). Per penkerius metus (1994 – 1998) Lietuvos įmonių nuosavas kapitalas buhalterine verte padidėjo 11,7 karto. Didžiausias padidėjimas užfiksuotas 1994 m. – 5,5 karto, daugiausia dėl ilgalaikio turto perkainavimo.Atmetus administracinę turto perkainojimo įtaką 1994 m., Lietuvos įmonių nuosavas kapitalas per ketverius metus (1995 – 1998) padidėjo 2,1 karto (arba 18 mlrd. Lt). Per šį laikotarpį nuosavo kapitalo augimas pralenkė infliacijos tempus. Svarbiausia nuosavo kapitalo augimo priežastimi buvo papildomos investicijų įplaukos į nuosavą įmonių kapitalą.Grafikas 1
Lietuvos įmonių kapitalas (buhalterine verte) 1995-1998 metų pabaigojePastaba: Be finansų sektoriaus įmonių
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas
1998 m. pabaigoje apie pusė įmonių kapitalo vis dar buvo sukaupta perdirbamojoje pramonėje (23,9 proc.) ir elektros, dujų bei vandens tiekimo veikloje (22,9 proc.), nors kapitalo augimas per pastaruosius metus šiose veiklose buvo žymiai lėtesnis. Didelė kapitalo dalis priklausė transporto ir sandėliavimo veiklai – 16,4 proc., bei prekybos ir remonto veikloms – 11,9 procento. Didžioji dalis perdirbamosios pramonės kapitalo buvo sukaupta maisto bei gėrimų pramonėje – 30,6 proc. Imliausia kapitalui 1998 m. pabaigoje buvo elektros, dujų bei vandens tiekimo veikla, kur vidutinis įmonės kapitalas siekė 47,5 mln. Lt. Vidutinis pašto bei komunikacijų sektoriaus įmonių kapitalas buvo 29,5 mln. Lt, visų kitų veiklų įmonių vidutinis kapitalas buvo mažesnis nei 4,5 mln. Lt.1998 m. pabaigoje daugiau kaip du trečdaliai dirbančiųjų priklausė privačiam sektoriui. Kapitalo požiūriu, atvirkščiai – 60,3 proc. įmonių kapitalo priklausė valstybei. Daugiau kaip 80 proc. valstybinis kapitalas sudarė miškininkystės, elektros, dujų ir vandens tiekimo bei transporto, sandėliavimo ir švietimo veiklose. Valstybės kapitalas taip pat dominavo ir sveikatos, socialinio saugumo bei kitose verslo srityse. Privatus kapitalas vyravo visose kitose veiklose, ženkliausiai – žuvininkystėje, prekyboje, remonto, viešbučių ir restoranų veiklose.
Vertybinių Popierių Biržos vaidmuo
Masinė privatizacija sąlygojo didelio skaičiaus privačių akcininkų atsiradimą – neoficialiais duomenimis jų skaičius galėjo siekti iki 1,5 milijono. Siekiant užtikrinti naujųjų akcininkų nuosavybės teises ir paspartinti kapitalo judėjimą 1993 m. buvo įkurtos kapitalo rinkos institucijos – Nacionalinė Vertybinių Popierių Birža,
Vertybinių Popierių Komisija, Centrinis Depozitoriumas, finansiniai tarpininkai.Pagrindinis centralizuotos kapitalo rinkos, Vertybinės Popierių Biržos, tikslas – mobilizuoti vietines santaupas, aprūpinti kompanijas lėšomis, reikalingomis jų vystymuisi, sukurti veiksmingą kapitalo rinką, kuri galėtų įvertinti valdymo kokybę, sudaryti galimybę efektyviai investuoti laisvas lėšas.Vertybinių Popierių Biržos, kaip prekybos mechanizmo, įkūrimas savaime negalėjo užtikrinti aktyvios vertybinių popierių prekybos. Valstybės turto didelės dalies perdavimas privačiam sektoriui nesukūrė grynųjų pinigų srauto, būtino prekybos plėtojimui. Tik naujo kapitalo įplaukos į Lietuvos kapitalo rinką galėjo apspręsti jos augimą ir plėtrą. Tą iliustruoja NVPB apyvarta: 1993-1996 m.m. prekybos apimtys nuolat didėjo, bet buvo nežymios. Ženkliausiais augimas buvo užfiksuotas 1997 m., kai metinė apyvarta išaugo 5 kartus ir pasiekė 1 mlrd. Lt, tačiau centrinės rinkos sandoriai, parodantys tikrąją centrinės rinkos veiklą, pasiliko žemame – 27 proc. – lygmenyje. Grafikas 2
Apyvarta akcijomis centrinėje rinkoje ir tiesioginiais sandoriais, 1993-1998 (mln. Lt)Šaltinis: Lietuvos Nacionalinė Vertybinių Popierių Birža
Nuo pat įkūrimo NVPB nuolat tobulino savo prekybos sistemą. 1998 m. NVPB žengė labai svarbų žingsnį, įvesdama nuolatinę prekybą centrinėje rinkoje. Technologijos naujovės turėjo teigiamą įtaką apyvartai bei rinkos likvidumui. Nepertraukiamos prekybos sistemos įvedimas sukūrė sąlygas operatyviai reaguoti į informaciją ir rinkos pokyčius, taigi, sąlygojo laisvesnę kapitalo cirkuliaciją. Labai svarbus nepertraukiamos prekybos aspektas – smulkių investuotojų veiklos skatinimas.Nuo 1994 m. iki 1998 m. apie 90 kartų išaugo NVPB kapitalizacija. 1994 m. pradžioje vertybinių popierių, esančių prekybos sąrašuose, kapitalizacija siekė 132 mln. Lt, 1998 m. pabaigoje – 11,8 mlrd. Lt.Pagrindinės spartaus NVPB kapitalizacijos išaugimo priežastys buvo labiau techninio pobūdžio (vertybinių popierių skaičiaus NVPB sąrašuose augimas) nei atspindinčios rinkos augimą. 1994 m. prad˛ioje buvo u˛registruota 60 akcijų emisijų, 1998 m. pabaigoje – 1363.Tokiu būdu, greitas rinkos kapitalizacijos augimas turėjo dvigubą efektą. Didėjantis akcijų kiekis (pasirinkimas) investuotojams teoriškai suteikė platesnių investicijų diversifikavimo galimybių. Iš kitos pusės, didelė kapitalizacija iškreipė kapitalo rinkos rodiklius (labai mažas likvidumas, priešingos rinkos ir kainų tendencijos) bei sąlygojo ženklius administravimo kaštus (tiek emitentų, tiek kapitalo rinkos institucijų tarpe).
Grafikas 3
Kapitalo rinkos kapitalizacija ir emisijų skaičius (1993-1998 m.m.)Šaltinis: Nacionalinė vertybinių popierių birža
Rinkos kapitalizacijos augimą dėl naujų vertybinių popierių emisijų įtraukimo į NVPB sąrašus, o ne dėl akcijų kainų augimo, iliustruoja NVPB prekybos rodikliai – LITIN grupės indeksai. LITIN grupės indeksai atspindi rinkos kapitalizacijos pokyčius, kuriuos nulemia vertybinių popierių kainų pokyčiai.Grafikas 4
LITIN indeksaiŠaltinis: Nacionalinė vertybinių popierių birža
1998 m. pabaigoje nominali visų akcinių bendrovių kapitalo emisijų, užregistruotų Lietuvos Centriniame Depozitoriume, vertė siekė 15,5 mlrd. Lt. T.y., 1998 m. pabaigoje Nacionalinė Vertybinių Popierių Birža koncentravo beveik 55 procentus Lietuvos įmonių nominalaus kapitalo. Koncentruodama labai reikšmingą dalį Lietuvos įmonių kapitalo NVPB gali atlikti labai svarbų vaidmenį skatinant kapitalo rinkos vystymąsi.Deja, Rusijos krizė, nepalankūs valdymo institucijų sprendimai išryškino vertybinių popierių rinkos silpnąsias vietas. Galima konstatuoti, kad nors atskiri istoriniai duomenys rodo teigiamus rinkos kapitalizacijos, apyvartos ir kitus pokyčius, tačiau kapitalo rinkos būklė, kuri tęsiasi nuo praėjusių metų (1998 m.) vasaros, gali būti apibūdinama kaip sustojusio laiko būsena.Atskiri kapitalo rinkos vystymosi aspektai
Užsienio investuotojų vaidmuo
Užsienio kapitalo dalyvavimas ir jo įtaka yra vienas iš esminių faktorių, nulemiančių nacionalinės kapitalo rinkos bei visos šalies ekonomikos vystymąsi. Užsienio kapitalo investicijų lygis taip yra šalies ekonominio ir politinio patrauklumo bei jos potencialo rodiklis.Užsienio kapitalo pozicijų tvirtumas Lietuvoje gali būti apibrėžiamas keliais aspektais: (1) bendros investicijos į Lietuvos ūkį, (2) įtaka atskirose ūkio šakose, (3) užsienio investicijų dalis antrinėje kapitalo rinkoje – Nacionalinėje Vertybinių Popierių Biržoje ir (4) Užsienio investuotojų dalis naujo kapitalo įplaukoseIki 1997 m. pabaigos užsienio investuotojams priklausė 5,2 procento nominalaus visų Lietuvos įmonių kapitalo. 1998 m. užsieniečių nuosavybė padvigubėjo ir padidėjo iki 12 procentų bendro nominalaus kapitalo (neįskaitant finansų sektoriaus). Nepaisant žymaus augimo per 1998 m., palyginus su kitomis Centrinės bei Rytų Europos šalimis (t.y. lyginant su pirmaujančiomis valstybėmis) Lietuva gerokai atsilieka pagal tiesioginių investicijų dydį. Pavyzdžiui, 1998 m. Pabaigoje tiesioginių užsienio investicijų dydis Lietuvoje siekė 440 USD žmogui, kai Estijoje – 786 USD, Vengrijoje –
Nepaisant gana mažos užsienio investicijų dalies bendroje šalies kapitalo struktūroje, 1998 m. pabaigoje atskirose ūkio šakose pradėjo dominuoti užsienio kapitalas. Didžiausia užsienio kapitalo dalis buvo pašto bei komunikacijų veikloje – 52,5 proc., bankininkystėje – 38 proc., didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje bei remonto veiklose – 33,7 proc., perdirbamojoje pramonėje – 17,5 proc. Investicijos į “Mažeikių naftą” galėtų padidinti užsienio kapitalo svorį perdirbamojoje pramonėje.Užsienio kapitalas įsigali patraukliuose sektoriuose, kurie reikalauja didelių investicijų ir kur vietinis kapitalas yra nepajėgus konkuruoti. Vykstant antrajam privatizacijos etapui, buvo tikėtasi spartaus užsienio investicijų dalies augimo tokiose veiklose kaip transportas, energijos ir dujų tiekimas bei kituose infrastruktūros sektoriuose. Tačiau Rusijos krizės pasekmės ir kontraversiška šalies ekonominės politika neigiamai paveikė užsienio investuotojų aktyvumą.